Gegužės 27 d., sekmadienį, 12 val., Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos (Žemaičių g. 31A) galerijoje kultūrinių susitikimų „Dialogas ‒ žodis ir spalva“ autorius aktorius Egidijus Stancikas atidarys ir pristatys tapytojo Deivio Slavinsko parodą „Trys lelijos šventam Kazimierui“. Tai išskirtinė, unikali paroda, atskleidžianti nepaprastą šv. karalaičio Kazimiero asmenybę, jos reikšmę Lietuvai, reflektuojanti būties prasmės suvokimą bei giliausias dvasines vertybes.
„Todėl, kada matysite mane su lelija, / ne apie mano sielą pagalvokite, / o apie Lietuvą ‒ tą tyrą žiedą, / kurį nešu į Viešpaties rankas.“ (Robertas Keturakis. „Trys lelijos šventam Kazimierui“)
Šv. Kazimieras – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino giminės atžala. Karalaitis gimė ankstyvą 1458 m. spalio 3-iosios rytą Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio ir pamaldumą savo užkrečiančiu pavyzdžiu jam įskiepijusios Elžbietos Habsburgaitės šeimoje Krokuvoje. Lietuvoje itin garbinamas dėl jo nuopelnų Lietuvai, o ypač Vilniui, į kurį „1483 m. pavasarį iškviestas tėvo, skyrusio jam karaliaus kanclerio pareigas, labai prisidėjo prie šio miesto architektūros vystymo (bažnyčių statybos), o tarp gyventojų susilaukė dėkingumo ir populiarumo už savo rūpestį neturtingų ir nuskriaustų gyventojų reikmėmis.“ Už ypatingą dvasingumą, žmogiškumą, teisingumą, maldingumą bei „daugelį stebuklų, įvykusių prie Kazimiero kapo“, jam mirus, karalaitis Kazimieras paskelbtas šventuoju, o 1636 m. šį dvasinį lietuvių vadovą ir mokytoją popiežius Urbonas VIII paskelbė Lietuvos dangiškuoju globėju.
Katalikiškoje ikonografijoje jis vaizduojamas jaunas, apsirėdęs žemę siekiančiu karališku apdaru, su kunigaikščio kepure arba karūna bei vienu pagrindinių savo atributų ‒ lelija rankoje. Lelija šv. Kazimiero rankoje ‒ „švarumo, nekaltumo, dieviškos šviesos ir šlovės simbolis. (…) Ji simbolizuoja švarumą ir skaistybę bei išrinkimą“. Kairėje šv. Kazimiero rankoje kartais laikomas rožinis simbolizuoja jo atsidavimą ir pamaldumą Švč. Mergelei Marijai.
Viename iš šv. Kazimierui skirto ciklo paveikslų D. Slavinskas pateikė šiuolaikišką žinomo Vilniaus arkikatedros XVI a. pr. Šv. Kazimiero Trirankio paveikslo versiją: kūrinio fragmentą pertapė savaip, išlaikydamas ir originalo atpažįstamumą, ir savitą stilistiką. Nors D. Slavinsko autorinis darbas ir modernesnis, ryškenio kolorito, grafiškesnis, tačiau kūrinio nuotaiką ir Trirankio šv. Kazimiero paslaptį jis perteikia išties įtaigiai.
„…ta šventa Paslaptis ‒ tas tyrumas lelijos…“ (Robertas Keturakis. „Trys lelijos šventam Kazimierui“)
Vienu iš reikšmingiausių įkvėpimo šaltinių, tapant šventam Kazimierui skirtą paveikslų ciklą, Deiviui Slavinskui tapo poeto, garbės daktaro Roberto Keturakio poema „Trys lelijos šventam Kazimierui“. Šio kūrinio įtakoje gimė D. Slavinsko to paties pavadinimo paveikslas. Kūrinys šviesaus, skaidraus, viltingo kolorito, tarsi žodžiai, sruvenantys iš poemos: „Kiek daug vidudienio, kaip švelniai liečia / man veidą, kaip virš Nemuno migla saulė / sruvena tarp krantų ‒ į šiaurę, vis į šiaurę, kur girių debesys baltieji gula / ramiom vilnim ‒ lyg muzika to laiko, kurio melodija ir aš buvau“.
