Su tautosakininku, tekstologu, redaktoriumi, apie septyniasdešimties mokslinių ir visuomenei skirtų leidinių sudarytoju ir parengėju, 2006 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu Konstantu Algirdu Aleksynu kalbasi Juozas Šorys.
– Gimėte, iš toliau žiūrint, Suvalkiją ir Dzūkiją aprėpiančiame regione, bet vis dėlto jau suvalkietiškoje Prienų krašto pusėje. Kokie pirmieji Jūsų atmenami pradžių pradžios, kūdikystės arba ankstyvosios vaikystės, ir vėlesni įspūdžiai išliko atmintyje?
Labai rimtai sakant, turbūt tada ir pamatėte, kur iš tikrųjų atsidūrėte – ir ką ten išvydote?
– Gimiau sudėtingu laikotarpiu, kai tikrovė teikė kontroversiškų potyrių. Buvo pats juodžiausias pokaris, intensyvių permainų, kardinalaus žmogiškųjų vertybių perkainojimo laikas, kova su „lietuviškojo buržuazinio nacionalizmo“ apraiškomis. Svetimkūniškų visuomeninių pažiūrų primetimas, įprastinių gyvenimo sąlygų ir normų neigimas paauglio galvelei buvo sunkiai suvokiamas. Didžiausi gąsdintojai – prievartinė kaimo kolektyvizacija ir trėmimai. Spaudoje garbinamas bei šlovinamas „didysis tautų vadas ir mokytojas“, koneveikiami mėgstami poetai Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis…
– Skaičiau, kad domėjotės, ar Jūsų šeimos ir giminės abi šakos, kilusios iš kapsų, turėjo aiškiai atpažįstamų sūduviškų arba jotvingiškų šaknų. Kokių duomenų pavyko aptikti, kuo remiatės?
– Pirmiausia tai grindžiu žilą senovę siekiančiu savo gimtojo Ingavangio kaimo pavadinimu. Archeologai, tyrę kaimynystėje esančiuose piliakalniuose aptiktus radinius, nustatė, kad senieji šių vietų gyventojai buvusi nedidelė savarankiška baltų gentelė, artima ir prūsams, ir jotvingiams. Tarp girios ir šilo, abipus Lašašos upelio, drėgnoje laukymėje (tai rodytų antroji žodžio dalis vang) ta pati gentis irgi galėjo nuo seno gyventi. Ilgainiui ji asimiliavosi tarp lietuvių, palikdama jiems savotišką, keistą savo gyventos vietos pavadinimą.
Prienų rajonas, kuriame prabėgo ankstyvoji gyvenimo dalis, ir Birštono kraštas – nedidelis žemės plotelis, Nemuno sąlygiškai padalytas į dvi menkai tesiskiriančias patarmes. Birštoniškiai ir jiezniškiai šiek tiek jaučia dzūkų poveikį, o prieniškiai – gryni kapsai, kaip mus yra pavadinę ar ne vakariniai kaimynai (šis pavadinimas ilgą laiką buvo ir kalbotyros terminas). Ryškiausias mūsų savitumas yra tas, kad žodžių kirčiuotą tvirtapradį dvigarsių pirmąjį balsį tariame ilgindami: pyrmas, kūinas… O ir kalbėjimo intonacija ryškiai skiriamės nuo kitų tarmių atstovų. Ją, savotiškai melodingą, sunku nusakyti, bet, pagyvenus kita tarme kalbančiųjų apsuptyje, miela girdėti. Senovinės dainos čia irgi skamba kaip niekur kitur. Anot muzikologės Aušros Žičkienės, šio krašto muzikinis audinys daugiasluoksnis: dzūkiškas-nedzūkiškas, žemaitiškas-nežemaitiškas, aukštaitiškas-neaukštaitiškas, bet labai suvalkietiškas. Parvykęs į gimtinę, mėgini įsilieti į bendrą kalbėseną ir intonaciją, deja, vis mažiau tai pavyksta.
– O kur pats pradėjote gyvenimo kelią?
