Kodėl žmonės bijo kalbėti apie mirtį?

Mirtis – neišvengiama gyvenimo dalis, su kuria, atėjus laikui, susiduria kiekvienas. Nors gyvenimo baigtį turėtume priimti kaip natūralų procesą, šiandien gyvename visuomenėje, kuri renkasi mirties temą ignoruoti, o pokalbiai su artimaisiais apie tai, kokio paskutinio atsisveikinimo norėtume, dažniausia tiesiog neegzistuoja.

Psichologė Laura Rimkutė pastebi, kad šiuolaikinių žmonių nekalbėjimas apie mirtį glaudžiai susijęs su noru rinktis lengvesnį kelią – daugelis linkę užsimerkti prieš tuos dalykus, kurių bijo.„Gyvename kultūroje, kurioje mirtis laikoma tabu tema. Tai, kas yra sena, daugeliui asocijuojasi su žodžiais prasčiau, blogiau, todėl apie mirtį, kaip ir apie senjorų gyvenimą, kalbama nedažnai. Taip pat labai svarbus religijos veiksnys: Rytų kraštuose, kur dominuojančių religijų išpažinėjai tiki reinkarnacija ir pasikartojančiu atgimimu, apie mirtį diskutuojama kur kas daugiau ir drąsiau. Katalikiškoje Lietuvoje mirtį vis dar dengia visiškos nežinomybės šydas ir tai yra tema, kurios daugelis stengiasi išvengti“, – sako L. Rimkutė.

Kalbėti apie mirtį – naudinga

Pasak psichologės, nors mirtis nėra dažniausia pokalbių tema, ji neturėtų būti laikoma tabu, nes kalbėti apie išėjimą iš šio pasaulio nėra blogas ženklas, priešingai – tai naudinga ir reikalinga praktika.

„Išskiriamos įvairios priežastys, kodėl kalbėtis apie mirtį yra naudinga. Visų pirma, tai suartina žmones. Tarpusavyje pasidalijus baimėmis, jas priimti tampa lengviau ir tokiu būdu jas galima įveikti. Antra, žmonės pradeda geriau suvokti šio gyvenimo laikinumą, kuris juos paskatina savo artimiesiems pasakyti tai, ką neretai pamiršta: kad juos myli, vertina ir brangina esamą ryšį. Tokie pokalbiai žmogų paskatina apmąstyti ir savo požiūrį į mirtį. Daugeliui mintys apie išėjimą Anapilin tampa įkvėpimo gyventi geresnį gyvenimą šaltiniu“, – pasakoja L. Rimkutė.

Pirmoji neuroedukatorė Lietuvoje, asmenybės ugdymo instituto „Rafaelis“ įkūrėja, netekties skausmą išgyvenančius žmones konsultuojanti Marija Mendelė-Leliugienė taip pat pabrėžia diskusijų apie mirtį su artimaisiais svarbą ir atkreipia dėmesį, kaip šia tema turėtų būti kalbama su vaikais.

„Kalbėtis su šeimos nariais apie mirtį, kaip apie perėjimą iš matomo gyvenimo į nematomą, yra būtina. Tačiau noriu pabrėžti, kad tėvams, šia tema kalbantiems su vaikais, labai svarbu išsiaiškinti, kaip tokią informaciją jiems pateikti, atsižvelgiant į vaiko psichosocialinę raidą. Tai reiškia, kad kalbant apie mirtį būtina pasirinkti specialų žodyną, kurį vaikas galėtų suvokti ir išėjimo Anapilint faktą priimtų be baimės. Išmintis, tolerancija ir kantrybė yra geriausi palydovai šeimoje, kalbantis apie tokius subtilius dalykus, kaip gyvybės ir mirties paslaptis“, – teigia neuroedukatorė.

Numatyti laidotuves pataria esant gyviems

Mirus žmogui lyg ir savaime aišku, kad jo laidotuvių ceremonijos rengimu privalo pasirūpinti artimieji, kurie tampa atsakingi už viską: nuo to, kokiu būdu bus laidojamas velionis, iki muzikos, kuri skambės ceremonijos metu. Psichologė L. Rimkutė tokį susiklosčiusį paprotį vertina neigiamai ir sako, jog išankstinis pokalbis, kaip žmogus norėtų būti palaidotas, yra naudingas visomis prasmėmis.

