1905 m. liepos mėnesį Jonas Basanavičius po 25 metų gyvenimo Bulgarijoje grįžo į Lietuvą ir iš karto pradėjo kovoti dėl lietuviškų pamaldų Lietuvos bažnyčiose.
Jau 1905 metais ir buvo įsteigta „Sąjunga grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiai Lietuvoje“. Į steigiamąjį minėtos sąjungos komitetą įėjo Jonas Basanavičius, kun. Juozapas Ambraziejus, Jonas Kriaučiūnas, Mečislovas Davainis-Silvestravičius, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Petras Vileišis ir kiti. J. Basanavičius buvo išrinktas šios sąjungos pirmininku.
J. Basanavičius pradėjo rengti laišką popiežiui apie lietuvių kalbos padėtį Lietuvos bažnyčiose ir jau 1906 m. gegužės 23 d. jis buvo išsiųstas popiežiui Pijui XX gegužės 25 d. dar 72 egzemplioriai išsiųsti Europos ir pasaulio kardinolams vyskupams.
„Lietuvos žinios“ rašė, kad laiškas popiežiui padarė didelį įspūdį ir vienam savo kardinolų jis pasakęs, kad Lietuvos bažnyčiose viešpatauja nekrikščioniška dvasia. Memorialą į lotynų kalbą išvertė A. Bajorinas, o atspausdino savo spaustuvėje Saliamonas Banaitis.
Laiške surinkta medžiaga apie lietuvių kalbos niekinimą bažnyčiose, kurį vykdė vyskupai ir lenkų kunigai. Tai galima sakyti tiesiog kaltinimo aktas su pavyzdžiais, citatomis ir dokumentais. Niekaip negalima patikėti, kad lietuvių kalba gali susilaukti tokių bjaurių epitetų, užgauliojimų iš žmonių skleidžiančių Dievo žodį. Paminėsiu keletą faktų:
Iš sakyklų necenzūriniais, brutaliais, lietuvius žeminančiais žodžiais buvo koneveikiami lietuviai ir lietuviškai kalbantys žmonės. Švenčionių r. Strūnaičio parapijos klebonas iš sakyklos parapijiečiams lietuviams apie lietuvių kalbą sakydavo : „Polski język – slicznie padne; ruski język do lajania; litewski język do dupy wycierania“ (lenk. Lenkų kalba gražiai skamba, rusų kalba – plūdimui, o lietuvių kalba – pasturgalio nušluostymui).
Apgaulingu būdu buvo surenkamos lietuviškos maldaknygės ir elementoriai, esą siekiant juos pašventinti nuo pagoniškos kalbos, o faktiškai buvo sudeginami.
Lietuviškose parapijose dirbo kunigai nemokantys lietuviškai, kurie net negalėdavo išklausyti žmonių išpažinčių, rašydavo sufalsifikuotus žmonių susirinkimų protokolus, kuriuose teikdavo, kad ten nėra lietuvių ir žmonės pageidauja tik lenkiškų pamaldų ir kalbėti tik lenkiškus poterius.
Žaslių parapijoje (Kaišiadorių rajonas), aprašytas nutikimas, kai parapijiečiai bent keturis kartus kreipėsi į vyskupą dėl pamaldų tvarkos pakeitimo, nes ten pamaldos buvo paskirstytos pusiau, nors lenkų buvo tik penkta dalis.
Tai galų gale vyskupas Eduardas (Ropas) 1905 m. rugpjūčio 18 d. atsiuntė atsakymą raštu Nr. 4294, kuriame atsakė Kristaus žodžiais: „Kristus palikęs 99 avis ramioje vietoje nuėjo ieškoti šimtosios, pavojuje esančios. Ir ta šimtoji avis būtent esanti lenkiškoji parapijos dalis“ ir paliko viską po senovei.
Šokiruojantys faktai pateikti iš Rodūnės dekanato, kuris XX amžiaus pradžioje perdėm buvo lietuviškas. Rodūnės dekanato kunigų susirinkimas įvykęs 1906 m. vasario 8 d. nutarė, kad Rodūnės dekanato bažnyčiose būtų sakomi lietuviški pamokslai, vaikai katekizmo tiesų būtų mokomi lietuviškai, kad Eišiškių, Šalčininkų, Šalčininkėlių, ir Užubalio (Zablocie) parapijose būtų pakeisti klebonai, nemokantys lietuvių kalbos. Vilniaus vyskupijos valdžia neatsižvelgė į šiuos lietuvių reikalavimus ir toliau lenkino žmones. Leiskite paklausti, kur šiandien tų vietovių lietuviai?
Susidarė paradoksali situacija: lietuviai galėjo turėti lietuviškas pamaldas Peterburge, Rygoje, Maskvoje, Tomske, Krasnojarske, Irkutske, Omske, bet tik ne lenkų vyskupų ir kunigų šovinistų užgrobtoje Vilniaus vyskupijoje.