– Nebėra dabar tos sodybos, kurioje praėjo mano jaunystė. Tėviškė buvo ryčiausiose Ingavangio žemės valdose – prie griovos (revo), kuri prasideda pašilėje, kerta Vidurine kaimo linija einantį kelią ir pasiekia įdubą, kur kadaise vešėta krūmingo raisto ir liulėta durpyno, davusio pradžią Lašašos upeliui tekėti į vakarus, o Kiauliškės upeliui – rytų link. Lašašos pakrantes gaubė pieva, kurioje pempės ir vyturiai vijo lizdelius.
Tėvas Juozas Aleksynas mėgo ir dainuoti, ir pasakoti – ne tiek pasakas, kiek tikroviškas ir pafantazuotas istorijas, anekdotiškus nutikimus. Į bloknotėlius įsirašydavo patikusias dainas, tautinę dvasią žadinančius eilėraščius, įvairius Lietuvos istorijos faktus, šeimos gyvenimo įvykius. Deja, amžinastin iškeliavo, kai tebuvau vos dešimties metų. Mama Marija ilgiausiai nugyveno trobesiuose, statytuose jos tėvo dar XIX a. pabaigoje. Jie baigė sunykti senatvės lenkiamai mamai persikėlus pas vyriausiąją dukrą, irgi Mariją.
Kadaise Ingavangio kaimas buvo pats didžiausias Klebiškio valsčiuje. Seniausią įvykį – nesėkmingą prancūzų armijos, vadovaujamos Napoleono, žygį į Rusiją – galėjo priminti kryžiai, ilgokai po karo dar stovėję kalnelyje mano patėvio Andriaus Laukaičio lauke, kur buvę palaidoti ten kritę, kaip pasakota, prancūzų kareiviai. O gal ten būta ir senųjų kapinių? Kirto Ingavangį ir knygnešių keliai, už lietuvišką laikraštį ir kalendorių daboklėj atsėdėjo kaimo seniūnas Stasys Leonas. Kaime gimęs poetas ir spaudos darbuotojas Jonas Mačys-Kėkštas dar gimnazistas iš kaimynų užrašė pasakų. Ingavangy iš seno veikė pradžios mokykla, 1902 m. ji perkelta į Šilavotą, o 1929 m. kaime vėl atkurta.
– Iš žiniasklaidos tarsi esame susidarę nuomonę, kad tose apylinkėse gyvena gana pamaldūs žmonės, juk prie pat Jūsų gimtojo kaimo – ir įvairiais kanalais išgarsintas Šilavoto Davatkynas, šiuo metu Prienų kraštotyros muziejaus padalinys.
– Kaimyninis Šilavotas XIX a. pabaigoje buvo mažiausias kaimas valsčiuje, turėjęs vieną kitą sodybą ir koplyčią. Jis ėmė augti, kai Jono Basanavičiaus klasės draugas, darbštusis klebonas Antanas Radušis 1902 m. pastatydino bažnyčią ir įsteigė parapiją. Pirmasis jos kunigas buvo ir uolus tautosakos rinkėjas. Jo vadovaujamas bažnytinis choras savo repertuare turėjo nemažai liaudies dainų. Jų arti trisdešimties 1909 m. į fonografą įrašė Eduardas Volteris. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje pavasarininkus, tarp jų ir mano mamą, dainuoti mokė su klebonu dirbęs vikaras Juozas Vaičaitis (poeto Prano Vaičaičio brolis), o tėtė su dukterimi giedojo bažnyčios chore jau po gero dešimtmečio, klebonu esant Adomui Lastauskui.