„Artimiesiems žinant tikslius mirusiojo pageidavimus, paprasčiau rūpintis atsisveikinimo ceremonijos rengimu. Kartais tai padeda išvengti konfliktų ir tarp pačių artimųjų, kai giminaičiai skirtingai įsivaizduoja, kaip turėtų vykti laidotuvės. Be to, labai svarbu, kad žinant velionio išreikštą valią, artimiesiems sukuriamas prasmės jausmas: įgyvendinę tiesioginį mirusiojo norą, pavyzdžiui, kad per laidotuves grotų tik linksma, visą jo gyvenimą mėgta muzika, ar po kremavimo pelenai būtų išbarstyti jo mylimoje žemėje, artimieji jaučiasi su mirusiuoju atsisveikinę tinkamai – sąžiningai išpildę, ko norėjo mylimas žmogus. Taip ir artimiesiems susitaikyti su netektimi būna lengviau“, – vardija psichologė.

Tokiai nuomonei pritaria ir M. Mendelė-Leliugienė, išankstinį laidotuvių planavimą laikanti pagalba artimiesiems. Ji savo dukroms jau yra parašiusi laišką, kuriame išreiškė valią, kokiu būdu nori būti palaidota.

„Remdamasi darbo ir asmenine patirtimi, galiu drąsiai teigti, kad artimuosius apie norimą laidotuvių ceremoniją informuoti tikrai verta. Atėjus skaudžiai valandai, šis žinojimas jiems tampa didžiule pagalba – aišku, kaip elgtis, kur kreiptis, kokius veiksmus atlikti. Po laidotuvių, kurios buvo surengtos taip, kaip buvo nurodęs velionis, artimieji jaučiasi išlaisvinti iš abejonių, ar tikrai viską padarė tinkamai. Dėl šių priežasčių ir esu parašiusi savo dukroms laišką, kuriame išreiškiau norą būti kremuota ir tik Lietuvoje esančiame Kėdainių krematoriume“, – apie savo išreikštą valią pasakoja M. Mendelė-Leliugienė.

Mirties faktą svarbu priimti

Ritualinių paslaugų centro „Rekviem“ laidotuvių ceremonijų planuotoja Rūta Cimarmanaitė pastebi, kad žmonės kol kas nėra linkę įsiklausyti į specialistų rekomendacijas iš anksto išreikšti norą, kaip turėtų atrodyti paskutinis atsisveikinimas.

„Gyvename laikais, kai išsivysčiusiose šalyse gyventojų mirtingumo rodiklis žemesnis nei bet kada, todėl vengiame pripažinti, kad visi anksčiau ar vėliau mirsime. Natūralu, jog ignoruodami šį faktą negalvojame ir apie tai, kokiu būdu ir kokioje aplinkoje norėtume būti palaidoti. Tačiau savo darbo praktikoje susiduriu su daugybe atvejų, kai artimieji stipriai išgyvena, jog nėra tikri, ar velionis būtų laimingas, matydamas aplinką, kurioje su juo atsisveikina artimiausi žmonės, ar jam patiktų gėlės, muzika ir daugybė kitų detalių“, – įžvalgomis dalijasi laidotuvių planuotoja.

Cimarmanaitė pataria į laidotuvių planavimą žvelgti taip pat rimtai, kaip ir į visus svarbiausius gyvenimo momentus, kuriuos būtina numatyti, nes paskutino atsisveikinimo ceremonija – taip pat mūsų gyvenimo dalis, net jei stebėti patys jos negalime.

Etnologas prof. Libertas Klimka nenorą kalbėti apie mirtį ir iš anksto galvoti apie savo laidotuves sieja su baltų genčių laidosena, kai prie kapo gentainius lydėjo dvejopi jausmai: velionio buvo gedima, jo gailimasi, bet kartu jaučiama ir prietaringa mirusiojo baimė. Kapas buvo suvoktas mitiškai – jis laikytas riboženkliu tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Pasak profesoriaus, vėliau Letuvoje, kaip ir kitose šalyse, laidojimo papročiai kito pagal vyraujančią religiją, tačiau visi giliai religingi žmonės ir šiandien mirtį suvokia kaip perėjimą į amžinąjį gyvenimą anapusiniame pasaulyje. „Visos pasaulio religijos pripažįsta sielos gyvenimą dausose. Gailaujama tik išsiskyrimo su artimaisiais“, – teigia etnologas, primindamas, jog tūkstantį metų iki Kristaus gimimo mirusieji mūsų šalies teritorijoje buvo deginami, vėl šis paprotys Rytinėje Lietuvos dalyje įsivyravo nuo V a. ir plito link pajūrio. Nuo X a. iki Lietuvos krikšto jau visoje Lietuvoje liepsnojo laidotuvių laužai. Anot prof. L. Klimkos, kai kurie senovės baltų atsisveikinimo su velioniu elementai pasiekė net XX a. –  dar nelabai seniai Dzūkijoje buvo išlikęs mirusiojo apraudojimo paprotys bei Vėlinių laužai.