Vasaros atostogų metu vyksiantis renginys „Gatvės gyvos vaikams“, kviečia vaikus tyrinėti viso pasaulio pripažintas, į garsiuosius UNESCO sąrašus įtrauktas Lietuvos paveldo vertybes. Viena iš jų, pristatoma kartu su „Kristupo festivaliu“, – lietuviškos sutartinės.
Apie tai, kokios reikšmingos sutartinės yra tautinio paveldo kontekste bei ko jos gali išmokyti vaikus pasakoja sutartinių mokytoja Toma Čepaitė ir kiti renginio rengėjai.
Į UNESCO sąrašą įtraukta nemateriali vertybė
Nematerialus kultūros paveldas – tai įvairios išraiškos formos, kurias bendruomenė pripažįsta savo kultūros paveldo, savo tapatybės dalimi. Tai, jog dėl savo unikalumo ir gyvybingumo sutartinės, lietuvių polifoninės dainos, įtraukos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, suteikia joms svarios reikšmės viso pasaulio kultūros kontekste.
Tačiau tuo pačiu šalys įpareigojamos plėtoti šią tradiciją – turi būti kaip įmanoma labiau užtikrinamas bendruomenės įsitraukimas, tradicijos perėmimas jaunesnėje kartoje.
Svarbu ir tai, jog tradicijai turi būti leista išlikti „gyvai“: apribojimai, autentiškumo siekis neturi tapti kliūtimi saugant nematerialų kultūros paveldą. Tad siekiant perteikti sutartinių meną jaunajai kartai reikia ieškoti įtraukiančių, įdomių, vaikų suvokimą atitinkančių priemonių.
„UNESCO tematiką iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sudėtinga perteikti vaikų suvokimui. Tačiau atidžiau patyrinėjus mūsų išskirtines paveldo vertybes ir pažvelgus į jas, kaip į gyvą mūsų aplinkos dalį, atsiveria įvairiausios galimybės pristatyti paveldą įtraukiančiais, kūrybiškais ir smagiais metodais. Pristatyti sutartines vaikams iš pradžių ir mūsų komandai atrodė drąsus pasirinkimas – gi jas giedoti taip sudėtinga! Tačiau įsitikinome – vaikams jos gali tapti savotišku žaidimu, svarbiausia įtraukti į procesą ir sudominti“, – teigia „Gatvės gyvos vaikams“ vadovė Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė.
Archajiškos giesmės, skatinančios sutarti
Paklausta, kuo ypatingos yra lietuviškos sutartinės ir kokia jų kilmė etnomuzikos mokytoja Toma Čepaitė supažindina, jog „pats terminas „sutartinės“ kilęs iš veiksmažodžio sutarti, suderėti. Šie sekundiniai sąskambiai, kurie šiuolaikinei ausiai gali skambėti disonansiškai, liudija visai kitokį, archajinį estetikos suvokimą. Tekstuose gausu įvairiausių garsažodžių – linago, sodauto, judabra, tatato ir t.t., kurių prasmės mes nebežinome. Šie požymiai leidžia manyti, kad tai yra labai archajiškos giesmės. Liaudyje jos ir buvo vadinamos giesmėmis, ne dainomis, tai rodo tam tikrą jų sakralumą. Dar XIX a. istoriniuose šaltiniuose yra minima, kad moterys mokėjusios tokių slaptų giesmių, kurių žodžius labai gerbusios ir kurie buvo laikomi nekeičiamais. Taigi, tai ne tik senas žanras, perduodamas iš kartos į kartą, bet ir autentiškas, kai stengiamasi nieko nekeisti. Visa tai rodo, kad sutartinės iš esmės yra apeiginė muzika“.
Taip pat ji prideda, jog sutartinės tam tikrais aspektais primena iš Rytų mus pasiekusias sakralines mantras, nors tuo pačiu metu gali skambėti ir labai moderniai: „svarbus, archajiškumą liudijantis sutartinių bruožas yra tai, kad visa muzika sukasi ratu, juda cikliškai, nėra kaitos. Tuo jos primena mantras, šiandien sutartinės netgi dažnai giedamos per įvairias kolektyvines meditacijas ir pan. Įdomu ir tai, kad nors sutartinės labai archajiškas žanras, jos skamba labai moderniai, sąskambiais primena kompozitorių modernistų kūrybą, savo struktūra – minimalizmo estetikos principus“.
Sutartinės kartu yra ir įvairių patirčių mokymas
„Visų pirma, manau, kad svarbu supažindinti su savos tautos paveldu, jog vaikai žinotų, kad yra tokios sutartinės, kodėl jos įdomios ir vertingos, ne tik mums, bet ir pasauliui. Tai galbūt pažadins pasididžiavimą savo tautos palikimu, susidomėjimą ir smalsumą toliau domėtis tradicine kultūra.“ – paklausta apie tai, kodėl vaikus moko sutartinių, atsakė T. Čepaitė.
