M. Kundrotas. Kas išgydys sergančias tautas?

Dažnai kalbama, kad žmonija sunkiai serga. Vartotojiškas santykis su savo artimu ir gamta, atotrūkis nuo savo šaknų, savojo „aš“ iškėlimas į pirmą vietą, paradoksaliai atsiliepiantis to „aš“ praradimu beveidėje, bevardėje, bespalvėje minioje – tiktai keletas įvardijamų ligų.

Bet žmoniją sudaro tautos, lygiai kaip tautas sudaro žmogiškieji asmenys ir jų bendruomenės. Ir dažna tauta serga savaip. Kai serga atskiri visumos nariai – kaip tikėtis sveikatos pačiai visumai?Žydų tauta serga aukos kompleksu. Net padoriausi ir teisingiausi žydai linkę kaltinti dėl savo tautiečių kančių ir mirčių visą Europą, užmiršdami savus budelius, niokojusius Europos tautas – Nachmanus Dušanskius ir Iljas Erenburgus. Rusų tauta serga imperijos ir išvaduotojų kompleksais. Kur kada rusas žengė, ten – Rusija, o kas kitų tautų atvejais laikoma užgrobimais, rusų atveju laikoma išvadavimu. Pasitaiko išgirsti netgi tokių teiginių, kad Rusija visus savo karus kovojusi tik savose žemėse. Žinoma, kai sava žemė – visas pasaulis, taip ir turi atrodyti.

Vokiečių tauta serga kaltės kompleksu. Ji taip uoliai atgailauja dėl Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto, kad pasiryžusi užleisti savo kraštą svetimšaliais ir ištirpti tarp jų. Lenkų tauta serga prarastos šlovės nuoskauda. Ji vis dar mena laikus, kai valdė lietuvių, baltarusių, ukrainiečių žemes, ir vis prasimuša skausmas, jog tose žemėse jau šeimininkauja vietinės tautos. Panaši liga kamuoja vengrų tautą. Prancūzų tautą krečia pilietinės tautos karštinė – jau Didžiosios revoliucijos laikais įsikalusi į galvą, kad kiekvienas, gavęs Prancūzijos pilietybę ir išmokęs kalbą, tampa prancūzu, ši tauta ligšiol sunkiai įsisavina, kad naujieji atvykėliai galvoja visai kitaip.

Ar lietuviai – sveikesni? Deja. Mes taip pat sergame. Mūsų liga – mužikiškumas. Tai – daugiau, nei vien poreikis turėti virš savęs poną, pageidautina – svetimšalį. Tai – grubumas, vulgarumas, intelektualinis skurdas. Tas skurdas taip slegia, jog, užuot kūrę savą intelektualinį gyvenimą, perimdami, kas geriausia, iš svetur, mūsų aristokratai linkę tapatinti šią tautos ydą su pačia tautos savastimi, pastarosios išsižadėdami. Neatsilieka ir liaudis, perimdama rusų ar lenkų, vokiečių ar anglų kalbas ir madas. Taip tikimės tapti ponais, nors iš kišenių tebekyšo žagrės.

O jei mužikas prakunta, jo mužikiškumas tampa dar akivaizdesnis. Įsivaizduodami, kad sukaupti turtai ar aukštesnė socialinė padėtis savaime užtikrina buvimą ponu, mužikai užmiršta esminę aristokratiškumo prielaidą – būdo kilnumą, rafinuotumą, aukštąją kultūrą. Prakutusio mužiko muzika ir toliau lieka popsas, o jo kalba – „matas“. Net jei išaugama iš „mato“, chamizmas reiškiasi subtilesnėmis formomis, kitaip tariant, kinta forma, o turinys lieka tas pats.

Kritiškesnis žmogus pareikš, jog tautiniai apibendrinimai – didelė klaida. Ir išties kiekvienoje tautoje galima rasti įvairių žmonių. Lietuviai turi aukščiausios prabos inteligentų, rusai – imperializmo kritikų, lenkai – lygiavertės tautų draugystės šalininkų, žydai – objektyvių skriaudų vertintojų, vokiečiai – blaivių tautininkų. Bet šįkart kalbama apie vyraujančias tendencijas.

Kas išgydys sergančias tautas? Paprasčiausia būtų pasakyti, jog pagrindinis gydytojas – Dievas. Paprasčiausia ir banaliausia. Dievas išties gydo žmonių, tautų ir žmonijos žaizdas, bet tik ligoniams sutikus, o dažniausias Dievo įrankis šiame pasaulyje yra žmogus.

Pirmas žingsnis į gydymą – tiksli ir jautri diagnozė. Nesmerkiant eilinio sergančio žmogaus, bet suprantant, iš kokių priežasčių jo liga kyla. Žydų išrinktosios tautos konceptas, sumišęs su realia istorine kančia, natūraliai pagimdė suvokimą: visi aplinkui – kaltininkai, o mes – aukos. Rusų, lenkų, vengrų didžiavalstybinė patirtis savo ruožtu ugdė požiūrį, kad jų tautos – aukštesnės už kaimynines, juo labiau – pavaldžias ar praeityje pavaldžias tautas. Lietuvių tautos patirtis ypač skaudi. Aristokratams nuolatos tolstant nuo tautos daugumos tekdavo kurti naują tautą – iš tų pačių pažemintų mužikų, su visomis jų dorybėmis ir deja – ydomis.

Antras žingsnis – savo paties trūkumų pripažinimas. Jei iš kūno gydytojo tikimasi autoriteto, tai dvasios gydytojui svarbiausia – nuoširdumas. Jei ydingas žmogus dedasi tobulu, jo gydymas bent kiek įžvalgesnio žmogaus bus atmestas. Trečias žingsnis – asmeninis pavyzdys. Ar kalbėtume su sergančiu tautiečiu, ar su kitataučiu, svarbu parodyti, kad suvoki savo ydas ir stengiesi keistis. Ir pagaliau ketvirtas žingsnis – gėrio ir blogio atskyrimas pašnekovo asmenyje. Tai tinka ir tautoms. Nesibodėkime pasakyti konkrečios tautos atstovui, ką joje matome gero, ir jis daug lengviau išklausys, kas joje bloga. Negudraukime, bet būkime nuoširdūs ir teisingi.

Lietuvių tauta ilgus amžius buvo pakantos pavyzdys, čia gyvavo daugelis skirtingų tautų ir konfesijų, ir tarp visų vyravo darna. Žydai – pavyzdys, kaip engiama ir net išblaškyta tauta sugebėjo išlikti savimi, o taip pat – pasiūlyti universalią žmogiškumo koncepciją visai žmonijai. Vokiečiai iš užmaršties prikėlė pačią tautos idėją ir suteikė jai bendražmogišką prasmę. Rusai – įstabus pavyzdys, kaip vienoje civilizacinėje erdvėje jungiamos visiškai skirtingos kultūros, nuo Europos iki Azijos. O Lenkija ir Vengrija – pavyzdžiai, kaip išlikti savimi šiuolaikinėje sudėtingoje geopolitinėje padėtyje tarp Rytų imperializmo ir Vakarų globalizmo.

Paieškojus kiekvienoje tautoje galima rasti gero ir blogo. Lai gėris klesti, o blogis – traukiasi. Kiekvienas galime prie to prisidėti. Vieni – lokaliau, kiti – globaliau. Pradėkime šiandien.

Save