Erikos Petunovienės (Aytės) paroda “Pasaulio gimimas” kuria paslaptingą pasakos, mito, sakmės apie pasaulio pradžią nuotaiką.
Orfizmu dvelkiančios autorės kompozicijos (pvz., “Kraštovaizdis”, “Vidurdienis”, “Simfonija”) išreiškia kūrinio prasmę be objekto, tiesiog spalvų ir formų pajautimu, primindamos Roberto ir Sonios Delaunay ryšio su jutiminiu pasauliu atsisakiusį vaizduotės žaismą. Polokiškos dvasios (nors ir menkesnio formato) “Grįžulo ratai”, kaip ir nežabota energija trykštantis “Eros”, išreiškia ne tik raudoniu pulsuojantį geidulingumą, bet ir mistinį veržimąsi į nežemiškas idėjas (gėrį, grožį, tiesą), kas ir vadinta erosu Platono (427–347 pr. m. e.) filosofijoje, o šiandien aktualizuojama E. Petunovienės tapyboje.
Kartu tai tarsi ta pirminė kūrybinė kibirkštis, įžiebusi visatą, Saulę, Mėnulį, žvaigždžių spiečius ir davusi pradžią pasauliui. Erikos drobėse nuo abstrakčios kosminės energijos apraiškų (“Gausa”, “Būties vieta”, “Visata”, “Proveržis”) pamažu pereinama prie pirmųjų tvarinių (“Mėnulis”, “Fauna”, “Ryto rasa”), paties pasaulio radimosi stebuklo (“Žiūrėk, kas danguje!”, “Legenda”, “Saga”). Jos kūriniai implikuoja gelminę minčių dinamiką, tam tikrą mistinį pasaulio regėjimą, gramzdina į fantastines sferas, kurios, tarsi dieviškoji įžvalga, prieinamos tik pačioms jautriausioms, vaikiškai atviroms sieloms. Žiūrint į autorės “Legendą” prieš akis veriasi Jurgos Ivanauskaitės magiškuoju realizmu alsuojanti “Stebuklingos spanguolės” karalystė. E. Petunovienės kūrybą šiuo metu ko gero taikliausiai apibūdina magiškojo realizmo, kosminio abstrakcionizmo, mitologinės tapybos sąvokos.
Ne veltui terminiją “skolinuosi” iš literatūrologijos ar konstruoju pati. Nesinori Erikos tapybos tiesiog “padėti į stalčiuką” su “tinkama etikete”, nes ir pati autorė dar ieško, bando įvairias formas, skirtingas stilistikas: čia stebina futuristiniu judėjimo įspūdžiu, skirtingu paveikslo patyrimu keičiantis jo apžiūros taškui, čia realybės ir pasakų sanpynose atveria simbolių gamą, paveikslų muzikalumu užgauna Orfėjo lyros stygas, čia sužavi faktūrų išraiškomis ir vitališka spalvine drąsa, čia tolsta nuo konkrečių pavidalų, čia vėl grįžta prie jų. Prieš pustrečių metų po kone septynerių metų pertraukos prie drobės ir molberto grįžusiai menininkei dar viskas prieš akis, o judėjimo kryptis dar tik pradedama brėžti, bet brėžiama kūrybiškai, atsidavusiai, intensyviai ir su meile.
Pati kūrėja sako: “Aš nuolat ieškau savęs, esu pilna minčių, eksperimentų, noro atrasti naujas atlikimo technikas. Kartais pagalvoju, kad apskritai nuobodu turėti vientisą stilių, juk taip smagu atrasti vis kažką naujo ir kaskart išsilieti ant drobės kitaip, išsiveržti, nekliudyti sau ir neriboti jokiomis taisyklėmis. Kūrybinė pertrauka turbūt ir buvo dėl tos sumaišties, taisyklių ir mano pačios esybės saviraiškos konflikto. Knygos, gamta, įvairios veiklos, Biblija ramino, bet nepripildė iki galo, kol supratau, kad ieškau to, nuo ko bėgu. Dabar tapyba yra mano pilnatvė ir ramybė.”
Erikos Petunovienės (Aytės) paroda “Pasaulio gimimas” Kauno apskrities Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinyje (Baltų pr. 81) veiks 2018 12 11 – 2019 01 11.
Parodos atidarymas 2018 m. gruodžio 11 d., antradienį, 17.30 val.
E. Petunovienės nuotraukos:
