A. Juozaitis žodį tarė. Ką pasakysime mes?

Iškiliausi Lietuvos visuomenės žmonės paskelbė kreipimąsi, kuriuo ragina vieną iš Sąjūdžio kūrėjų, rašytoją, filosofą, olimpietį Arvydą Juozaitį dalyvauti 2019-ųjų Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose. Žmogų, kuris metų pradžioje pristatė knygą „Tėvynės tuštėjimo metas. 2000-2017“ ir, su skausmu prabilęs apie „išsivaikštančią tautą“, ragino ir ragina atsipeikėti ir nebežygiuoti savižudybės keliu.

– Ar iškilių Lietuvos žmonių kreipimasis jums buvo netikėtas? Gal prieš tai būta kokių nors pokalbių?

– Tas kreipimasis, žinoma, yra milžiniškos reikšmės moralinis lūkestis, kuris tampa lyg ir įpareigojimu. Kartu ir labai džiaugsmingu, ir baugiu. Juk į jį atsiliepus keisis visas gyvenimas. Tai viena. O dėl netikėtumo… Gal tas netikėtumas buvo prieš savaitę, iki pasirodant kreipimuisi. Kai Seime, Persitvarkymo Sąjūdžio 30-mečio minėjime, pasakiau kalbą ir iš karto po jos vienas po kito prie manęs ėmė eiti bičiuliai ir pažįstami, kultūros ir politikos „asai“ – suklusau. Pavyzdžiui, Aloyzas Sakalas, kurį tikrai noriu paminėti: jis juk didis autoritetas. Ne visi galėjo, kiek suprantu, pasirašyti, nes, matyt, supranta žmonės: kreipimasis turėjo būti nepolitizuotas. Bet šiaip jau supratau, kad kalba Seime ugnį iššaukiau į save. Ir vis dėlto esu dėkingas visiems 55 mūsų Lietuvos šviesuoliams. Už pareikštą pasitikėjimą.

– Sakėte, jog apsispręsite rudeniop. Kas lems jūsų apsisprendimą?

– Reikia vis dėlto žvilgtelėti, ar pateksiu į tuos vadinamuosius šventuosius reitingus. Žinoma, nėra didelio džiaugsmo ten patekti, bet tai neišvengiama. Dabar kaip tik parašiau 12 gairių, vertų prezidentinės programos, ir pateikiu jas visuomenei. Kad pasvarstytų, kad būtų visai aišku, kas už mano kalbos Seime slypi. Juk reikia kalbėti apie rimtus pokyčius. Ar tos gairės bus priimtos? Tai parodys rudens reitingai. Vaizdžiai sakant, jeigu upė bus, tai aš, kaip plaukikas, ja ir plauksiu.

– Jūs eitumėte į prezidento rinkimus be partijos paramos. Ar negąsdina tai, jog būsite lyg tas karys mūšio lauke – vienas.

– Tai yra esminis dalykas. Vis dėlto prezidentą išrenka visi, o ne partiniai (partijas remiantys) žmonės, dėl to jis turi pranašumą netgi prieš Seimą, kadangi jį vieną sveria tiek pat balsų (kartais net daugiau). Bet turiu pasakyti ir kitką: ėmusis reikalo, komanda lems labai daug. Komanda turėtų būti sudaryta iš įvairių įsitikinimų žmonių. Ir juos galėtų – turėtų! – vienyti mano gairėse išdėstyta Lietuvos atnaujinimo viltis.

– Bet ar nebaugu, kad neturint partijos palaikymo, savo idėjų jums tiesiog gali būti neleidžiama įgyvendinti?

– Tai jau priklausytų nuo rinkimų rezultatų, kokia balsų dauguma jie laimėti, jeigu jau tektų ir pavyktų laimėti. Sakyčiau, pačioms partijoms, įgyvendinant savo programines nuostatas, neišvengiamai reikalingas prezidentas. Todėl prezidentui neturi būti baugu, kad jis ne partijos žmogus. Kaip tik priešingai. Ir pats mačiau, jau ne naujokas esu šituose vandenyse, kad partijos ieško prezidento, nes jis reikalingas bet kuriuo atveju. Todėl šiuo požiūriu jokio baugumo nejaučiu. Ir apskritai aš nejaučiu baugumo, nė šešėlio to baugumo, ką apie mane besakytų, kaip bejuodintų. Beje, jau pradėjo. Pažvelkite, kaip tai daroma. Juodinamas net Sąjūdis, tyčiojamasi iš jo. Ir kas tai daro? Kas mūsų veiklos pagalba gavo laisvę… daryti viską.