1931 m. Šilavotas tapo valsčiaus, kuriam atiteko ir didžiausias kaimas Ingavangis, centru. Daugėjo gyventojų, parduotuvių, gyvenamųjų ir valdžios namų. Na, tarp kalvų ir A. Radušio pasodintų pušų mažytėse trobelėse apsigyvendavo vienišos pamaldžios moterys, ieškojusios prieglobsčio nuo negandų. Aplinkiniai jas vadino davatkėlėmis, o jų gyvenvietę – Davatkynu. Svetimųjų primestos valdžios metais šios moterėlės ėmėsi uždraustos veiklos – supažindinti vaikus su tikėjimo tiesomis ir rengti Pirmajai Komunijai. Nelikus nuolatinių gyventojų, rūpestingųjų šilavotiškių Danguolės ir Kosto Lincevičių rūpesčiu ten buvo įkurtas visoje Lietuvoje vienintelis toks muziejus ir kartu kultūrinis-religinis židinys, kuris renka apylinkėje visa, kas katalikiška, ir kartu plėtoja įvairiapusę kultūrinę veiklą, nė iš tolo neatsiduodančią „davatkiškumu“. Džiaugiuosi, kad ir mano vieną kitą pateiktą eksponatą muziejus yra priėmęs.
– O iš Jūsų tėvų abiejų šakų ar plati giminė susidarė, ar daug kas Jums poveikį turėjo?
– Motiną pokariu slėgė įvairūs buitiniai rūpesčiai. Man laiką rijo mokslai – pradinis, vidurinis. Tad giminės nelabai rūpėjo, daugiau bendrauta su kaimynų vaikais. Kartu augdami, vieni iš kitų praturtėdavome kokia nors dainele, įvykio nupasakojimu, žaidimu, vaikišku sąmoju, pokštu. Ilgainiui giminystės ryšius užgožė kiti santykiai. Tik artimas bendravimas su brolio ir seserų vaikais nekinta.
– Ir dabar dažnai lankotės gimtinėje? Ar pas gimines, ar pas draugus, bendruomenės renginiuose?
– Taip, iki šiol lankausi gimtinėje, pabendrauju su veikliais Ingavangio bendruomenės žmonėmis. Ir pats, kiek galiu, prisidedu prie tos veiklos. Jau antras dešimtmetis, kai atsinaujinę ryšiai su Šilavoto pagrindine mokykla, kurią lankiau kaip progimnaziją, baigiau kaip septynmetę. Yra tekę dalyvauti ne viename Šilavoto seniūnijoje vykusiame renginyje, kuriame informavau apie išlikusias iš bažnyčios choro moterų 1909 m. Eduardo Volterio užrašytas liaudies dainas, apie glaudžius asmeninius, visuomeninius ir kultūrinius Šilavoto klebono A. Radušio ryšius su J. Basanavičiumi. Jaučiau, kad vietos visuomenę tai domina.
– Kiek prisimenate, ar tėviškės aplinka buvo sodriai daininga, juk ir Jūsų mama Marija Krušnauskaitė-Aleksynienė (1995 m. Jūsų rūpesčiu pasirodė leidinys „Dėkui, močiute“ su jos dainomis ir smulkiąja tautosaka) buvo neprasta dainininkė?
– Mama labai mėgdavo dainuoti. Šį pomėgį tikriausiai paveldėjo iš savo motinos. Turėjo gerą balsą, buvo viena iš pirmųjų dainų vedėjų per pobūvius, vestuves. Gavėnios, advento dienomis ar šiaip liūdną valandą patyliukais vis užgiedodavo, o dažnai niūniuodavo sėdėdama staklėse ar prie ratelio, plėšydama plunksnas, eidama perkelti gyvulių. Dar gerokai po karo buvo kviečiama giedoti šermenyse.
Iš mamos užrašiau – ranka ir į magnetinę juostą – devyniasdešimt dainų ir atidaviau Lietuvių tautosakos rankraštynui. Tebeturiu dar kelias užsirašytas ar pasižymėtas, kad mokėjusi. Išklausinėjau jos vartojamų patarlių, priežodžių, nusistovėjusių posakių. Artėjant jos gimimo šimtosioms metinėms, sumaniau šią medžiagą sudėti į atskirą knygutę, skirtą saviškiams ir artimiesiems, – minėtąją „Dėkui, močiute“. Nejučia apie šį leidinuką sužinota ir platesnėje visuomenėje, sulaukta pagyrimų spaudoje, televizijos laidoje.
