Spalio 1-ąją, minint Pasaulinę architektūros dieną, Lietuvos architektų bendruomenę suburs svarbiausia kasmetinė konferencija „Architektūros kokybė: konteksto svarba“, rengiama Lietuvos architektų rūmų ir VGTU Architektūros fakulteto.
Tradicine tapusi tarpdisciplininė mokslinė-praktinė konferencija jau ketvirtą kartą kvies klausyti, kalbėtis ir diskutuoti apie architektūros kokybę.
Pradėjus įgyvendinti Architektūros įstatymą, kilo poreikis aptarti jame įtvirtintų architektūros kokybės kriterijų esmę ir taikymo galimybes.
2018 m. konferencijos dalyviai kviečiami diskutuoti aktualiomis temomis, susijusiomis su pagrindiniais kokybiškos architektūros kriterijais: šiais metais dėmesys sutelktas į konteksto svarbą. Jis bus nagrinėjamas įvairiais žvilgsnio kampais: ne tik gamtiniu-urbanistiniu, bet ir kultūriniu bei socialiniu architektūros aspektais.
Šiais metais konferencijos sesijos buvo formuojamos naujai: visų pirma buvo suburta moderatorių komanda, kurie sukūrė savas konkrečios sesijos vizijas. Pirmąją sesiją – „Organiškų santykių link: architektūra gamtiniame-urbanistiniame kontekste“ – moderuos architektas, hum. m. dr. Tomas S. Butkus; antrąją, kurioje bus gilinamasi į socialinius dalykus: „Žmogiškieji masteliai – architektūra socialiniame kontekste“, kuruos sociologė, soc. m. dr. Dalia Čiupailaitė, o trečioji, kuri klaus: „Matoma-nematoma: ar kultūrinis kontekstas dar aktualus?“, bus vedama moderatorės, architektės, hum. m. dr. Julijos Reklaitės.
Konferencijos moderatoriai pasidžiaugė pranešimų gausa ir tikrai įdomiomis temomis. Tad moksliniam komitetui, kuriam vadovauja VGTU prof., hum. m. dr. Vytautas Petrušonis, teko sudėtinga užduotis – nuspręsti, kurie pranešimai bus išgirsti auditorijos: po keturis kiekvienoje sesijoje.
Konferencija prasidės nuo pranešimo „Architektai ir aplinka: kultūrinio konteksto suvokimo galimybės kūrybos procese“, kurį skaitys V. Petrušonis. Kaip pats pranešėjas atvirauja: „Situacija nebus dailinama, stengsiuosi kelti aštrius, bet esminius klausimus“. Jis ragins nepamiršti, kad kiekviena vietovė yra turtinga „įvairios rūšies tapatumų kultūrinių kodų“, ištisų „žinių rinkinių“, tad projektuotojams ir visuomenei miesto tvarkymo metu turėtų rūpėti kaip likti darnoje su vietos dvasia.
Kiekvienoje sesijų ir bus bandoma aiškintis, kaip vienas ar kitas aspektas konstruoja vietos dvasią: nuo geriausių praktikų „skaitant“ fizinį kontekstą ir organiškai į jį reaguojant (dr. T. S. Butkus pristatys prof. Arno Dineikos sukurtą ir taikytą organiško santykio metodą), per „kultūrinių kraštovaizdžių vietos prasmių pažinimą ir perteikimą“ (dr. Aistė Andriušytė ir dr. Rasa Bertašiūtė) iki žmogiškųjų patirčių: dr. Maryja Šupa kalbės apie miestą kaip komunikacijos mediją, o dr. Paulius Jevsejevas gilinsis į skonio karus Lukiškių aikštėje. VU ir VGTU studentai Mažvydas Karalius ir Martynas Germanavičius suvienys jėgas aiškindamiesi Visagino transformacijas: kaip „Lidl“ parduotuvė vietoj buvusio viešbučio „Aukštaitija“ potencialiai įtakoja visaginiečių gyvenimą.
Trečioji sesija klaus, ar toks efemeriškas – matomas/nematomas – dalykas kaip kultūrinis kontekstas vis dar aktualus? Dr. Rasa Čepaitienė gilinsis, kaip posovietinės transformacijos įtakojo Lietuvos architektūros lauką, kaip kito „vietos dvasios“ ir „vietos tapatumo“ samprata posovietinės Lietuvos miestų planavime ir urbanistinėje paveldosaugoje bei, remdamasi konkrečiais pavyzdžiais, aptars, „kurie viešosios erdvės sprendimai palaiko/kuria vietos dvasią ir tapatumą, o kurie jį naikina ar iškreipia, ir kaip būtų galima užbėgti tam už akių?“, Tautvydas Urbelis kalbės apie apsupties architektūrą: „Kas lieka pirmame, o kas – antrame plane?“, Aida Štelbienė ieškos ženklų, padedančių identifikuoti ne visada atpažįstamas buvusias pramonės teritorijas, o dr. Irena Alperytė aptars buvusios Sapiegos ligoninės transformacijas laiko tėkmėje ir klaus, ar tai – „dingusio“ Vilniaus dalis?
Nuotrauka labai taikli. Taip atrodo Žvėryno medinukai – užuot puoselėjus ir popinus tokius, dar išlikusius, jie dusinte dusinami.
Ar ta diena nebūtų tinkama proga proga ir apie brutalų Vilniaus senamiesčio, naujamiesčio, taip pat ir Lukiškių a. naikinimą, bet kokią architektūros vertybę pakeičiant primityviu, tačiau pelningu konvejerinės gamybos falsifikatu?