Deivio paveikslas „Trys lelijos šventam Kazimierui“ išties skamba tarytum muzika. Lelijų žiedams vis stiebiantis dievop, kur „girių debesys baltieji gula“, aukštyn, vis aukštyn kyla ir muzikos garsai, jaučiamas jų ritmikos žaismas, ypatingą reikšmę įgyja spalviniai tonai, kompozicijos dinamika, formos ir visų jų sąryšis, šioje drobėje suskambantis tarsi gyriaus giesmė Lietuvos šventajam globėjui. Ne veltui šiuolaikiškuoju art deco, o kartais ir grafiniu stiliumi meno mylėtojų ir tyrinėtojų pakrikštytą Deivio kūrybą, pats autorius labiau linkęs vadinti muzikine tapyba. Tapyba, kurią menininkas „konstruoja“, tarsi rašytų natas, kurioje akcentuoja ritmines idėjas, o ne siekia tuščio dekoratyvumo ar tikslaus atvaizdavimo.
Menkiausios spalvinės dėmelės sąveiką su kūrinio visuma, anot Deivio, sunku įžvelgti budria sąmone, tačiau atpalaiduota pasąmonė ją greitai pajus. Svarbu neskubėti ir atrasti laiko išgyventi, įsigilinti. Todėl tai paroda kontempliacijai, susitelkimui, vidiniam suvokimui. Pats autorius, kurdamas paveikslų ciklą, taip pat ieškojo, meditavo, apmąstė šv. Kazimiero gyvenimą tiek gyvai su juo susijusiose vietose, tiek savo širdyje. Tapydamas „Tris lelijas šventam Kazimierui“ Deivis lankėsi turguje, ilgai, močiučių padedamas, rinkosi gražiausią trižiedę leliją, o parsinešęs daug meditavo, ją eskizuodamas ir stilizuodamas. Juk vis dėlto šis šventojo atributas ‒ skaistumo, tyrumo ir šviesos simbolis, išreiškiantis visišką atsidavimą Dievo malonei, primenantis šv. Kazimiero sprendimą geriau mirti, nei išlikti gyvam, pasirinkus nuodėmę.
„Leisk apsisiaust vidudienio mėlynumu tyru“ (Robertas Keturakis. „Trys lelijos šventam Kazimierui“).
Tyru mėlynumu (Švč. Mergelės Marijos spalva) apsisiautęs D. Slavinsko tapytas šv. Kazimiero bažnyčios bokštas, kurio viršūnę vainikuoja dangiškojo Lietuvos globėjo karūna, patraukia paprastu, bet stipriu siužetu. Suskamba lietuvybės tema ‒ bokštą puošia lietuviška „saulutė“. Akį traukia baroko architektūros grožis. Paveikslo fonas kuria sapno, vizijos, mi(s)tinio pasaulio pojūtį, savotišką pirmapradę poeziją, dar neįsižodinusią tekste, tik nujaučiamą, būsimą, beužgimstančią.
„Ten Vilnius… Ten, kur debesys baltieji gula, / kur visados jaučiau atsiliepiantį balsą/ į mano maldą“ (Robertas Keturakis. „Trys lelijos šventam Kazimierui“).
Architektūrinis peizažas „Šv. Kazimiero gatvė“ akį traukia geometrizuotomis, grafiškomis, spalvingomis formomis, paveikslo visumą skaidančiomis plokštumomis, besiklijuojančiomis į gilų, daugiaprasmį, interpretacijoms atvirą vaizdą. Galima matyti arkos, kuri krikščioniškoje kultūroje simbolizuoja Dangaus vartus, link einantį siluetą. Galima žvelgti tiesiog kaip į stilizuotą Šv. Kazimiero gatvės Vilniuje fragmentą su dar išlikusia senojo Vilniaus dvasia. „Ilgai [šioje gatvėje] buvau, meditavau ir ieškojau, kaip ją perteikti. Manau, jos ryškiausia charakteristika ‒ ta arka virš grindinio. Ir praeivių buvo nedaug. Daugelis pritilę ir paslaptingi,“‒ pasakojo Deivis apie paveikslo gimimo priešistorę.