– O Jums giminaičiai ar nesakė, kad gal reikės tėvą pakeisti – kad giedotumėt bažnyčioje, kad būtumėt dainininkas?
– Pokariu, ypač ankstyvuoju, ne dainos rūpėjo. Bažnyčios choro, aišku, nebeliko. Greitai nutilo ir anksčiau kaime, ypač vakarais, skambėjusios jaunimo dainos, mažėjo vakaronių, jaunimo šokių, padainavimų po talkų. O mūsų šeimoje tautosaka gyvavo kaip kone kasdien prisimenama, įvairiausiose situacijose praverčianti ir panaudojama atmintyje turima žodinės kūrybos dalis. Dar ankstyvoje vaikystėje tėtė jau prietemoje atsisėsdavo ant mašinsuolio (suolo prie krosnies) ir man su jaunesniąja seserimi sekdavo pasakas. Kaimynų susibūrimuose jam praversdavo „kunigužių pamokslai“ ar per žmones einančių kriaučių nutikimai. Mama mėgdavo pavartoti kokį nors vaizdingą apibendrintą pasakymą (kai pasiskųsdavau, kad šalta, „paguosdavo“: „Pernai per šventą Joną penki toki sušalo“), o ypač patarles, tikras ar prireikus kiek pakeistas.
– Esate minėjęs, kad renkantis profesinį kelią įtaką Jums padarė mokytojas, vėliau žinomas leksikologas Antanas Lyberis?
– Buvau jau iš jaunumės „užprogramuotas“ imtis humanitarinių dalykų, o dvasinio peno teikiančios medžiagos namie būta. Didelę įtaką darė tėtės domėjimasis praeities ir dabarties įvykiais. Jis mėgo spaudą. Iš seno turėta keletas „Aušros“, „Varpo“ egzempliorių. Prenumeravo „Ūkininko patarėją“, įrišdavo jo priedo „Jaunasis ūkininkas“ metinius komplektus. Mamai buvo užsakęs „Moterį“, vaikams – katalikiškąją „Žvaigždutę“. Jos skaitiniai bene labiausiai paveikė mano požiūrį į gyvenimą. Nacių okupacijos metais ateidavo laikraštis „Į laisvę“, jį pakeitusi „Ateitis“, nekantriai mano laukta „Savaitė“. Deja, pokariu mama, pabūgusi galimos kratos (įspėta: ieškos antitarybinės spaudos!), sudegino tuos leidinius, per kuriuos buvo galima nukentėti.
Pirmuosius stilistikos pradmenis nejučiomis gavau dar mokydamasis Šilavote. Lietuvių kalbos mokytoja A. Stramkauskienė vienais mokslo metais skyrė užduotį rašyti dienoraštį (nebūtinai kasdien), mėginant kuo raiškiau, vaizdingiau perteikti tai, kas nutikdavę. Kartais tekdavo paskrebenti plunksnakotį ieškant tinkamo, vaizdingo nusakymo. Ar ne po pamokos apie vienodai tariamus skirtingos reikšmės žodžius trejetas mokinių, kartu eidami kone valandą trunkantį kelią į mokyklą, sumanėme savotišką žaidimą: prisiminti žodžių, kurių kilmininkas – ir veiksmažodis, ir daiktavardis (karas karo, siūlas siūlo, sula sulos…).
