B. Volodzka. Lietuviškas kraštas svetimose rankose

Karaliaučiaus žemė labai reikšminga daugeliu aspektų – nuo kultūros iki geopolitikos, – tačiau dažnu atveju ji lietuvių sąmoningai užmirštama, nes prisibijoma neadekvačių veiksmų iš Kremliaus. Dėl to visais laikais Karaliaučiaus priklausomybės klausimas buvo svarstomas atsargiai. Baimė šiuo atveju gali būti suprasta ir kaip yda, ir kaip atsargumo ženklas. Tarpukariu visuomenė vokiškos Rytų Prūsijos atžvilgiu buvo kur kas drąsesnė, o dabar bet koks veiksmas, ginant lietuviškojo Karaliaučiaus interesus, visuomenėje pasitinkamas kaip nereikalingas problemų kėlimas. Jokia paslaptis, šio krašto dabartinė valdytoja yra pretenzinga, o kartais netgi labai įnoringa praeičiai. Militarizuotas Kaliningradas šiandien kelia akivaizdų pavojų tiek Lietuvos, kaip valstybės išlikimui, tiek ir Europos saugumui.

1945 m. SSRS karinės pajėgos užėmė lietuvių ir vokiečių puoselėtą Rytų Prūsiją, išstumdamos nacistinę Vokietijos kariuomenę. Karo mūšiai buvo tokie intensyvūs, kad ištisi Prūsų Lietuvos miestai ir kaimai buvo visiškai sulyginti su žeme. Visi Rytprūsių gyventojai masiškai evakavosi į Piliavos (vok. Pillau) uostą, norėdami emigruoti į Vokietiją arba į Vakarus. Daugelis jų matė, kaip Adolfo Hitlerio šlovintas Vermachtas pralaimi, nors ir kovėsi iki paskutinio kraujo lašo. Neįprastai šaltą 1944-1945 metų žiemą rytprūsiečiai, norėdami persikelti per Kuršmares ir Aistmares, žingsniavo visiškai nekaltų žmonių krauju nudažytu ledu, kurį be gailesčio sprogdino rusų aviacija. Didelis vokiečių keleivinis laivas „Wilhelm Gustloff“ išplukdė daugybę Rytų Prūsijos gyventojų, tačiau Rusijos visuomenės šlovinamas „sovietinis didvyris“, povandeninio laivo S-13 vadas Aleksandras Marineska torpedomis jį nuskandino. Anksčiau buvęs Trečiojo Reicho pramonės ir darbininkijos pasididžiavimo simbolis nesėkmingai gelbėjo nuo raudonosios giltinės sprunkančių daugiau nei 10 tūkst. Rytprūsių gyventojų.

Po baisaus Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijos laukė žiaurūs ir baisūs niokojimo laikai, kurie tebesitęsia iki šiol. Lietuvių ir vokiečių kurtas kraštas pasižymėjo itin stipria ekonomine pažanga, išsivystymu ir architektūra. Karo ir pokario metu svetimo ir priešiško krašto gyvenimo žymės buvo intensyviai naikinamos. Sprogdintos ir griautos nuostabios bažnyčios, istoriniai paminklai, niokotos kapinės. Naikinta viskas, kas sukurta per pusę tūkstančio metų. Žuvo daug vertingų Mažosios Lietuvos kultūros, prūsistikos ir lituanistikos paminklų. Sunaikinti vertingiausi architektūros ansambliai – senamiesčiai, kurie neabejotinai būtų pretendavę į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą. Socialistinis Kaliningradas, su kultūriškai brandžia praeitimi neturintis nieko bendra, lieka kaip rusiško pasaulio Vakarų salos eksperimentas, kurio padariniai yra aiškiai juntami. Itin didelę Kaliningrado keliamą grėsmę jaučia Lietuva.

Rytų Prūsijos statusą visiškai pakeitė Potsdamo konferencija. Šis 1945 m. nuo liepos 17-osios iki rugpjūčio 2-osios vykęs itin svarbus tarptautinis įvykis nulėmė Kaliningrado buvimą Lietuvos pašonėje. Destruktyvus Rusijos buvimas Karaliaučiuje kelia politinę psichozę regione ir didžiulį karinės intervencijos pavojų. Tiek J.Stalinas, tiek H.Trumanas, tiek V.Čerčilis tarpusavyje aršiai kovojo už kiekvieną žemės lopinėlį, o tai lėmė, kur bus demokratija, kur plieninis komunizmas. Buvo svarstomas ne tik Rytų Prūsijos likimas, bet ir visos Vokietijos teritorinis vientisumas. Priėmus nutarimą dėl Karaliaučiaus ir jo srities, jau ir visa Rytų Prūsija buvo suvokiama kaip rusų interesų zona. Sienos buvo perbraižytos pagal 1937 m. gruodžio 31 d. Vokietijos ir jos gretimų valstybių žemėlapį.

