Medis mirė saulei tekant. Spinduliai skverbėsi pro alksnyną, išsiliejo šviesa, neberadusi kliūties. Šaltinis teškendamas sruvo kaip kas dieną, kaip visada – per amžius, paplaudamas šaknis, pernelyg įbridusias į srovę.
Pasviro medis, bet dar laikėsi. Neatrodė senas, priešingai – galingas šakas, daugybę šakų kėlė į dangų. Tik kamienas, apkerpėjęs žalia samana, tvarkingai – iš šiaurės pusės – rodė jo brandų amžių.
Pokštelėjo. Apsidairiau. Stovėjau ant lieptelio, semdama vandenį. Pokštelėjo smarkiau. Kamienas pasviro. Virsta medis, – sumečiau. Iš lėto. Plėšo šaknis, gyvybines arterijas, surišusias jį su žeme. Lyg smuiko stygos trūkinėtų. Perplėšė kelmą – atsivėrė gyvuonis. Dar smarkiau driokstelėjo. Išsigandusi užlindau už pirtelės, kad skeveldros nepasiektų. Skeveldrų nebuvo – plyšo medžio šerdis, raudoniu užliedama medieną. Netiesa, kad medžiai neturi kraujo. Kad miršta stovėdami – netiesa. Šlumštelėjo alksnis, su galingu trenksmu išsitiesė per upelį, šakas panardindamas į smaragdo žalumo dilgėlyną…
Vakarėjant, sutemoms apglėbus visą erčią, medžio kamiene sumelsvavo ugnelė. Nustėrau – medžio dvasia? Žydra kaip dangus, į kurį medis stiebėsi visą gyvenimą… Žydra lyg paukštė, čiulbėjusi jo mirties dieną… Medžio dvasia – ne žalia?
Upelis nestabtelėjo nė minutei. Ėmė raustis po srovę užtvėrusiu medžio kamienu, tapusiu savotišku lieptu į kitą krantą.