– Ilgą laiką buvote dingęs iš Lietuvos politinio gyvenimo: buvote kultūros atašė Kaliningrade, gyvenote Rygoje, rašėte knygas, dramas, kurios virsdavo scenos pjesėmis. Kas paskatino grįžti į viešumą?

– Darbą Karaliaučiuje aš vadinau sau antruoju, „savo asmeniniu sąjūdžiu“. Plušau kaip vienas lauke karys, jaučiau, kad kalnai ir ledai juda. Labai įdomu buvo, naudinga Lietuvai – tai jau tikrai. Tada laiko nebuvo net publicistikai. Tik knygą „Karalių miestas be karalių“ parašiau skirdamas tam ankstyvų paryčių, o kartais ir naktų laiką. 2009 metų pradžioje apsigyvenau Rygoje, tada jau turėjau daugiau laiko (nes Kultūros ministerija atsisakė Lietuvos kultūros atašė Latvijoje idėjos), ir tada ramesniu ritmu ėmiau rašyti knygą apie Rygą, o atokvėpių valandomis, stebėdamas Lietuvos įvykius, ėmiau gana daug rašyti mūsų spaudai, ypač „Respublikai“.

– Viename tokių straipsnių-įžvalgų „Lietuvos prezidentas–- lemties ženklas“, kurį „Respublika“ spausdino 2011 metais, apžvelgdamas prezidento rinkimų dėsningumus, teigėte, jog „sėkmingai valdę Lietuvos prezidentai ateidavo į postą „iš šalies“: A. Brazauskas – iš komunizmo sistemos, V. Adamkus – iš JAV, D. Grybauskaitė – iš Europos“. Pasak jūsų, „savas žmogus turi būti susitepęs kito pasaulio „nuodėme“. Tad klausiu – kokia „nuodėme“ būsite susitepęs jūs?

– Ar aš apsilankiau kitame pasaulyje? Matyt, kultūroje. Taigi „nuodėmė“ – kultūros pasaulis. Šia „nuodėme“ esu susitepęs iš esmės, dar daugiau pasakysiu – kūrybos nuodų ir eleksyrų atsigėręs… O grįžtant prie prezidentų trijulės… Niekas negali pakartoti jų „kodų“, jie saviti, to meto laiko ženklai. Pagaliau jie buvo politiniai sisteminiai žmonės, o aš galiu žvelgti į politiką, dalyvauti joje visai kitaip.

– Minėtose įžvalgose pranašiškai sakėte: „Nauji prezidento rinkimai vargu ar atneš ką nors naujo. Nes nematyti naujos idėjos, kuri reikštų dėsnį, kultūros kodą. Nebent tautą ištiktų grėsmingas pavojus – mus užlietų imigracija iš trečiojo pasaulio. Tada ateitų naujas žmogus, kuris bandytų gelbėti kultūrinį Lietuvos genofondą“. Imigrantų antplūdžio dar nėra, bet ir be to atsidūrėme ant išnykimo ribos. Nuo ko reikėtų pradėti Lietuvos gelbėjimą?

– Pirmiausia reikia atšaukti globalios Lietuvos ideologiją, dvigubos pilietybės vilionę. Abi tos idėjos – nuogo karaliaus „drabužiai“. Reikia įvesti Lietuvio pasą. Jo įstatymas seniai paruoštas ir net įregistruotas Seime. Lietuvio pasas labai lengvai grąžintų Lietuvos pilietybę jos kažkada atsisakiusiems. Čia ir būtų tas Lietuvos gaivinimas nelaukiat imigrantų iš svetimų kultūrų. Jei pavyktų pradėti įgyvendinti sumanymą – pradėti reikia radikaliai gaivinant inovacijų mokestinį klimatą. Smulkiajam ir vidutiniajam verslui, net stambesniam sujudus, per penkerius metus, gal kiek daugiau, į Lietuvą galima būtų sugrąžinti apie 130 tūkstančių iš jos išklydusių mūsų žmonių. Taip jau paskaičiuota.