Reikia pasakyti, kad su laiško įteikimu lietuvių vargai nesibaigė. Lenkinimas per bažnyčias vyko ir toliau. Kunigo Ambraziejaus kunigystė 1907 metais buvo vyskupo suspenduota, o vyskupo teikimu, jo parašytas lietuviškas katekizmas lenkų šovinistų dėka Romoje įtrauktas į draudžiamų knygų sąrašą. Tai vienintelė lietuviška knyga įtraukta į Vatikano draudžiamų knygų sąrašą.
Vilniaus vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius, tą dieną kai popiežiaus nurodymu 1917 m. gegužės 20 d. buvo paskelbta lietuvių diena aukų rinkimui, su 60 lenkų šovinistų lenkų kunigų įteikė vokiečių valdžiai pasirašytą raštą, kad Rytų Lietuva su Vilniumi įeitų į Lenkų karalystę.
Be to lenkų hierarchai išleido įsakymą, kad katalikų bažnyčiose būtų giedamas lenkų himnas „Bože cos Polskę“, lyg Rytų Lietuva būtų Lenkijos sudėtyje.
Tuo tarpu, kai lietuviai kunigai su kitais visuomenės veikėjais, 1917 m. liepos 10 d. įteikė Vokietijos valdžiai memorandumą dėl Lietuvos teritorijos ir lietuvių politinių siekių, tai lietuviai kunigai už šį pasirašymą buvo suspenduoti.
Šiame straipsnyje nerašysiu apie tai ką išdarinėjo lenkai Vilniaus okupacijos metais.
1939 metais Vilniaus kraštui grįžus į Lietuvos valstybės sudėtį, arkivyskupas Jalbžykovskis buvo vienas iš pogrindžio Lietuvoje organizatorių. Jalbžykovskis ir lenkų kunigai varė antilietuvišką propagandą, net siūlė kelti riaušes prieš Lietuvos valdžią, atsisakė įvesti bažnyčiose maldą už Lietuvą, atsisakė išmesti iš lenkiškos litanijos žodžius „Krolowo Korony Polskiej“, Jalžbykovskis atsisakė priimti Lietuvos pilietybę. (A. Bubnys „Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje antrojo pasaulinio karo metais. Lenkų pogrindis 1939-1945 m“ V., 2015.)
1942 m. kovo pradžioje buvo uždaryta Vilniaus kunigų seminarija … „paleistas kariaujančio lenkų nacionalizmo lizdas – kunigų seminarija. Šio lizdo nedrįso pakliudyti ilgus metus caro valdžia, bolševikai, tylėjo lietuviai. Ir tik dabar padarytas galas visai diversijai, kurią vedė kunigų seminarija užkietėjusių ir, galimas dalykas, protiniai nesveikų kunigų vadovaujama ir paties arkivyskupo Jalbžykovskio laiminama bei globojama. (Min. knygoje 374 psl.)
Karo metais būta dar baisesnių dalykų, kai siautėjo Armija Krajova. Lenkų kunigai laimindavo AK kovotojus, už nužudytą lietuvį jiems duodavo 40 dienų atlaidų. Kodėl nutylimi tokie faktai? (Z. Zinkevičius „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ V., 1993, psl. 211).
Gal būtų galima šių faktų ir neminėti, bet ir dabar, Vilniaus vyskupijoje po Kovo 11, ir toliau lietuvių katalikų padėtis, yra nenormali, o daugeliu atvejų ir tragiška.
Tęsiama lenkinimo kampanija. Kunigai laiko mišias už Armijos Krajovos kovotojus, kurie veikė prieš Lietuvos valstybę, šventina jiems statomus paminklus. Visiems žinoma, kad Armija Krajova atsakinga už karo nusikaltimus prieš lietuvius rytų Lietuvoje.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta komisija Armijos Krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti nurodė, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija Krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t. y. kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą […] Armijos Krajovos partizanai rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausiai lietuvius (žr. ,,Armija Krajova Lietuvoje“, Vilnius-Kaunas. 1995, t. 1, p. 123–124).
Valstybinė komisija Armijos Krajovos veiklai įvertinti 1993 metais nustatė, kad AK kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą, padarė nusikaltimų žmoniškumui, terorizavo ir žudė niekuo nekaltus gyventojus, daugiausia lietuvius. Iš viso etninėse lietuvių žemėse AK nužudė apie 4000 gyventojų, taip pat žalojo, kankino, apiplėšinėjo.
