Visi geros muzikos mėgėjai jau nekantriai laukia balandžio 5-9 dienomis Lietuvos scenoje vyksiančio išskirtinio muzikinio projekto „Netikėti prislietimai“. Pirmą kartą Lietuvos klausytojai galės išgirsti netikėtus muzikinius prisilietimus prie lietuviškos kultūros deimanto – sutartinių.

Išskirtinį projektą klausytojams paruošė žymus mūsų šalies gitaristas, prodiuseris ir dainų autorius Martynas Kuliavas, prie kurio į prisidės Lietuvos, Graikijos ir Pietų Afrikos Respublikos muzikantų, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, komanda. Ypatingais balsų sąskambiais pasirūpins sutartinių giedotojų ansamblis „Utara“. Artėjant koncertams M. Kuliavas sutiko mūsų skaitytojams papasakoti, kas klausytojų laukia atvykus į įspūdingus koncertus.

– Martynai, prieš beveik du metus palikęs Maltą grįžote į Lietuvą ir Lietuvos sceną. Ar pasiilgstate šiltos Maltos saulės?

– Yra toks posakis, kad visur gerai, bet namuose – geriausia. Gera Lietuvoje. Visgi, Maltos saulė, žmonių bendravimo šiluma ir paprastumas: tai dalykai, kurie ne tik išlieka atmintyje, bet ir visuomet traukia sugrįžti. Kaip tik todėl dar važinėju į Maltą mažiausiai kartą metuose. Turbūt esu atviras ir nereiklus kitoms kultūroms, todėl pabuvimas kitoje šalyje visuomet atgaivina ir skatina kurti.

– Per šį laiką jau ne kartą džiuginote klausytojus scenoje, surengėte autorinį koncertinį turą „Sugrįžimai“. Kaip Lietuvos klausytojai jus priėmė?

– Sakyčiau, abi pusės džiaugėsi ( šyspsosi). Man gera buvo groti savam žiūrovui. Jutau, kad tie, kas atėjo į koncertus – tai mano muziką ir atlikimą mėgstantys žmonės. Daug jų man jau tapę draugais… Todėl kai Kauno filharmonijoje salė plojo atsistojusi, jaučiausi ne tik pakylėtai, bet ir labai labai džiaugsmingiausi, galėjęs padovanoti žiūrovams dalį savęs.

– Šiemet savo gerbėjams jau balandžio 5-9 d. Lietuvos miestų scenose surengsite išskirtinį koncertinį turą „Netikėti prisilietimai“. Kokia pagrindinė projekto idėja?

– Tai idėja, kurią brandinau net nuo 2011 metų. Lietuviškos sutartinės yra ypatingas mūsų kultūrinio paveldo deimantas. Panašiai kaip su brangalmeniu, su savo senosios tautosakos paveldu turime elgtis ne tik apdairiai, bet su pagarba ir subtilumu. Todėl tam, kad ryžčiausi atsargiai, jautriai ir įdomiai prisiliesti prie tokio moteriško liaudies žanro, prireikė laiko ir kūrybos subrandinimo.

Pagrindinė projekto idėja – atskleisti žiūrovui, kad šiuolaikinėje muzikoje puikiai dera ir tautos išnešioti, subrandinti muzikiniai standartai. Manau daugelis liks labai nustebę dėl mano noro jazzrocko, fusion, jazz ir kitus muzikinius stilius sujungti į bendrą darną su sutartinėmis. Be jokios abejonės, koncerte skambės mano kūriniai, sukurti remiantis sutartinių sąskambiais ir ritmika. Tai tikrai nebus folkloro vakaras (šypsosi). Patikinu, jog tie, kas įpratęs mane matyti su gitara – tokį ir pamatys.

Todėl ir toks gimė ir projekto pavadinimas – „Netikėti prisilietimai“. Ne perrašymai, ne atnaujinimai, ne aranžuotės, o prisilietimai. Prisilietimai prie mums sakralių dalykų, bet su savo požiūriu, suvokimu ir interpretacija.

Žinote, vienas mano draugas buvo pasakęs, kad jis nesupranta sutartiniu, nes jam jos atrodo nuobodžios. Po mūsų pokalbio aš rimtai susimąsčiau. Supratau, kad gal mūsų kartos auklėjimas suformavo būtent tokį daugelio supratimą? O juk sutartinės, jei jas reiktų dabar kam nors sukurti, taptų tikru iššūkiu net muzikos profesionalams! Noriu parodyti savo žiūrovams, kad jos ne tik nėra nuobodžios, priešingai – tai sudėtingų ritminių piešinių ir melodinių linijų kūriniai. Ir tas ypatingas atlikėjų susiklausymas, vienas kito jautimas ir atsidavimas… Labai noriu, kad šis jausmas persmelktų kiekvieną, atėjusį į koncertą.

