Spalio 20 d., 12 val. Virbališkių bendruomenės salėje (Lėvens g. 9, Virbališkių k., Kupiškio r.) įvyks renginys Atmintis išlieka gyva, skirtas Lietuvos šimtmečiui paminėti. Rengėjai: Virbališkių biblioteka, Laukminiškių kaimo muziejus, Virbališkių kaimo bendruomenės taryba. Įsidėmėtina: ne politinės partijos, ne valstybinės institucijos, o vietos bendruomenė mini Valstybės šimtmetį, mini jos praeitį, iškilias asmenybes, praeityje sukurtą paveldą! Kilnus reiškinys!
Jei laiką žymėsime horizontalia ašimi, o įvykius – vertikalia, turėsime savo istorijos grafinę išraišką, praeities vaizdą. Istorija – tik praeitis, čia dabarčiai ir ateičiai yra vieta, tačiau nei dabarties, nei ateities nėra. Dabarties nėra, nes ji po akimirkos virsta praeitimi, o ateities nėra, nes ji dar neatėjo (kai ateis, per dabartį iškart virs praeitimi).Tačiau dabar mūsų politikai, kultūros ir meno veikėjai, tarsi ignoruodami Himno žodžius iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia, naudojasi netikusia laiko ir vietos samplaika. Junginio „čia ir dabar“ neužtiksime senesnėje bendrinėje kalboje, grožinėje ar kitokioje literatūroje. Tačiau dabar junginį jau vartoja dažnas kalbėtojas, vartoja kur visiškai jo nereikia, kur netinka, kur jis neturi jokios prasmės. Junginys jau virsta kažkokia magiška formule. Jį vartoja žinantys ką nori pasakyti liberalieji filosofai, nesusivokiantys filosofų mėgdžiotojai, politikai, vartoja valstybės vadovai. Jei kalbėtojai netikusį darinį vartoja kaip kalbos stiliaus įmantrybę, jis dėl išplitimo jau neoriginalus, banalus.
Junginio „čia ir dabar“ sureikšminimas, juolab siekis gyventi pagal jį, pirmučiausia, yra bedieviškas, nes pripažindamas tik momentą ir ribotą vietą, neigia Pradžią ir Amžinybę. Deja ne vien bedieviai ir vienadieniai drugeliai gyvena ir naudojasi momentu, maža laiko atkarpėle. Juo, darkydami žemės ir visuomenės veidą, pasaulyje naudojasi daugelis galiūnus vaizduojančių šios žemės dulkių.
Laiko ir vietos, kurie matuojami skirtingais matais, samplaika – ne tik nelogiška, bet nuolat vartojama tarsi tvirtina, kad viskas, kas buvo, kas vyko ir vyksta kitur, – nereikšminga, o svarbu ir reikšminga, kas vyksta čia, kas vyksta dabar. Panašu, kad peršamas egocentrizmas, požiūris į gyvenimą, kai pirmenybė teikiama savo paties, o ne kitų idealams ar interesams. Gyvenant ir veikiant vardan „čia ir dabar“ altruizmui vietos nelieka. Iš tikrųjų tokį vaizdą Lietuvoje ir matome: vieni gyvena pilims ar rūmams prilygstančiuose būstuose, kiti – statybininkų vagonėliuose ar šiluminiuose mazguose, vieni šimtus tūkstančių litų švaisto savo hedonistiniams poreikiams tenkinti, kitiems trūksta centų maistui ar vaistui. Ir tik dėl to, kad pirmųjų dvasios struktūra grynai buržuazinė, kad jie gyvena pagal formulę „čia ir dabar“.
Gal kam keistai pasirodys, tačiau buržuazinė dvasia buvo puoselėjama diegiant marksistinę ideologiją; su buržuazija buvo kovojama kaip su luomu, siekiant atimti iš jos turtus, gi komunizmo siekis buvo grynai buržuazinis: „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“. Komunistinė nomenklatūra jau anuomet gyveno komunizme, o dabar, dingus menkiausiems ribojimams, – juo labiau. Tačiau ir visame pasaulyje ne geresni dalykai dedasi.
Žmogus tapo prievartautoju. Jis reikalauja: duok čia, duok dabar, duok kuo daugiau, jis pamiršo žodžius „gana“, „pakanka“. Žmogus kaip trandis graužiasi į žemės gelmes, negalvodamas apie pasekmes, grobia jos išteklius, besaikiškai vartoja, o žemei grąžina taršalus, nuodija vandenį, orą.
Dėl nemeilės žemei, pastaroji nebeatlaiko to „čia ir dabar“, uraganais, žemės drebėjimais, cunamiais kratosi žmogaus, kuris iš Dievo paveikslo ir panašumo virto žemės parazitu. Tokiu virto iš gyvensenos šalindamas konservatyvųjį pradą, tvirtinantį laikų ryšį, vienodai vertinantį ne tik dabartį, bet ir praeitį.
Konservatyvusis pradas numato ne tik dabartinės kartos teises, jis pripažįsta balsą ir teises buvusių kartų, jis pripažįsta nenutrūkstamą ryšį tarp kartų, jo dėka išlieka gyvas paveldas, tradicijos, papročiai. Jis saugo tautas nuo nutautėjimo. Šis pradas nėra vien praeities sergėtojas, jis nukreiptas ir į ateitį, jis ne tik nesipriešina kūrybai, bet ją skatina, neardydamas senojo pasaulio, užtikrina kūrybos tęstinumą.
Dūsaujam dėl mažo gimstamumo, dėl tautos išsivaikščiojimo, dėl nutautėjimo per santuokas su kitataučiais, dėl šeimų netvarumo. Priežastis – konservatyviojo prado sunykimas, gyvensena pagal nuostatą „čia ir dabar“. Jau mada tapo gyventi nesusituokus, ne ištikimosios gulbės, o kosmopolitinio žvirblelio pavyzdžiu seka šeimos, vedybos su kitataučiais nebelaikomos tautine nuodėme (neskaitlingoms tautoms – pražūtingas pavojus), pamirštama, kad Lietuva buvo „šalelė daug mielesnė, juoda duona daug gardesnė“.
Metas sustoti, susimąstyti, neatidėliojant daryti išvadas. Sustoti čia, Lietuvoje. Daryti dabar, nes vėliau gali būti per vėlu. Šioje vietoje žodžių derinys „čia ir „dabar“ turi prasmę.
Iš Laukminiškių kilęs šių eilučių autorius sveikina kilnaus renginio rengėjus ir dalyvius, nuoširdžiai linki jiems geros kloties dabarties ir ateities veikloje, kad būsimos kartos ją laikytų minėjimų verta, kai ta veikla taps praeitimi.
Ak, garbusai Autoriau, šių dienų politikos didžiavyriai – 2K – bei jų parankiniai turi svarbiausią rūpestį: „čia ir dabar” galutinai išgrūsti iš valstybės dokumentų ir registrų valstybinę lietuvių kalbą. Tą pačią, dėl kurios knygnešiai rizikavo… Pakeisti tautinę abėcėlę komercine. Kaip simboliška! Kokių dar komercinių interesų šie „patriotai” turi?