Daugelyje parapijų bažnyčių dabar nėra lietuviškų pamaldų, nors lietuviškai kalbančiųjų ir lietuviškai besimokančių yra nemažai. Pavyzdžiui Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijoje (reikia tikėtis, kad seniūnijos ribos maždaug atitinka parapijos ribas) lietuvių pagal gyventojų surašymo duomenis yra 30% – lietuviškų pamaldų nėra; Zujūnų seniūnijoje, kurioje yra Šilėnų bažnyčia lietuviškų pamaldų nėra, nors seniūnijoje lietuvių 60%; Lavoriškių ir Eitminiškių lietuviškose gimnazijoje mokosi daugiau mokinių negu lenkiškose – lietuviškų pamaldų nėra, Turgelių seniūnijoje yra lietuviška gimnazija – lietuviškų pamaldų nėra.
O kiek dar kur yra lietuviškų pagrindinių mokyklų, kur taip pat mokiniai bažnyčiose negali išgirsti žodžio lietuvių kalba. Įdomu, kaip šiems Vilniaus krašto lietuviams atsakytų vyskupas Gintaras? Ar paliks paklydusią lietuvišką avelę, negalinčią savo parapijos bažnyčioje melstis lietuviškai likimo valiai ir lieps jai Dievą garbinti lenkiškai, ar visgi suteiks jai galimybę Dievo žodį išgirsti lietuviškai?
Kai dėl lietuvių kalbos egzamino suvienodinimo protestuoja sukurstyti lenkiškų mokyklų mokiniai, lenkų kunigai tuoj puola laikyti mišias už skriaudžiamus lenkus. Man atrodo vyskupijos vadovybė, o ir patys kunigai lenkai puikiai žino, kad čia, Lietuvoje, iš visų pasaulio valstybių lenkams sudarytos geriausios švietimo sąlygos.
Kunigai, skleidžia netiesos žodžius ir iš sakyklų: Turgelių klebonas barė motinas, leidžiančias vaikus į lietuviškas mokyklas, grasindamas Dievo bausmėmis. Parapijiečiai turėjo tris kartus skųstis vyskupui, kad tokį kleboną iš ten iškeltų ir ką jūs manote, jį perkėlė į daug geresnę, o gal ir dosnesnę Maišiagalos parapiją.
O turėtų būti kitaip: galėtų tiek vyskupai, tiek ir kunigai lenkai aiškinti žmonėms jų sulenkėjimo priežastis, pakviesti geranoriškai mokytis lietuvių kalbos, neatsisakant savo tautybės, pasiūlyti tapti tikrais Lietuvos lenkais – Lietuvos patriotais.
Neadekvačiai elgiasi ir Lenkijos bažnyčios vyskupai. Kai Kaune vyko Arkikatedros Bazilikos 600 metų jubiliejaus šventimas, atvykęs Krokuvos arkivyskupas Stanislovas Dzivišas teigė, kad Lenkija buvo Lietuvos gynėja nuo Rytų, bet nei žodeliu neužsiminė apie Vilniaus vyskupijos polonizaciją, lietuvių persekiojimus.
Kas gali pasakyti kiek per lenkų valdomą bažnyčią buvo nutautinta lietuvių? Gal Lietuvos Bažnyčios hierarchai galėtų paaiškinti Lenkijos vyskupams, kiek tautos netekome dėl jų atneštos „kultūros“. Juk mūsų vyskupai galėjo paaiškinti, kad ne Lenkija gynė Lietuvą, bet Lietuva Lenkiją. Tik prisiminkim Žalgirio mūšį, kuriam vadovavo Jogaila su Vytautu, kaip gynė Varšuvą lietuvių pulkai per Kosciuškos sukilimą, kai buvo visi nužudyti ir t. t. Galėjote Lenkijos vyskupams priminti, kad Lenkija Lietuvos rytuose atsirado tik po pilsudskinės Vilniaus okupacijos, kai Lenkija turėdama imperialistinius tikslus, svetimų teritorijų sąskaita kūrė valstybę „nuo jūros iki jūros“ (od morza do morza).
Galite jiems priminti, kaip tos invazijos padariniai buvo klaikūs: Ukraina ir Baltarusija buvo padalytos, negalėjo kurti savo valstybių, Lietuva liko be Vilniaus krašto. Juk visiems žinoma, kad Lenkija nebuvo jokia katalikiška valstybė, kaip leidžia sau skelbtis. Čia noriu įdėti citatą iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nario Rišardo Maceikianeco laiško Lenkijos prezidentui Andžejui Dūdai. Laiške rašoma: „…Baltarusijos ir Ukrainos šventyklų išniekinimas ir griovimas.