Taip pat, anot jos „sutartinių giedojimas vaikams gali skatinti susikaupimą, dėmesio laikymą, vienas kito klausymą – kada reikia įstoti, kurios grupės klausyti, kada nebedainuoti. Ypač kaitaliojant sutartinių tipus, kur vis skirtingas dainavimo principas – tai ta pati melodija dainuojama kanonu, tai kelios skirtingos melodijos dainuojamos vienu metu ir t.t. Jiems darosi įdomu, o, čia jau kažkaip kitaip reikia dainuoti. Tai taip pat skatina bendruomeniškumą, kolektyviškumą, nuo pasiskirstymo grupėmis, ką leidau padaryti patiems vaikams, iki paties atlikimo.“
Šiuos argumentus, kodėl visapusiškas ir įvairus muzikos mokymas yra svarbus vaikų vystymuisi, papildo ir Kristupo festivalio meno vadovė Jurgita Murauskienė: „Vienas iš pagrindinių Kristupo vasaros muzikos šventės tikslų – visuomenės švietimas plačiąja prasme. Įrankiai, kuriais šio tikslo siekiame labai įvairūs – nuo naujausių muzikinių tendencijų pristatymo iki specialių programų sukūrimo. Tai mums labai svarbu, kadangi ateities visuomenei keliami aukšti kūrybiškumo reikalavimai. O daugybės atliktų mokslinių tyrimų rezultatai pateikė svarius įrodymus, jog vaikų dalyvavimas kultūroje (tiek aktyvus, tiek pasyvus) teigiamai veikia kognityvinį vystymąsi, emocines kompetencijas, labai svarbias tolesnei sėkmingai asmenybės raidai. Taigi, bendradarbiavimas su „Gatvės gyvos vaikams“ visiškai atliepia mūsų viziją kokią ateities Lietuvą norėtume matyti.“
Apie „Kristupo festivalį“
Kristupo vasaros muzikos šventė trunka net du vasaros mėnesius (liepą-rugpjūtį). Jos metu klausytojams pristatoma virš 40 originalių renginių, vykstančių skirtingose Vilniaus erdvėse ir Lietuvos regionuose.
Ji netelpa į jokius stilistinius rėmus, laikydamasis moto: „visi žanrai geri, išskyrus nuobodžius“. Taigi, greta klasikinės muzikos šedevrų čia skamba džiazas, world music, vyksta eksperimentiniai projektai, rengiami tradiciniai ciklai.
Gimęs iš europinės kultūrinės patirties (iki pat 1995 m. šalyje vyravo griežtas nusistatymas, jog sostinėje vasaros metu negali vykti joks kultūrinis gyvenimas, kai tuo tapu Vakarų Europos didmiesčių patirtis rodė visai ką kita), Kristupo vasaros muzikos šventė stengiasi ją išlaikyti nuo pat pirmųjų gyvavimo dienų, kviesdama iškiliausius, tarptautinį pripažinimą pelniusius muzikus bei pristatydama naujausias muzikos tendencijas.
Natūraliai išaugusi į didelį tarptautinį renginį, kurios programa skiriama plačiai įvairios socialinės patirties ir amžiaus klausytojų auditorijai, muzikos šventė nuolatos grynina savo struktūrą, tačiau kai kurie muzikos ciklai jau yra tapę gražia tradicija. Tai – „Sakralinės muzikos valandos“, „Fortepijono rečitaliai“, „Kristupo piknikai“. Šalia jų išsirikiuoja premjeriniai stambių formų pastatymai, pasaulio muzikos, džiazo projektai, pasirodymai netradicinėse erdvėse…
Tokia įvairovė atskleidžia pagrindinę muzikos šventės stiprybę, skiriančią ją nuo kitų muzikos renginių – universalumą. Būtent jo dėka, kiekvienas klausytojas gali atrasti koncertą sau, o profesionalūs muzikai nevaržo savęs stilistiniais rėmais, leisdami sau įgyvendinti pačias netikėčiausias idėjas. Neformali, palanki kūrybai aplinka, vasariška nuotaika, originalūs projektai – tai Kristupo vasaros festivalio veidas.
LOGOTIPE NIEKAS APART MANĘS NEMATO PASLĖPTOS LGBT REKLAMOS??
Ne – tai NORMALI, 7 spalvų vaivorykštė, o ne “iškastruotas” iškrypėlių variantas. Beje, čia vertėtų dar kartą susimąstyti, KODĖL iškrypėliai pavogė ir išdarkė būtent su vaikais ir vaikyste siejamą simbolį – ir ką tai apie tuos padarus sako.