Labai svarbu – šeimų palaikymas ir gimstamumo skatinimas. Reikėtų grąžinti tą tvarką, pagal kurią moterys išeidavo į dekretines atostogas prieš dešimtmetį. Gimstamumui didžiausią nusikaltimą padarė konservatoriai. Prisiminkime istorijas, kaip kelios moterys buvo tampomos po teismus dėl didesnių motinystės išmokų, o visa dekretinių atostogų algų politika buvo kriminalizuota. Visos, visi, visa Lietuva nuo to nukentėjo. Strategiją pakeitė pigi amorali „populistika“.

– Globalios Lietuvos idėją ir praktiką pavadinote nacionaliniu nusikaltimu. Ar kas nors įvardins nusikaltėlį? Kas tai sugalvojo?

– Ši idėja, kaip informacinė-kultūrinė erdvė, yra gera. Bet ją Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) vadovybė ėmė naudoti „dvigubos pilietybės“ žaidimui. Ir užkrėtė mūsų politikus. Tai politinė korta, tariamas rūpestis pasklidusiais po pasaulį lietuviais, o iš tikro – jų viliojimas iš Lietuvos. Šitas reikalas yra gerokai išprovokuotas. Be jokios informacinės bazės teigiama, kad visi „anapus“ gyvenantys Lietuvos kilminiai žmonės trokšta „dvigubos pilietybės“. Daugybė faktų sako, kad apie 80 nuošimčių tikrai netrokšta. O aukštų politikų ir tuo labiau Užsienio reikalų ministerijos politika jau kreipiama ta linkme ir seniai. Tai irgi yra nuogo karaliaus ideologija. Nepagrįsta faktais, tik politikos „formavimu“.

Pamenu dar vasario mėnesį Lietuvoje matytą laidą „Labas rytas, Lietuva“ per nacionalinę televiziją. Buvo tiesioginis eteris su Vokietijos jaunimo bendruomenės viena iš vadovių, jauna mergina, kurią mūsų diktoriai kalbino džiugiai sakydami maždaug taip: „Tai jūs turbūt labai laukiate dvigubos pilietybės įstatymo?“ Pašnekovė juos gerokai nustebino: „Jūs man turėtumėte įrodyti, kodėl aš turiu norėti tos dvigubos pilietybės? Aš 10 metų gyvenu Vokietijoje su Lietuvos pasu ir man nereikia kito.“

– Filosofas Arvydas Šliogeris jus yra pavadinęs „Sąjūdžio riteriu“, nedalyvavusiu valdžios dalybose. Dabar į jus viltingai žiūrima, jog sugebėsite suvienyti žmones ir rasti kelią iš akligatvio. Ar ta didelė viltis neprislėgs nepakeliama atsakomybe?

– Sunku pasakyti.

– Ar per anksti to klausti?

– Per anksti. Bet jeigu paklaustumėte, kokie bruožai reikalingi prezidentui, manyčiau, jog pirmiausia būtinas nekerštingumas. Ypač dabar. Visi esame pilni nuoskaudų – daug jų prisikaupė ir viešoje erdvėje žmonės užgauti. Kad ir mane kuo tik neišvadino. Dar kiek, ir būsiu „liuciferis“. Tačiau joks purvas man neįdomus. Dar nuo sporto laikų visus neigiamus dirgiklius, kurie man trukdo daryti tikrą reikalą arba siekti tikslo, aš moku tiesiog išjungti. Kita svarbi savybė prezidentui – mokėti klausyti ir išklausyti. Tai yra sėkmės garantas. Surinkti kuo daugiau informacijos iš visų priešingų šaltinių ir tik tada daryti sprendimus. Tėvas Stanislovas sakydavo, kad į dangų patenka tie, kas moka klausyti. Būtina ir ištvermė. Na, o ryžtingų sprendimų man mokytis nereikia, aš moku juos daryti. Visą gyvenimą taip būdavo – jeigu apsisprendžiu, tai darau iki galo. Nuo pat vaikystės, nuo aktyvaus sporto laikų. Mama, žinodama, kad sportas netaps mano pašaukimu, sakydavo: „Sūnau, niekada nesmerk tų jaunystės metų, kuriuos paaukojai sportui. Jie tau davė tai, ko niekur kitur nebūtum gavęs – valią.“