Pavyzdžiui, vien 1937 m. vasarą Lenkijos valdžios tyliu pritarimu Baltarusijoje buvo sudeginta daugiau kaip šimtas cerkvių, o per antrąją pacifikaciją, kurią Lenkijos valdžia vykdė 1938 m. prieš Ukrainos stačiatikius gyventojus, buvo sugriautos 127 stačiatikių cerkvės Ukrainoje, ir dar mažiausiai keliolika atvejų, kai šventyklos buvo išniekintos. Per šias akcijas buvo represuoti stačiatikių dvasininkai, o tikrieji stačiatikiai verčiami pakeisti tikėjimą į Romos katalikų“.
Leiskite paklausti ar čia katalikiškos valstybės pavyzdys. Šiose stačiatikių šventyklų griovimuose dalyvavo ir Liublino katalikiškojo universiteto profesoriai (sic!).
Mūsų vyskupai savo komentaruose gyrė Dzivišą, sakė pilnai sutinka su jo išsakytomis mintimis. Kažkaip klaiku ir baisu pasidarė. O Lenkijos lietuvių žurnalas rašė, kai į Seinus pas lietuvius prieš keletą metų nuvykęs Vilkaviškio vyskupas lietuviams laikė pamaldas lenkiškai, tai Seinų lenkai tik kvatojosi…
Kas liečia šį laišką, tai būtų noras jį pagarsinti ir atspausdinti lietuviškai. Tiek vyskupija, tiek vyskupijos kunigai galėtų jį turėti po ranka ir nedaryti to ką darė jų pirmtakai. Vyskupija net jį galėtų išsiversti į lenkų kalbą, padovanoti Lenkijos vyskupams, kad ir jie žinotų, kokiomis nevidoniškomis priemonėmis čia buvo diegiamas lenkiškumas ir varoma antilietuviška agitacija.
Būtų galima priminti ir 1905 metų lietuvių tautos suvažiavime vienbalsiai priimtą nutarimą dėl nenormalios padėties Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, kuris skelbė: „Kad Vilniaus vyskupijoje lietuvių bažnyčiose pamaldose vartojama lenkų kalba su politiniu tikslu, tai Lietuvių susirinkimas nutarė vienbalsiai išreikšti Vilniaus vyskupijoje gyvenantiems ir kovojantiems lietuviams geriausio pasisekimo linkint kovoje su lenkomanų kunigija už tiesas lietuviškos kalbos Lietuvos bažnyčiose ir papeikti šiandieninės bažnyčios tvarką Vilniaus vyskupijoje“. Ar įvykdytas lietuvių tautos suvažiavimo nutarimas?
Lenkinimas turėjo politinį tikslą, kas tiek kunigams, tiek vyskupams neleistina, todėl dėl dabartinių kunigų politikavimui Vilniaus vyskupijos vadovai turi užkirsti kelią.
2016 m lapkričio 22 d. profesorius Antanas Tyla, kreipėsi laišku į arkivyskupą Gintarą Grušą, kad vyskupų konferencija padarytų pareiškimą dėl buvusio lietuvių tautos diskriminavimo, dėl jos patirto lietuvių kalbos, kaip integruotos tapatybės naikinimo, fizinio ir ideologinio smurto. Juk ir popiežius atsiprašė Vakarų Europos tautas už prieš šimtmečius vykdytą inkviziciją, kodėl Lietuvos bažnyčia negali atsiprašyti lietuvių tautos už vykdytą polonizaciją.
Taip pat Lietuvos vyskupai galėtų paskatinti ir Lenkijos vyskupus pripažinti ir pasmerkti nedorus, nekrikščioniškus Lenkijos vyskupų veiksmus, vykdytą nutautinimo politiką Lenkijos okupuotuose kraštuose.
Šis profesoriaus balsas liko, tarsi vox clamantis in deserto mansit (lot. Šaukiančio balsas liko dykumoje). O juk profesorius habil., dr., LKMA akademikas nuo 1991 metų, buvęs ilgametis Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) Centro valdybos narys. Kyla klausimas, koks LKMA požiūris į šį klausimą? Kaip tą paaiškinti žmonėms?
Šiemet rugsėjį į Lietuvą atvyks Romos popiežius. Jeigu lietuvių padėtis Vilniaus vyskupijoje ir toliau bus nenormali, gal reiktų paruošti naują laišką popiežiui ir priminti lietuvių katalikų vargus savo tėvynėje.
Norėčiau kreiptis į Lietuvos žmones, perskaičiusius šį straipsnį, pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Gal atsiras norinčių prisidėti prie šio Jono Basanavičiaus parengto laiško išleidimo.
Oi kaip teisingai parašyta
Neapleidžią jausmas, jog išslaptinus Vatikano archyvus atrastume slaptuosius Vatikano, tada dar Šventosios Romos imperijos ir Lenkijos susitarimus suteikiančius pirmenybę Lenkijai Lietuvos atžvilgiu ir tie susitarimai turėtų būti dar sudaryti iki Vytauto laikų… Sovietmečio okupacijos Vatikanas kaip ir visas vakarų pasaulis nepripažino, bet Vilniaus okupaciją Vatikanas pripažino iki pat 1993 metų. Vilnius Vatikanui iki 1993 metų buvo Lenkijos parapija??? Kas tai – neapsižiūrėjimas? Neįmanomas dalykas, tada kaip Vatikanas “pastebėjo” sovietmečio okupaciją? Kad siunčia Vatikanas į Vilnijos kraštą po šiai dienai kunigus nemokančius lietuviškai irgi neapsižiūrėjimas? Kodėl nenusiunčią tada “neapsižiūrėję” kunigo, nemokančio lietuviškai, kur nors į Kauną? O ir tai, kad tarpukaryje Vilniaus kunigų seminarija buvo lenkų šovinistų lizdas irgi neapsižiūrėjimas? Nuo pat Jogailos laikų Lietuvos žemių grobimas, lenkinimas, cirkas su Vytauto karūną, lenkinimas ir po šiai dienai, slaptųjų susitarimų netiesioginiai įrodymai. Greičiausiai po Mindaugo nusikrikštyjimo, bažnyčia pakeitė savo strategija. Suprato, jog lietuvybė “nesikryžmina” su katalikybę, tad pakraštinę savo katalikybės ribą sutapatino su Lenkija ir jai suteikė neribotas plėtimosi teises… Vatikanas savo politikoje greičiausiai Lietuvai vietos nepalikęs. Gerai dar, kad bažnyčios įtaką Lietuvoje silpsta… Apie Gintarą Grušą be žodžių – pyp… Prieš tai “neapsižiūrėjo” ir Bačkį paskyrė, dabar Grušu irgi piliečiu be tautybės per “neapsižiūrėjimą” apkeitė…
Ištaisykite antraštę. „Lietuva“ mažąja raide atrodo perdėm skausmingai simboliška. Ačiū.
Štai todėl aš, katalikas, ir neinu į bažnyčią, nes iš straipsnio aiškiau negu aišku, kas yra katalikų bažnyčia Lietuvoje.
Štai kodėl aš, neturintis tos tikėjimo priklausomybės, nueinu kokį kartą kitą pasižiūrėti kuo jie ten užsiima ir vis labiau įsitikinu, kad tai – apgaulės įstaiga.
Tai tamsta toks ir katalikas. Geriau net nesivadinkite, nes meluojate ir pats sau. O kas melo tėvas, turbūt, žinote…
Ne pačiam spręsti, koks aš esu katalikas! Nebent pats esi Viešpats Dievas (?!)… Jei taip, tai pačiam reikalinga skubi psichiatrų pagalba.
Vakar, ” el er te” visai Lietuvai pranešė “džiugią žinia”. Kad apie Vilniaus miestelį gyvenantys, daugiau nebus kankinami “kremliaus propogandos” . Ją pakeis “5 tv kanalai lenkiškos”. 700000 matys ir girdės “strateginio partnerio” -Varšavos teisybęęę. Su tuo ir “sveikinu” nusikaltėlius esančius valdžioje.
Tai dabar iš nutautėjusių ir faktiškai surusėjusių LR piliečių “tuteišų” (vietinių) darysime, tipo, lenkus?! Tai Lietuva dabar bus kadrų kalvė Lenkijai?! ?Trūksta žodžių…?
Tai visiškas dalykų neišmanymas – “specialistų valdžios”. Jeigu LRT nesugeba vykdyti jai priskirtos nacionalinės misijos, tai už tuos 350 tūkst. eurų iš biudžeto buvo galima rasti ne svetimos valstybės, svetima kalba tam reikalingas programas, o – privatų asmenį, rengiantį valstybine kalba tam tinkamo turinio TV programas. Dabar valstybinio rango funkcijų vykdymas atiduotas savo ‘kresus’ Lietuvoje matančiai valstybei. Tai kas čia, ar ne valstybės suverenumo pažeidimas? Kur šiuo atveju viešųjų paslaugų pirkimo procedūra? Seime, kur apkaltos Skverneliui kėlimas…
Varnas varnui akies nekerta.
Tai tokiu atveju labai dera kuo garsiau reikalauti, kad kirstų…
Matome, kad nei į Basanavčiaus, nei į kitų memorandumus Katalikų bažnyčios hierachai nereaguodavo senesniais laikais, nereaguoja ir dabar. Tai duoda pagrindą manyti, kad rašymais apginti lietuviškumo nuo naikinimo per katalikų bažnyčią nepavyko ir nepavyks. Todėl derėtų į bažnyčias rinktis ne tik melstis, bet ir tartis bažnyčių bendruomenėms dėl viešų protestų ar net sprendimo tapti protestantiško ar pravoslaviško tikėjimo bažnyčių bendruomenėmis.