O A. Lyberis, tuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojas, su šeima gyveno Prienuose ir dirbo mokytoju darbo jaunimo vidurinėje mokykloje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Jautėme, kad turi daug žinių apie dėstomą dalyką. Sužinojome, kad mūsų kalba esanti viena iš seniausių ir turtingiausių pasaulyje. Dažnai skirdavo mums parašyti namų darbus įvairiomis temomis. Juos taisant būdavo atskleidžiami įvairūs galimi žodžių ir jų formų vartojimo atvejai. Taip nejučiomis būdavome sudominami dėstomu dalyku. Supažindinami su senąja literatūra, kartu perpratome, kad mūsų kalba yra tarsi gyvas organizmas, raidoje patiriantis įvairių pokyčių. Per atostogas prieš baigiamąją klasę A. Lyberis pasitelkė mane gražiai ir aiškiai perrašyti bebaigiamą rengti (su V. Kosuchinu) lietuvių–rusų kalbų žodyną, nes rašomąja mašinėle teksto dėl dvejopo šrifto neįmanoma atkalenti. Atėjusį vis nusivesdavo į darbo kambarį, o jame – knygų lentynos, iš kurių „darbdavys“ turėdavo ką nors naujo parodyti, duodavo ir namo parsinešti. Tikras kalbinių žinių lobynas buvo „Gimtosios kalbos“ žurnalų, tuomet leistų ir JAV, komplektai.
– Tad yra A. Lyberio nuopelnas, kad stota į Vilniaus universitetą studijuoti filologijos?
– Žinoma, labiausiai paveikė A. Lyberio autoritetas, o galimybė tai padaryti – įstoti ten, kur norėjau, – susidarė baigus vidurinę mokyklą sidabro medaliu. Nedvejodamas pasirinkau Vilniaus universitetą, o jame – lituanistiką, kalbos specializaciją. Studijuodamas noriai vykau į pirmąją ekspediciją rinkti tautosakos Švendubrėje už Druskininkų – pas dzūkus. Kėlė nuostabą jų dainų ilgumas, savitas melodinės intonacijos neužgožtas kalbinis skambesys. Nepažintus dainų ir pasakų klodus atvėrė tautosakos ekspedicija į Dieveniškes, kuri leido įsitikinti, kad kiekvienas Lietuvos regionas turi savitų bruožų. Savotišką atgaivą auditorijose užsisėdėjusiam studentui teikdavo savaitgalio išvykos į Ignalinos ar Švenčionių apylinkes paieškoti dainininkų, pasakorių.
Buvau ketvirto kurso studentas, kai Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakininkai pakvietė studentus lituanistus talkon – iš tautosakos rinkinių į katalogines korteles perrašinėti liaudies dainas. Susidarė nemaža talkininkų grupė, ne tik iš mūsų kurso. Matyt, mano darbas tenkino, nes baigęs studijas buvau pakviestas dirbti į institutą. Patekęs tarp tautosakininkų, aišku, turėjau valgyti ir iš jų užsidirbamą duoną. Toliau tęstą liaudies dainų kortelių pildymą užgožė kiti darbai, daugiausia susiję su rankraštinės medžiagos tvarkymu. Bet rūpėjo ir tautosakos, ypač dainų, kalbinės raiškos dalykai. Perprasti tautosakos bendruosius ypatumus ir kartu regioninius savitumus daug padėjo bendros ekspedicijos su latvių tautosakininkais Lietuvos ir Latvijos pasienio rajonuose, kai mus domino ne tik tautosakos gyvavimas savoje šalyje ir svetur, bet ir bendri bruožai, taip pat giminiškų kalbų susipynimo poveikis Latvijoje gyvenančių lietuvių dar nepamirštoje tautosakoje.
– Sudarėte apie keturias dešimtis tautosakos rinkinių. Gal galite trumpai nupasakoti, kokiais keliais jie „susirinko“ ten, kur reikia?
– Institute saugomi iš kasmetinių ekspedicijų medžiagos mano sudaryti rinkiniai arba kolektyvinių rinkinių dalys. Du rinkinius esu sudaręs iš savo mamos dainų. Dar savo darbo institute pradžioje į tėviškę veždavausi magnetofoną. Įrašinėjau po du pirmuosius dainų posmus: magnetinę juostą tada reikėjo labai taupyti, net mokslinėms išvykoms jos trūkdavo. Gal dėl to neužrašiau ir atrodžiusių naujoviškų, netradicinių dainų (pavyzdžiui, „Vai, ko nusižvengei, bėrasai žirgeli“) arba tokių, kurios atrodė labai populiarios, visų mokamos ir vienodai dainuojamos (pavyzdžiui, pamėgtą „Buvo gera gaspadinė“, dažnai girdimą „Vai, kur buvai, dieduk mano“), – jų būtų susidarę antra tiek, kiek esu užrašęs. Vėliau pagal nusivežtą spausdintą tautosakos rinkinį klausinėjau mamą patarlių (pasakomos dažniausiai bent šiek tiek skirdavosi nuo užuominomis primenamų), išklausiau apie pusę, būčiau gal ir kita tiek prirašęs – nespėjau… Prisiminta ir užrašyta jau nuo mažens iš jos girdėtų situacinių posakių (išeinančiam žmogui sakydavo: „Išleisiu, kad dienos neišneštai“).