Vilniaus arkikatedrą tapytojas pasakoja svajojęs nutapyti jau seniai, gal net nuo vaikystės. Parodos kuratoriui E. Stancikui pasiūlius šv. Kazimierui skirtą parodą, Deivis suprato, kad atėjo laikas šiai svajonei išsipildyti, nes katedra bene labiausiai, netgi tiesiogiai susijusi su karalaičiu: prie jos durų ir joje šv. Kazimieras meldėsi, o šiandien čia yra jo vardo koplyčia ir unikalusis trirankis atvaizdas. „Vilniaus katedra“ ‒ didžiausias parodos paveikslas (150 x 300 cm), jos idėjinis branduolys.
Savitos, tradicinius rėmus peržengiančios kompozicijos centre ‒ Vilniaus arkikatedra, kurios fasado architektūriniame dekore akylus stebėtojas gali aptikti netgi… zuikį (taip, taip, jis iš tiesų yra šiame statinyje). Kairiajame kompozicijos kampe ‒ medžiai, kurių lapija savo spalvingumu ir faktūrine įvairove sukelia koliažinės aplikacijos įspūdį. Danguje virš medžių boluoja šv. Kazimiero veidas ir trižiedė lelija, tarsi ženklas pakilti į atpildo gailestingumą, apie kurį D. Slavinską įkvėpusioje poemoje rašė R. Keturakis.
„Negreit į šito bokšto mūrą / varinė vakaro šviesa suduš“ (Robertas Keturakis. „Trys lelijos šventam Kazimierui“)
Kauno Prisikėlimo bazilikos bokšto grožį ir didingumą Deivis taip pat jau seniai norėjo perteikti drobėje. Tvarkinga, „švari“ kompozicija kuria stabilumo, rimties, susikaupimo nuotaiką. Ruošdamasis parodai, Deivis perskaitė straipsnį apie simbolizmą senuosiuose paveiksluose. Vienas netikėtų dalykų jame kūrėjui buvo tai, kad uogos natiurmortuose simbolizavo žmonių sielas. Tą akimirką D. Slavinskas suprato, kad būtinai turi nutapyti Prisikėlimo baziliką su šermukšnio uogomis ‒ į dangų kylančiomis sielomis.
Paroda maloniai stebina tiek savo užmoju, tiek išpildymu. Visi septyni kūriniai (septyni yra visatos simbolis, nes jį sudaro skaičius keturi ‒ žemės ženklas ‒ ir skaičius trys ‒ dangaus arba Švenčiausiosios Trejybės ženklas) tapyti būtent Prisikėlimo bazilikos galerijos erdvei ir būtent šiai parodai. Galerijos erdvėje šv. Kazimiero tema plėtojama, vaizduojant, analizuojant ir savaip interpretuojant jo atributiką, ikonografiją, jam svarbias vietas, simbolius, idėjas. Kūrinius vienija ir lelijos simbolika, atsikartojanti daugelyje paveikslų. Ypatingą ryšį su Švč. Mergele Marija turėjęs šventasis ir su juo susijusios vietos, gėlės Deivio kūriniuose tiesiog skendi mėlyname (Dievo Motinos spalva) kolorite, nustelbiančiame viendieniškumo spindesį.
Džiugu, kad paroda „Trys lelijos šventam Kazimierui“ yra ne tik aukštos meninės vertės, bet ir aiškios vertybinės-moralinės orientacijos, atsigręžia į tautos kultūrinį ir dvasinį pamatą, į išskirtinai mums reikšmingą Lietuvos dangiškojo globėjo, karalaičio Kazimiero asmenybę.
Paroda veiks ir lankytojų lauks iki 2018 m. rugsėjo pabaigos.