***

VIEŠAS KREIPIMASIS

į Lietuvos piliečius ir į Sąjūdžio pirmeivį, filosofą ir diplomatą, olimpietį, rašytoją, humanitarinių mokslų daktarą

ARVYDĄ JUOZAITĮ

Gerbiamas Arvydai Juozaiti,

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje Jūs pasielgėte atsakingai ir drąsiai, Jūsų viešai ištartas žodis paskatino tūkstančius Lietuvos šviesuolių ateiti į viešo ir politinio gyvenimo erdvę. Tai nepamirštama. Pirmieji Sąjūdžio žingsniai taip pat neįsivaizduojami be Jūsų įnašo — organizuojant mitingus, leidžiant „Sąjūdžio žinias“, rengiant Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą, jo dokumentus.   

Praėjo 30 metų. Jūs skyrėte tuos dešimtmečius ne tik politikai. Pastaruoju metu gyvenote pirmiausia kūrybos erdvėje, vaisingai dirbote diplomatinėje tarnyboje. Savo pilietines ir patriotines nuostatas nekartą skelbėte viešai.

Žinome, kad likote ištikimas Sąjūdžio moralinėms ir politinėms vertybėms, kurios šiandien mums suteiks galių susigrąžinti valstybę, sustabdyti jos ištautinimą.

Mes įsitikinę, kad esate Atgimimo ir neblėstančios vilties Lietuvos asmenybė, nesusijusi su dabartine politine klase, kurioje įsivyravo abejingumas Lietuvos likimui ir bendrajam gėriui.

Jums dera žengti lemiamą žingsnį ir paskelbti, kad grįžtate į aktyvią politinę veiklą. Todėl, gerbiamas Arvydai, dalyvaukite Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose.

Drauge sieksime, kad Arvydo Juozaičio grįžimas būtų tikra Lietuvos gaivinimo akcija, žadinanti  piliečių ūpą  kurti savo ateitį tik Tėvynėje ir telkianti jų valią, kad viešoji politika būtų nukreipta į tokiai kūrybai tinkamų sąlygų sudarymą.  Valstybės valdyme šiandien būtini kūrėjai.

Laukiame galutinio sprendimo. Tikime, kad jis bus palankus Lietuvai, nes daugeliui piliečių bus suteiktas tikras pasirinkimas. Lietuvai reikia Atgimimo prezidento.

Esame pasirengę ateiti į talką ir kviečiame kitus prisidėti. 

Vilnius, 2018-06-11 d.

Kreipimąsi pasirašė:

Algimantas Baltakis – Liaudies poetas, literatūros kritikas, redaktorius, vertėjas. Daugybės dainų tekstų autorius
Aloyzas Stasiulevičius – dailininkas
Pranas Treinys – rašytojas, aktorius, buvęs ilgametis Lietuvos valstybinio dramos teatro direktorius
Gediminas Storpirštis – teatro ir kino aktorius, teatro pedagogas, dainų autorius ir atlikėjas
Romas Ubartas – olimpinis čempionas
Lina Kačiušytė – olimpinė čempionė
Vytautas Bubnys – rašytojas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys, buvęs LR Seimo narys
Ramūnas Cicėnas –  teatro, kino ir televizijos aktorius, režisierius
Erika Drungytė –  poetė, literatūros kritikė, vertėja, kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė
Juozas Budraitis – kino, televizijos ir teatro aktorius, fotomenininkas, diplomatas
Jūratė Laučiūtė – humanitarinių mokslų daktarė, kalbininkė lituanistė, Kretingos rajono savivaldybės        tarybos narė
Vytautas Rubavičius – Lietuvos poetas, publicistas, kultūros kritikas, žurnalistas, vertėjas, filosofijos mokslų daktaras
Alvydas Butkus – habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, kalbininkas lituanistas, pedagogas, publicistas
Aldonas Pupkis – kalbininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras
Algimantas Raudonikis –  kompozitorius, kultūros ir meno veikėjas, pedagogas, liaudies artistas
Gintaras Karosas – skulptorius, Europos parko direktorius, asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys
Raimundas Balza –  istorikas, paveldosaugininkas, muziejininkas
Jurgis Jurgelis – Kovo 11 Akto  Signataras, generolas
Romualdas Grigas – sociologas, publicistas, prozininkas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas
Krescencijus Stoškus –  filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas
Bronislovas Genzelis – Nepriklausomybės akto signataras, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, buv. LR Seimo narys, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, filosofas, Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys
Bronius Leonavičius – dailininkas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, buvęs Dailininkų sąjungos pirmininkas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys
Rimantas Dichavičius – foto menininkas, albumų leidėjas
Vincas Ramutis Gudaitis – filologas, rašytojas, prozininkas, signataras, buvęs žurnalistų etikos inspektorius, buvęs Sąjūdžio Seimo tarybos narys
Leonas V. Ašmantas – visuomenės bei politinis veikėjas, habilituotas technologijos mokslų daktaras, pirmosios Lietuvos respublikos vyriausybės ministras
Albertas Sinevičius – politikas, pirmosios Lietuvos respublikos vyriausybės ministras, Pirmosios Vyriausybės narių klubo vadovas, Vilniaus „Rotary“ klubo garbės narys
Jonas Biržiškis – inžinierius, visuomenės bei politinis veikėjas, pirmosios Lietuvos respublikos vyriausybės susisiekimo ministras
Rimvydas Jasinavičius – inžinierius, politikas, pirmosios Lietuvos respublikos vyriausybės pramonės ministras, technikos mokslų daktaras, dėstytojas, M. Romerio universiteto profesorius
Vaidotas Antanaitis – miškininkas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės miškų ūkio ministras
Vidmantė Jasukaitytė – Lietuvos poetė, prozininkė, dramaturgė, visuomenės veikėja, Nepriklausomybės akto signatarė
Dainius Razauskas – lietuvių mitologas, religijotyrininkas, rašytojas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras
Jonas Daniliauskas – dailininkas tapytojas
Rimas Zigmas Bičiūnas – dailininkas tapytojas
Audrius Rudys – Nepriklausomybės akto signataras, Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras
Libertas Klimka – fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas
Valdemaras Šimėnas – istorikas, archeologas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras
Artūras Razbadauskas – medikas, visuomenės veikėjas, biomedicinos mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto laikinasis rektorius
Gunaras Kakaras – astronomas, muziejininkas, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius
Gediminas Navaitis – psichologas, psichoterapeutas, socialinių mokslų daktaras, publicistas, profesorius, buvęs LR Seimo narys
Darius Jonušis – daugkartinis automobilių Lietuvos ir Europos varžybų čempionas, treneris
Romanas Borisovas – dailininkas akvarelistas
Edvardas Malinauskas – dailininkas marinistas, nusipelnęs meno veikėjas
Linas Liandzbergis – dailininkas, tapytojas, scenografas
Vidas Mačiulis – televizijos žurnalistas, publicistas, redaktorius, visuomenininkas, LŽS Kauno skyriaus pirmininkas
Dalius Stancikas – publicistas, buvęs Sąjūdžio Seimo narys
Algimantas Nasvytis –  architektas, pedagogas, visuomenės veikėjas, buvęs Pirmosios Lietuvos respublikos vyriausybės statybos ir urbanistikos ministras
Arūnas Sakalauskas – dailininkas, skulptorius
Virginija Kochanskytė – aktorė, skaitovė, UNICEF Geros valios ambasadorė, Klaipėdos universiteto docentė
Algirdas Kudzys – inžinierius, diplomatas, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos ir Vilniaus politinis bei visuomenės veikėjas
Vytenis Rimkus – dailininkas, menotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas
Audrius Klimas – grafikos dizaineris, Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedros profesorius, Vilniaus dailės akademijos rektorius
Alfredas Pliadis – žurnalistas, fotografas, redaktorius
Tomas Baranauskas – istorikas, istorijos populiarintojas, publicistas
Vytautas Tumėnas – etnologas, menotyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras            
Saulius Lapienis –  matematikas, visuomenės veikėjas, Sąjūdžio pradininkas, publicistas

Arvydo Juozaičio valstybės politikos gairės viešam svarstymui „Lietuva yra čia“

1. Globalios Lietuvos nėra, LIETUVA YRA ČIA. Sparčiai mažėjantis mūsų Tėvynės gyventojų skaičius pasiekęs kritinę ribą, kurią artimiausiu metu galime peržengti. Tai nutikus, Lietuva fiziškai nebeatsikurs, o „globali Lietuva“ išnyks bematant. Todėl gyvybiškai būtina keisti dabartinį politinio elito kursą globalizuojant Lietuvą.