Bendravimą su atskirais tautosakos pateikėjais, daugiausia dainininkais, vainikuodavo iš jų užrašytos medžiagos rinkiniai, įteikiami institutui. O Atgimimo metais, kai susidomėjau Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais sukurtomis dainomis, atspindinčiomis buvusią tragišką krašto padėtį ir kartu žadinusiomis būsimo normalaus gyvenimo viltį, imta lankytis pas šių dainų galinčius pateikti žmones, taip pat į įstaigas, turinčias jų sankaupas (archyvus, muziejus), ir sudaryti tos medžiagos rinkinius.
– O kaip tautosakininkas kuo daugiausia domėjotės – tik Jus galbūt labiau jaudinusia ta specifine tematika, karinėmis-istorinėmis dainomis?
– Pokario metais mūsų krašte gyvavo labai daug partizaniškų dainų (taip vadinome visas antitarybines dainas – ir tremtinių, ir apie skausmingą ar pašaipą keliančią tarybinę tikrovę). Mama jų mokėjo daugybę. Paprašęs jas man padainuoti, kad galėčiau užrašyti, sulaukiau spontaniško atsisakymo: „Ką tu, vaikeli, galvoji, – kas bus, kai įkliūsi…“ Vieną kitą ir jos mokėtą tokią dainą, tikrovę atspindinčią lyriniais vaizdiniais („Aš verkiau parimus tarp vartų darželio“, „Menu, atbridot jūs per sniegą“), esu įsirašęs į mokyklos laikų dainų sąsiuvinį.
Šis per karą ir niūriuoju pokariu sukurtas vėlyvasis karinių-istorinių dainų sluoksnis, jau visuotinai paveiktas literatūros ir labai menkai tarmiškai įvairuojantis, man nebuvo svetimas. Turėjau garbingą užduotį iš jų didžiulės sankaupos parengti du „Lietuvių liaudies dainyno“ tomus.
– Tad esate tarsi „mišrūnas“ – ar labiau tautosakininkas, ar kalbininkas? Stojote į ypatingo kruopštumo ir atidos reikalavusių kalbinių ir folklorinių darbų maratoną, kurio matymas habil. dr. Leonardui Saukai leido ištarti šiuos įvertinimo žodžius: „Nebuvo ir nėra mūsų krašte kito žmogaus, kurio žvilgsnis būtų persmelkęs šitiek lietuvių tautosakos veikalų prieš jiems išvystant pasaulį.“
– Tapau „mišrūnu“ visai normaliai, juk tautosaka – dvasinė meno kūryba, išreikšta kalbos priemonėmis: žodžiais, jų junginiais, sudėliojamais į vientisą tekstą. Tautosakininkai domisi, kas jais, trumputėliais ar ir labai ilgais kūriniais, išsakoma, išreiškiama, atspindima. Būdamas tarp Tautosakos sektoriaus darbuotojų vienintelis kalbininkas, buvau perkeltas į besisteigiančią redakcinę grupę, gavau redaguoti įvairius folkloro leidinius. Sėstis teko ne tiek prie autorinių tekstų, kiek prie tautosakos kūrinių redagavimo. Šis darbas atitiko mano norus, interesus ir sugebėjimus. Pirmiausia patikėta galutinai peržvelgti kalbiniu požiūriu dvi antologinio „Lietuvių tautosakos“ penkiatomio dainoms skirtas knygas. Tada dar labiau perpratau, kad jau ir anksčiau jaustą meninį bei estetinį liaudies dainų poveikį daug lemia žodinės raiškos savitumas.