Keista, kad šiame straipsnyje neminimas Skvernelio įvykdytas Pranciškonų bažnyčios vos ne su visu vienuolyno kvartalu Viniuje perdavimas Lenkijos pranciškonų ordinui. Tai taip pat lietuvybės naikinimo per bažnytinius klauimus veiksmas, juolab, kad yra perduotas neįkainuojamos kultūrinės ir istorinės reikšmės lietuviškasis paveldas, – yra pagrindo manyti, kad tai gali būti dar Vytenio laikais (1311-1313 metais) Lietuvos valstybės pranciškonams statyti statiniai. Laikas pagaliau suprasti, kad demokrtiškai gyvenant ne rašymai, o protestai ir reikalavimai reiškiami atitinkamais veiksmais, tegali būti veiksmingi. Antai kalbama, kad Antakalnio bažnyčioje Vilniuje lietuviški kunigai pakeisti lenkiškais, kieno valia tai daroma, iš kur deriguojama tai daryti, kokios problemos čia yra sprendžiamos LRT tikinčiųjų neinformuoja (?!)…Tai, ar čia ne Lenkijos lenkizmas ir vėl šliaužia į Lietuvą lietuvybei ant galvos…
O gal protingiau būtų tiesiog neiti į TOKIĄ bažnyčią?! Juk Dievas yra ne tik bažnyčioje, jis yra visur!
Lietuvybės naikinimas yra politika, taigi nusišalinti čia, nors tai yra daroma ir per bažnyčią, piliečiui nederėtų. Eiti į bažnyčią yra asmeninis reikalas, taigi nėjimas į bažnyčią nebūtų šiems asmenims priimtinas, geidžiamų rezultatų iš to vargiai būtų galima sulaukti.
Bet ėjimas į TOKIĄ BAŽNYČIĄ reiškia pritarimą tokiai politikai!!!
Ne būtinai ėjimas į bažnyčią reikštų pritarimą jos politikai. Juk į ją vieni gali eiti jos politikai pritardami, kiti, kad neprarastų galimybės ją pakeisti.
O kaip tu ją pakeisi????? Čia gi Don Kichoto kova su vėjo malūnais, gerbiamasis!!!!!
Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Štai rudenį atvyksta popiežius, tai kodėl jam nepasiskundus, kad dėl Lenkijos bažnyčios hierarchų nepagarbaus elgesio Lietuvos istorijos atžvilgiu, lenkų kunigų laikomų pamaldų lenkų kalba nukenčia lietuvybė Lietuvoje, tai kelia lietuvių katalikų pasipiktinimą, kas gali privesti Lietuvos katalikus kelti klausimą dėl perėjimo prie priklausymo nekatalikų bažnyčiai.
Ir kas tai padarys? O jei kas nors tai ir padarys, ar norės popiežius keisti status quo? O jei ir norės ar bažnyčios hierarchai leis jam tai padaryti?… Matote, kiek esminių klausimų? Normalios valdžios niekaip negalime išsirinkti, murkdomės mėšle, o norime pakeisti per šimtmečius nusistovėjusią padėtį bažnyčioje! Manyčiau, kad protingiausia būtų su TOKIA bažnyčia paprasčiausiai neturėti jokių reikalų. O Dievas, pasikartosiu, yra visur ir su juo bendrauti nebūtina tik bažnyčioje.
Patiko Tavo nuostatos apie ‘božnicą’ – pritariu.
O Dievas, mano manymu, yra nei vienas. nei daug… Neįrodysi šių teiginių. Dievas yra tai, kas mane sukūrė. Tau Dievas yra tai, kas tave sukūrė. Manau, taip reikėtų suvokti Dievą, o ne tikėti kažkokiais užsiduotais teiginiais. Dievą suvoksime tik tiek, kiek suvoksime save.
Pasiekti tai, kad žmones su bažnyčia neturėtų reikalų, vargu ar būtų galima. Tai panašu į neseną utopiją siekiant sukurti komunistinį žmogų. Žmonės vienais laikotarpiais daugiau, kitais mažiau, bet į bažnyčią, ar jau gal kitaip ateityje vadinamą – šventykla – ėjo ir eis.
Taigi Tautai laikantis pozicijos – neturėti reikalų su bažnyčia – nieko nedaryti konkrečiai, kai Lavoriškių, Eitminiškių, Turgelių, kitose “lietuviškose mokyklose mokosi mokinių daugiau negu lenkiškose – lietuviškų pamaldų nėra”, – jos tik lenkiškos, reiškia leisti vykti išlietuvinimui per bažnyčias. Kaip žinoma, Lenkija šimtmečiais tai darė, o dabar valdžioje atsiradus “valstiečiams kauniškiečiams” bei prisidengus tuo, kad toliau viešai nieko nesakant pratęsinėjama 1994 metais su Lenkija sudarytą žečpospolitinio bendrumo požymių turinti sutartis, patyliukais įsismagino su savo istorine lietuvių lenkinimo patirtimi ir katalikų bažnyčia.