– Ture Jums kompaniją palaikys ir kartu muzikuos grupė iš Didžiosios Britanijos. Turbūt jau vyksta intensyvus pasiruošimas. Kaip pavyksta susidirbti?

– Taip, ruoštis tenka tikrai rimtai. Būgnais gros garsus Pietų Afrikos Respublikos būgnininkas Mike Horme, o bosine gitara – graikas Lakis Economou. Jie abu šiuo metu gyvena Didžioje Britanijoje, kaip ir Lietuvoje žinomas džiazo pianistas Aurelijus Ščiuka. Repeticijos vyksta visur – Lietuvoje, Anglijoje, įvairiais sąstatais. Atskirai repetuoju su „Ūtara“, vykau į Angliją. Prieš koncertą dar papildomai visi repetuosime kartu. Darbo daug, bet džiaugsmas didelis. Lakiui ir Mike didelį įspūdį padarė sutartinės ir jiems abiems labai patiko mano muzikinis žvilgsnis į jas. Tai ir mane, ir Aurelijų Ščiuką labai pradžiugino. Tikiu, jog ir jie netikėtai prisilies prie lietuviškos muzikos. O mums labai smagu groti tarprautiniu sąstatu – tai ir gera patirtis ir naujos kūrybinės erdvės.

– Koncertuose „Netikėti prisilietimai“ klausytojams ketinate pateikti itin šiuolaikišką sintezę, kurioje susijungs šiuolaikinė muzika ir folkloras, sutartinės. Kaip kilo ši idėją ir ką ji atspindi?

– Pirmą kartą mane sutartinių atlikimo principas sužavėjo dar Balio Dvariono mokyklos pamokose, kuomet buvau koks devynmetis. Dabar į jas pažvelgiau ir vėl. Žinot, kaip dažną poetą įkvepia gamta, taip mane pagavo sutartinių rimtis, intravertiškumas, magija… Gal jos kažkaip mane atspindi? Esu kažkur minėjęs, kad niekada nekuriu kūrinio dalimis. Jis tarsi nusileidžia kaip vientisa, ištisa garsų visuma. Taip buvo ir su sutartinėmis. Kuo daigiau jų klausiau, tuo daugiau gitarinių idėjų skambėjo mano galvoje. Žinoma, vėliau teko šiek tiek struktūrizuoti, surašyti atskirų instrumentų partijas, kad visa tarptautinė komanda galėtų repetuoti.

– Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie mano, jog folkloras yra atgyvenęs ir su šiuolaikine muzika neturi nieko bendro?

– Turbūt pasikartosiu, bet deimantas negali būti pasenęs, atgyvenęs ir nebe šiuolaikiškas. Tikroji jo vertė – išlieka amžinai. Kita vertus – pažiūrėkite į naujausias muzikos tendencijas – vis dažniau ir dažniau atsigręžiama į folkloro šaknis ir toli gražu ne tik world stiliaus muzikoje. Be to, tikras grožis – ilgalaikis. Jei sutartinės yra įtrauktos į UNESCO reprezentatyviųjų žmonijos kūrinių paveldo sąrašą, tai ir mes turime nebijoti tuo didžiuotis.

– Martynai, atskleiskite savo klausytojams, kokie yra artimiausi kūrybiniai planai?

– Šiuo metu tikrai gyvenu, pasinėręs į į pasiruošimą koncertams „Netikėti prisilietimai“, daug groju, kuriu. Žinote, kai esi kūryboje, daug neplanuoji, bent jau ne aš. Visada sakiau – pirmiausia yra kūryba, pasiruošimas, siekis profesionaliai atlikti bet ką, ko imiesi, o tada jau – ateini pas žiūrovą su nauja idėja. Niekada nemėgau sudėliotos kaip Lego kūrybos, kaip ir paviršutiniško santykio į žiūrovą. Jei jau planuoji ką nors jam parodyti – tai turi daryti iš didelių vidinių paskatų. Tikiuosi, kad liksiu kūryboje ir vis toliau norėsiu ja dalintis su savo žiūrovais.