2. Laisvė, tapatinama su laisvu žmogaus judėjimu, išeinant iš Tėvynės ir negrįžtant gyventi į Tėvynę, yra laisvės iliuzija. Žmogaus gyvenimas reikalauja ištikimybės žemei, tėvų ir protėvių žemei, tai pabrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė. Neoliberalioji ideologija yra pražūtinga Lietuvos laisvei.

3. Didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė. Nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais.

4. Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų išsižadėjusiems Lietuvos pilietybės, susigrąžinti ją be išlygų. Lietuvio pasas būtų svetur atsidūrusiųjų kilminių Lietuvos žmonių saitų su Tėvyne liudijimas, o taip pat ir reali teisė įgyti Lietuvoje valstybės garantuotą išsilavinimą, socialines paslaugas. Lietuvio pasas neleistų tik vieno – balsuoti Seimo ir Prezidento rinkimuose, referendumuose. Lietuvos žinia pasaulyje pasklidusiems lietuviams turi keistis: Lietuva kurs sąlygas grįžti, o ne išvykti.

5. Socialinė atskirtis Lietuvoje yra pasiekusi milžiniškų aukštumų. Viduriniojo gyventojų sluoksnio naikinimas, kurį metų metus vykdė politinis Lietuvos elitas, neišskiriant nė vienos dominuojančios partijos, turi būti nedelsiant sustabdytas. Pirmiausia tai reikštų diferencinių mokesčių įvedimą pagal principą: kapitalas moka daugiau.

6. Be gimdančios šeimos – Lietuva be ateities. Šeimos politika turi siekti gyventojų skaičiaus gausėjimo, o tai susiję su finansine pagalba motinystės ir tėvystės pareigoms. Socialinių priemonių reikmės nustatomos pagal šeimos gerovės rodiklius. Gausia skelbiama jau trijų vaikų šeima, jai skiriama ypatinga valstybės parama.

7. Švietimo sistema turi ugdyti ne kosmopolitinį žmogų, o pirmiausia Tėvynės pilietį, atvirą pasaulio naujovėms. Aukštasis mokslas turi būti kreipiamas Tautos ir valstybės gyvybingumui stiprinti, o ne verčiamas rinka. Visų mokymo įstaigų Lietuvoje bendrinė kalba – lietuvių kalba.

8. Tauta per Konstituciją suteikia įgaliojimus valdžiai ir riboja jos galias. Valstybinių ir stambaus masto korupcinių nusikaltimų tyrimams būtina įstatymu įsteigti savarankiško, plačius įgaliojimus turinčio Ypatingojo prokuroro instituciją.

9. Mokslo ir inovacinė Lietuvos bazė negali būti vien tik verslo priedas. Strateginiai tyrimai ir nacionalinės technologijos – vienas iš valstybės tikslų, kaip ir jaunųjų Lietuvos mokslininkų ateities planavimas Lietuvoje. Protas yra universalus, tačiau jo kilmė ir panaudojimo vaisiai – lokalūs.

10. Lietuvos kultūra negali būti paversta vien eksperimentų erdve. Joje kaip aksioma turi būti išsaugotos mūsų tradicijos ir Dainų šventės, Tautą per amžius gelbėjusi kūryba. Valstybinė kalba stiprinama, švietimas vykdomas pirmiausia valstybine kalba.

11. Amžiaus grupių atskirtis yra socialinio gyvenimo akligatvis. Valstybė turi rūpintis, kad vyresniojo amžiaus žmonės ne tik neskurstų, bet ir dalyvautų viešajame gyvenime.

12. Visos tarptautinės sąjungos ir tarptautinio bendradarbiavimo instrumentai turi tarnauti Lietuvos ir regioniniam saugumui bei gerovei. Reikia iš esmės ir naujai kurti Lietuvos-Latvijos santykius, Baltiškąją vienybę. Euroatlantiniam bendradarbiavimui, NATO nėra alternatyvos. Lietuva neturi palaikyti Europos Sąjungos federalizavimo, ji eina su saugančiomis savo realų suverenitetą šalimis. Lietuva pasisako už ES kaip tėvynių sąjungą.