Taigi “neturėti reikalų su bažnyčia” negali reikšti – tylėti, stovėti po medžiu…, vykstant “išlietuvėjimui” per katalikų bažnyčias…
Ką siūlote konkrečiai, gerbiamasis?!
Siūlau Vyskupų konferencijoje nustatyti, kad Lietuvoje negali būti veikiančių katalikų bažnyčių, kuriose nebūtų laikomos pamaldos ir valstybine lietuvių kalba bei numatyti priemones šiai nuostatai įgyvendinti.
Na, o kodėl prieš popiežiaus vizitą kuo didesne piliečių grupe neparašius jam laiško? Juk to, ką pasakė Jonas Paulius II, ponai vietos lenkai -nei tie, kas su Georgijaus juostele, nei jos nesegintys – nesuprato, nesivadovauja SAVO popiežiaus pamokymu. Gal reikia pakartoti? Kartojimas žinių motina. Tarp vienuolių turime tautiškos nuostatos sesių (sesuo Nijolė) – gal prisijungtų, kartu parašytume?
Santykiuose su lenkais, mane labiausiai liūdina, požiūris į lenką, kaip poną. Norint turėti lygiaverčius santykius su ponu reikia į jį žiūrėti poniškai, o ne amžinai kompleksuoti ir vaidinti amžiną baudžiauninką, kažkokį vargšą menininką,kuris moka tik čyruoti savo smuikele. Viskas prasideda nuo požiūrio ir mentaliteto, kai jį pakeisime, tai gal ir santykiai pasikeis.
Nūdienos Lietuvoje netikėtai ir nesuvokiamai didėja skaičius ,,žečpospolitinių” intelektualų,politikų ,žurnalistų ir aukštų pareigūnų .O ženkli dalis Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų su arkivyskupu Grušu priešaky tai liberalkrikščionys ir jiems ,,žečpospolitiniai” reikalai prie širdies.Tad,nenuostabu,kad dabartinėje pietryčių Lietuvoje yra parapinių bažnyčių,kur nėra pamaldų ir kriščioniškų apeigų lietuvių kalba,o kai kurie lenkakalbiai kunigai garbina buvusią pilsudskininkų ir AK dažnai nusikalstamą veiklą šiame krašte,be to visose Lietuvos parapijose pertekliniai skleidžiama Kovalskos vaizduotės Gailėstingumo paveikslo kopijos/ jame skleidžiami spinduliai atspindi lenkiškumo dvasią/,nors Dievo Gailėstingumas buvo garbinamas ir Lietuvoje jau prieš kelis šimtus metų.Garbė tiems kunigams ir tikintiems ,kurie tiki į Dievą be politinių propagandinių priedėlių.
J.Basanavičiaus laišką tikrai verta išleisti. Dar ir šiandien atsiranda žmonių kurie apie lenkų piktnaudžiavimus Vilniaus krašte nieko nežino. O paaiškinti reikia viską be pykčio, kad neiššaukti konfliktų.
Be abejonės J.Basanavičiaus laišką dera išleisti, bet tuo nederėtų apsiriboti. Šimtus kartų reikalingiau, kad ŠMM jo nagrinėjimą įtrauktų į istorijos vadovėlius. Be to, Lietuvai strategiškai svarbu, kad kaltinimai visais atvejais būtų adresuojami Lenkijai, jos vykdytai ir vykdomai politikai, o ne lenkams apskritai.
+++
+++!
Kuo daugiau rompapiežui laiškų, tuo geriau.
Reikia dar pabaigoje parašyti, kad šios okupacinės religijos tipas yra Pagoniškoje Lietuvoje persona non grata (didysis).
CHA
Lietuviai turi Šventovę, likusieji tik božnicą.
Aukščiausias Protas (Dievas) yra vienas, o katalikiškas tikėjimas lietuviams yra primestas.
Mielai prisidėčiau prie mokslinio J. Basanavičiaus laiško leidimo. Esu lituanistas, redaktorius.
+++,prisidėčiau ir aš.
Visiškai palaikome autorių, paskelbkite tinklalapyje peticiją, galimai ir pagal 1905 metų Basanavičiaus laišką, po 114 metų mažai kas pasikeitė, tik praradome gal 80 nuošimčių etninės Lietuvos, kuri dar laikėsi net ir carų okupuota.
Visiškai pritariu “Kažin” nuomonei dėl kreipimosi į jo šventenybę Popiežių. Derėtų, kad tą kreipimąsi paruoštų ir įteiktų lietuvių kunigai, paprašę iš anksto audiencijos.