Tačiau SSRS teisė į Karaliaučiaus sritį nėra šventa. Pagal 1975 m. liepos 30 d. – rugpjūčio 1 d. Helsinkio konferencijos sutartį pripažintas sienų nepažeidžiamumo principas, bet sienų teisėtumo ir ginčijamų teritorijų priklausomybė visiškai nebuvo liečiama ir nustatinėjama. Visos kitos vėlesnės sutartys, sudarytos jau atsikūrusios Lietuvos Respublikos, nėra pripažįstamos kaip viršesnės už Helsinkio konferencijos susitarimo nuostatas. 1957 m. pagal pasidalijimo principą Lenkijai atitenka 21 950 kv. km, SSRS – 15 100 kv. km. Toks barbariškas šios užgrobtos žemės pasidalijimo principas yra neleistinas. Rytų Prūsija galėjo priklausyti SSRS sferai, bet ne šitaip barbariškai padalijama. Beje, karą laimėjusių valstybių susitarimas nebuvo pasirašytas amžiams. Pasibaigęs Karaliaučiaus krašto valdymo galiojimo laikas pagal sutarties sąlygas verčia susimąstyti iš naujo.

Kremliaus propagandos kanalai visa gerkle šaukia, kad Kaliningradui kyla pavojus iš Vakarų, tačiau visiškai nutyli apie realią praeitį. Ši vieta kaip tik ir buvo Vakarų skleidžiamas žiburys. Neretai Lietuva tokiam informaciniam užsipuolimui pasiduoda. Melas paverčiamas tiesa ir šiuo atveju atsiranda šimtai tiesų, kurios galioja kiekvienai atskirai valstybei. Rusų propagandistai dažnai meluoja, kad Prūsijoje prieš baltus gyveno slavai ir esą pagal pirmumo principą žemė priklauso tam, kuris gyveno pirmiau. Ne! Prūsai buvo patys pirmieji gyventojai šiame krašte, iki pat XVIII a. jie gyveno tarp Vyslos ir Nemuno. Apgyvendintas arealas buvo didesnis nei Lietuva. Baltiška gentis su savitomis tradicijomis ir kultūra Prūsijoje gyveno šimtus metų. Net ir po 1231-1274 m. legendinio prūsų ir kryžiuočių karo lietuviškumo apraiškų išliko nepaisant visos aršios germanizacijos, kuri tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Baltų tautos didvyris Herkus Mantas Didžiojo Prūsų sukilimo metu sustabdė nepažabotą kryžiuočių jėgą iš Vakarų ir apsaugojo Lietuvą nuo intensyvesnių puldinėjimų. Tuomet Prūsija buvo nuo ekspansyvios politikos Lietuvą saugojantis bastionas. Dabar Lietuva yra neabejotinai pavojingesniame geopolitinių iššūkių lauke.

Nepelnytai lietuvių pamirštas Karaliaučiaus kraštas Sovietų Sąjungai atiteko tik po Antrojo pasaulinio karo. Kaliningrado sritimi pakrikštyta teritorija tapo Europai grėsminga militarizuota zona. Kadaise buvusi prūsų gyvenama žemė yra kur kas glaudžiau susijusi su Lietuva, nei joje dabar šeimininkaujanti Rusija.

Prūsija ir Lietuva yra labai giminingos valstybės, kurias sieja kalba, religija, istorija, kultūra. Etninis prūsų vardas galėjo egzistuoti jau romėnų laikais (K.Ptolemėjo boruskai), tuomet minėtos aisčių gentys. Ir Lietuva, ir Prūsija buvo paminėtos kartu. Tuomet jos buvo vadinamos viena bendra valstybe – aisčiais. Todėl jų išskyrimas ar pavadinimas visiškai atskiromis tautomis yra rusų propagandos sugalvotas mitas. Aišku, aisčiams priklausė ir latviai. Bet jie išliko ir ilgainiui tapo skirtinga tauta, nuo Lietuvos išsiskyrusi vien tikėjimu ir kultūra.

Prūsų bandymai XIII a. jėga nuversti Kryžiuočių ordino valdžią baigėsi nesėkme. Prūsija žlugo kaip valstybė, prasidėjo šio krašto germanizacija. Aštuonis šimtmečius trukęs vokietinimo procesas savo tikslus pasiekė lėtai ir sunkiai, nes pašonėje buvusi Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir jos gyventojų migravimas į vokiečių okupuotą Rytų Prūsiją palaikydavo lietuvybę. Tiesa, tie patys lietuviai dėl ekonominių ir materialinių sąlygų save laikydavo vokiečiais. Net ir šis žemės lopinėlis XVIII a. vokiečių buvo vadinamas Prūsų Lietuva.

