L. V. Medelis. Kur lietuviškai nesimeldžiama

Tyla tampa įprasta. Taip įprasta, kad net aukščiausia šalies valdžia tiesiog  nutyli viešai keliamus nemalonius  klausimus. Taip yra su Tautos forumo pabrėžtomis  problemomis bei pasiūlymais stabdyti Armijos Krajovos (AK) garbinimą lenkiškais vadinamuosiuose rajonuose. Priminsim, kad Pareiškime neginčijami AK nuopelnai kovojant su hitlerininkais Lenkijoje, tačiau į jos kruvinus pėdsakus Lietuvoje, Vilnijoje, negali būti užsimerkiama, jie nutylimi, neigiami,  juo labiau švenčiami, visokeriopai palaikant Lenkijos valdžios bei visuomeninių organizacijų.

Pirmiausia akys kryptų į mūsų Vyriausybę.  Galima suprasti,  labai švelniai tariant, keistoką jos požiūrį į mūsų strateginės partnerės agresyvėjančią veiklą, vykdant vadinamąją „kresų“ politiką, keliant iš kapų savus didvyrius. „Labai švelniai tariant“ , nes mūsų premjero pasirinkimas patarėju tautinių mažumų klausimais skirti  asmenį, dar neseniai buvusį (tebesantį?) Lenkų rinkimų akcijos (tomaševskininkų) aktyviu  nariu, yra labai abejotinas.  Nesunku nuspėti, ką šis patarėjas gali patarti  premjerui.

Tuo tarpi Seimui ir Prezidentūrai verta  linkėti pasimokyti iš Lenkijos pozicijos ir politikos savo valstybės  tautinių mažumų bei gentainių  užsieniuose klausimu.  Kartu tektų pripažinti, kad dar nuo Atgimimo laikų gyvuojanti  visų Lietuvos valdžių nuostata „duokime jiems daugiau nei jie prašo, ir viskas bus gerai“,  taip ir nesulaukus jokio dėkingumo, patyrė visišką fiasko. Maža to, ji seniai yra kenksminga pačiai lenkų bendruomenei, didindama atstumą tarp  jos ir lietuvių valstybės.

Tačiau yra ir daugiau dalykų, kurie sutinkami visiška tyla, į kuriuos  Tautos forumas savo pareiškime neatkreipė dėmesio.  Klausimas gana drastiškas: koks bažnyčios vaidmuo toliau lenkinant šitą kraštą?

Lygiai prieš ketverius metus bibliofilas Gintautas Šapoka atviru laišku (https://www.lzinios.lt/lzinios/Lietuva/redakcijos-pastas-atviras-laiskas-lietuvos-vyskupams/183744) kreipėsi į Lietuvos vyskupus atkreipdamas jų dėmesį į faktus, kurių gali nematyti tik tas, kuris nenori matyti.  Štai citata iš jo laiško:

Kaip reikia jaustis lietuviams, kai Vilniaus bažnyčiose per lenkiškas šv. Mišias meldžiamasi ir giedama, kad „Marija – Lenkijos karalienė“, teigiama, kad pats Dievas yra lenkų tautos globėjas, tik lenkiškumas yra dorybė, o Vilniaus rajonas paskelbtas Jėzaus Kristaus Karaliaus nuosavybe?Ar galima toleruoti tokius faktus, kai lenkų kunigai teigia, kad lenkiškai sukalbėta „Zdrowas Maryjo“, atstoja dešimt lietuviškai sukalbėtų „Sveika Marija“? Juk lenkų kunigai dar ir dabar skelbia: „Būti geru kataliku gali tik geras lenkas, o geru lenku – geras katalikas“. Gera lenkystė, lenkų kunigų manymu, yra kelionė į Dievo karalystę. Jums (vyskupams – aut.) tikriausiai žinoma, kaip Šalčininkų rajono Turgelių klebonas per šv. Mišias koneveikdavo tuos, kurie veda vaikus į lietuviškas mokyklas. Po šių faktų paviešinimo lietuviams teko net tris kartus kreiptis į Vilniaus vyskupystę, kad situacija keistųsi. 