Kur gi ne… Paruoš… Kaip sakoma, lauk, šuneli, kol padvės kumelė!
Štai dar vienas įrodymas popiežiui, jog čia lenkų parapijų kunigai ne Dievo žodį skelbia, o savo POLITINES interpretacijas. Jie veikia ne kaip kunigai, bet emisarai, nuo pat pradžių apgaudinėjantys užgrobtų žemių gyventojus, ir skelbiantys „tiesas”, ne tik neturinčias nieko bendro su krikščionybe, bet priešingas jai! tikėjimą jie naudoja tik savo užgrobimus krikščionybės nešimu pridengti, vietos gyventojų žudynes, jų nutautinimą teisinti, tautas tarpusavyje kiršinti:
„Polski język – slicznie padne; ruski język do lajania; litewski język do dupy wycierania“
Ar ne spjūvis į veidą jų „nešamai” krikščionybei, kai paniekinama viena seniausių, arčiausiai Pradžios žodžio buvusių, Kūrėjo tautoms duotų kalbų, brutaliai, taip pat ir žudynėmis verčiant tikinčiuosius jos atsisakyti, keisti ją grobikų atnešta hibridine kalba, grobikų sukurta iš savo bei užgrobtų tautų puskalbių mišinio?
Kai „tikėjimas” nešamas VAGIANT (Dekalogas!), GROBIANT svetimas žemes; ŽUDANT jų savininkus; MELUOJANT savo ir užgrobtoms tautoms apie krikščionybės tikrų, nuoširdžių tikinčiųjų skelbtą TIKRĄJĮ turinį (kiek kartų spjauta į Dekalogą, o kartu ir Dievą?!) ?
Lenkijos bažnyčia seniausiai turi perkratyti savo sąžinę, atsisakyti „kunigų”-emisarų, siunčiamų POLITIKUOTI į kaimynų žemes, į kurias Lenkija vis dar seilę varvina, siekdama tapti pačia didžiausia Europos valstybe, ir priversdama bažnyčia ne Dievui, o nusikalstamiems tikslams, grobikiškai politikai tarnauti.
Aišku, kad verta išleisti laišką. Istorija turi būti žinoma, kad nepasikartotų.
Čia rašo straipsnio autorius Gintautas. Labai ačiū visiems už teigiamus komentarus. Būtų galima parašyti laišką popiežiui apie lenkų dvasininkijos nusikaltimus XX amžiuje, nekartojant tų faktų iš gilios praeities. Galima būtų paminėti, kaip pirmą sekmadienį po Vilniaus grįžimo Lietuvai 1939 metais Vilniaus arkivyskupijos kancleris Savickis kvietė lenkus neparsiduoti lietuviams “za ochlopy mięsa” (už mėsgalius), kaip arkivyskupas Jalbžykovskis buvo vienas iš lenkų pogrindžio organizatorių prieš Lietuvą, kaip lenkų kunigai AK žudikams Lietuvoje duodavo po “40 dienų atlaidų” už kiekvieną nužudytą lietuvį. kaip 1938 metais per keletą naktų buvo nugriauta Lenkijoje keli šimtai pravoslavų cerkvių tik todėl kad jie ne katalikai ir panašiai. Tokio laiško neparašys nei Vilniaus arkivyskupija, nei Lietuvos katalikų mokslų akademija, nes nežinau kam jie tarnauja, tik ne Lietuvai. Jeigu atsirastų pilietiškai nusiteikusių žmonių grupė galinti tai atlikti, galėčiau jai pateikti daug faktų šiais klausimais. Lauksiu besisiūlančių tai atlikti. Visa tai darykime be jokio priešiškumo lenkų tautos atžvilgiu, bet “Vardan tos, Lietuvos”. Nuplėšime kaukę nuo veidmainiškos Lenkijos bažnyčios politikos.
Bent jau parašu mielai prisidėsiu, tai labai svarbu, nes tokie „kunigai” yra „paskutinė instancija”, priešinanti tautas, sėjanti nuodus į moksleivių sielas ir stumianti juos į nuodėmę, patvirtinanti, jog viskas, ką teigia įv. plauko tamoševskiai, sikorskiai ir kt., yra teisinga Dievo akyse. Savo elgesiu tokie „dvasiškiai” atstumia mąstančius žmones nuo bažnyčios ir Dievo.
Tiesiog sukrečiantis straipsnis apie katalikų vyskupų ir kunigų pastovų kenkimą lietuvių tautai, paverčiant lietuvius lenkais, ir tai parodyta tikrais faktais.
Siaubinga Lietuvos vyskupų ir kunigų veikla ir šiandien.
Dar 100 metų ir Kaune švebeldžiuos lenkiškai ?