Vokiečių etnocidas iki 1944 m. buvo aršus. Jau 1310 m. kryžiuočių ordino magistras Sygfridas Veuštvangenas (Siegfred Feuchtwangen) išleido įsakymą vietos žmonėms išmokti vokiečių kalbą. XVIII a. pirmoje pusėje Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (Friedrich Vilhelm I) ir Karaliaučiaus bei Gumbinės valdžia ekonominėmis priemonėmis įteisino vokiečių kolonistų ir autochtonų lietuvininkų socialinę ir tautinę nelygybę. Otui Bismarkui atėjus į valdžią, 1872-1876 m. lietuvių kalba pašalinta iš viešosios erdvės. 1938 m. apie 60 proc. baltiškų pavadinimų buvo suvokietinti. Negailestinga germanizacija pasireiškė ypač vėliausiais Rytų Prūsijos egzistavimo laikotarpiais. Vis dėlto lietuvių kalba buvo vartojama slapta, esant nacistinei priespaudai, iki raudonosios giltinės atėjimo.

Tačiau lyginant Lietuvos rusinimą ir Prūsijos germanizavimą akivaizdu, kad šių procesų sąlygos labai skyrėsi. Prūsų Lietuvoje vokiečių kultūra su lietuviškumu sutardavo darniai iki tol, kol Otas fon Bismarkas (Otto von Bismarck) tapo suvienytosios Vokietijos kancleriu 1871 m. XVI a. reformacija labai sustiprino lietuvių kalbą ir kultūrą Karaliaučiaus srityje. Net ir Karaliaučiaus universitetas buvo kuriamas drauge su vokiečiais ir lietuviais. Todėl lietuvių įnašas į Vokietijos kultūrą yra bent jau ne mažesnis, kaip pačios Vokietijos įnašas į Lietuvos kultūrą.

Bendra lietuviškoji ir vokiškoji kultūra stiprino švietimo ir mokslo lygį. Lietuvoje rusifikacija buvo nehumaniškai baisi, bandžiusi išdeginti bet kokias lietuviškas šaknis. Carizmo laikotarpiu lietuviai emigravo į Rytų Prūsiją dėl geresnių materialinių sąlygų. Prūsų Lietuva savo pavadinimą įgavo jau XVIII a. Nuo to laiko vokiečiai Prūsiją vadina lietuviška. Vokietija davė sąlygas formuotis Prūsų Lietuvai, kaip sudėtinės valstybės daliai, tačiau tuo pat metu prasidėjo ir gudrus lietuvių skaldymas ekonominėmis priemonėmis. Prūsų Lietuva buvo neabejotinai pažangesnė už rusų valdomą Lietuvą. Lietuvių darbštumo ir vokiečių tvarkos rezultatas buvo ekonomiškai išvystyta Prūsų Lietuva.

Žinokime, kad prie Karaliaučiaus universiteto įkūrimo prisidėjo patys lietuviai: Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Liudvikas Rėza! Albertina yra vienas iš stipriausių lietuvių kultūros židinių. Karaliaučiaus universitetas neabejotinai turi lietuviškų šaknų, nes Prūsijos hercogystė buvo LDK ir Lenkijos valstybės vasalė. Todėl karaliaus Žygimanto Augusto leidimu buvo įkurta Albertina. Ji žadino lietuvių tautinę savimonę, susidomėjimą tautos istorija, kalba, papročiais, tautosaka ir buvo vienas iš pasipriešinimo germanizacijai taškų įgyvendinant LDK ir Lenkijos užsienio politikos tikslus. Ten gimė turtingas lituanistinių leidinių rinkinys, kuriame buvo žymiausių Lietuvos veikėjų darbai (M.Mažvydo, Baltramiejaus Vilento, Jono Bretkūno, Liudviko Rėzos ir kt.).

Karaliaučiaus universiteto biblioteka Europoje pasižymėjo turtinga knygų kolekcija. 1718 m. Albertinoje įkurtas lietuviškasis seminaras veikė iki 1944 m. Tvirtas lietuviškosios kultūros kūrimasis Rytų Prūsijoje sudarė atsvarą aršiai germanizacijai vėlesniu laikotarpiu, kada Lietuva ir Lenkija nebeteko įtakos Prūsijos karalystėje. Tai padėjo išlaikyti aukštos lietuviškos kultūros buvimą iki sovietinės okupacijos.

Prūsų Lietuvoje vyravo aukšta lietuvių kultūra palaikoma Karaliaučiaus universiteto ir geresnės ekonominės padėties, o Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kultūra galėjo pasižymėti vienybe, bet ne aukšta kokybe. Taip pat žinotina, jog brandi lietuviškoji kultūra ir švietėjiškos naujovės nuolatos judėdavo į carinę Lietuvą.