Kas pasikeitė? Kunigas iš Lenkijos Ryšardas Halva (Halwa) per Žolines lankosi Butrimonyse  ir Pabarėje (Šalčininkų rajonas). Butrimonyse  pamaldų metu jis kreipiasi į Dievo motiną Mergelę Mariją: „Išgelbėk mūsų lenkybę čia“. Ir priduria: nebijokime tų, kurie persekioja lenkus, bet būkime ištikimi  Dievui, Marijai; mes visada būsime galinga tauta, didžiuokimės, kad esame lenkai.

Nuo ko reikia gelbėti ir ko bijoti?

Lenkiškoje žiniasklaidoje gyvenvietės nurodytos  „w Butrymańcach i Podborzu“. Į kurią pusę turėtų intelektualiai „integruotis“ ten gyvenantys, kad lietuviški vietovardžiai būtų taip neatpažįstamai luošinami? Butrimonių pavadinimą dar galima atpažinti, o štai Podborzu ir išversti nepavyks („pod“ –  lenk. „po, prie“ ir dar keliolika reikšmių, o „borz“ reiškia „barsukas“, bet vengriškai). Nesvarbu, kaip – svarbu ne lietuviškai.

Vilniaus arkivyskupija prie šios temos prisideda, atrodo, nepastebėdama, kad Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose dar gyvenama ir lietuvių, kad  lietuvybė šio krašto parapijose šiandien yra pasmerkta.

Net jei manytume, kad Lietuvos bažnyčia tokiu būdu šiame krašte palaiko  valstybinės nuolaidžiavimo, pataikavimo bei lietuvybės susinimo politiką, praradimų kaina  bažnyčiai būtų per didelė. Šiemet vyriausybė katalikų bažnyčią parėmė daugiau nei milijonų eurų.

Dabar  Šalčininkuose, Apaštalo Petro bažnyčioje, iš 11 pamaldų per savaitę tik vienerios būna lietuviškai sekmadienio rytą.  Butrimonyse, Tabariškėse, Šalčininkėliuose, Pabarėje, Turgeliuose, Akmenynėje, Tetėnuose, Dūkštose, Maišiagaloje, Riešėje, Mickūnuose, Medininkuose ir kitur – tik lenkiškai.  Kaimų bažnytėlėse, kur pamaldos vyksta tik vieną du kartus per savaitę, rastume lenkiškų ir lietuviškų pamaldų lygybę. Tačiau iš kitų trylikos parapijų (Vilniaus arkivyskupijos duomenys) aštuoniose pamaldos vyksta tik lenkiškai, penkiose lietuviškai išgirsime tik kartą (kaip ir rajono centre),  porą kartų per savaitę arba „pagal pageidavimą“. Ne ką geresnė padėtis ir Vilniaus rajone: iš aštuoniolikos  parapijų septyniose pamaldos tik lenkiškai, šešiose –lietuviškai kartą per savaitę, kitose – kaip ir tose mažytėse bažnytėlėse Šalčininkų rajone.

Žinia, Lenkijos žiniasklaidoje, neretai lenkų persekiojimas, diskriminacija, kalbos, rašto draudimai, pavardžių rašymas, nepasiekiamos egzaminų aukštumos ir t.t. yra mėgstamos fiktyvios temos.  Kartais jų poveikis saviems piliečiams pastiprinamas pasmerkiant mus ir iš aukščiausių strateginės partnerės valstybės tribūnų.  Prie antilietuviškos propagandos   pačiu laiku „prisidės“  E.Vėlyvio kompanijos kriminalinės vertės pasimaivymai Turgelių bažnyčioje.  Ir… kadangi lietuviai bažnyčioje elgtis nemoka,  atrodo, pačiam Dievui malonesnė yra malda lenkų kalba. Kaip ir bene žinomiausio lietuvių bei jų kalbos bažnyčioje persekiotojo vyskupo Jalbžykovskio (R. Jałbrzykowski)  laikais pilsudskinės Lenkijos okupuotame krašte.

„Puikios“ žinios, artėjant Popiežiaus vizitui.