– Matyti, kaip darniai suartėjo pagrindiniai Jūsų veiklos interesai – kalbininko, redaktoriaus, tekstologo ir, kita vertus, tautosakininko. Kam apskritai darbuose ir interesuose skyrėte daugiausia dėmesio?
– Daugiausia, žinoma, redaguota ir rengta dainų leidinių, bet atiduoti duoklę teko ir kitoms tautosakos rūšims. Taip pat darbuotasi ir su įvairaus pobūdžio pasakojamosios tautosakos leidiniais. Pagal rengimo ir redagavimo principus juos suskirstyčiau į tris grupes. Mažiausią sudarytų plačiajai visuomenei pateiktos knygelės bendrine kalba – ar tai būtų pirmas mano sudarytas dainų rinkinukas „Aušta aušrelė“, ar politinių anekdotų sankaupa „Lietuvoje ryžiai neauga“. Daug gausesnę grupę sudarytų tie leidiniai, kurie pirmiausia skirti mokslo reikalams, tad stengiamasi išlaikyti pateikiamos medžiagos autentiškumą, stiliaus originalumą, tikrąjį kūrinių grožį ir vertę, bet kartu norima, kad publikacijos būtų prieinamos kiekvienam tautosaka besidominčiam skaitytojui, todėl tekstai pateikiami dabartine rašyba ir skyryba, išlaikomos morfologinės kalbos ypatybės, bet atsisakoma skaitymą apsunkinančių fonetinių savitumų. Tokia yra kad ir pasakojamosios tautosakos, užrašytos XIX a. pabaigoje Mečislovo Davainio-Silvestraičio, Mato Slančiausko ir jo bendradarbių, taip pat lietuvių rašytojų surinktų pasakų leidinių serija. Vėliau parengtame Simono Daukanto užrašytos tautosakos dvitomyje dainos ir smulkioji tautosaka pateikta dviem tekstais: vienas – dabartiniais rašmenimis, kitas – nė kiek nekeistas, originalo rašyba. Galop – leidiniai, kuriuose išlaikomos visos kalbos ypatybės, kiek tai įmanoma perteikiant dabartiniais rašmenimis. Šių knygų – daugiausia.
– Manau, ypatinga vieta vis dėlto tenka „Lietuvių liaudies dainynui“ – juk dirbote prie jo koncepcijos kūrimo (kartu su bendradarbiais) nustatydamas kalbinio parengimo principus?
– Teko priglusti prie „Dainyno“ ištakų. Iš pradžių – stebėti iš šalies, kaip ima materializuotis tautosakininkų nuo seno brandinta idėja parengti kapitalinį leidinį, kuris iš esmės skirtųsi nuo visų lig tol pasirodžiusių liaudies dainų rinkinių – turėtų aprėpti ir atspindėti visas dainas, esančias pagrindinėse tautosakos saugyklose ir spaudiniuose. Iš žinomų visuomenės veikėjų sudaryta speciali komisija nusprendė, kad tekstuose esantys kalbos faktai turi būti pateikti bendrine rašyba, nes leidinys, nors ir mokslinis, vis dėlto turįs būti tinkamas ir plačiam praktiniam naudojimui. Pateisinti tokį pasirinkimą galima ir tuo, kad didžioji dauguma tekstų tada turėta užrašytų ranka, dėl nevienodo išsilavinimo ir įgudimo tarmiškumus ir kitus kalbos niuansus atspindint savaip, pasirinktinai ar ir visai nefiksuojant. Šiuo pagrindu, atsižvelgiant į konkrečius pasiūlymus ir esamą padėtį, teko rengti kalbinio redagavimo principus. Jie buvo apsvarstyti su tame pačiame Lietuvių kalbos ir literatūros institute dirbusių kalbininkų – dialektologų ir leksikologų – atstovais ir jų aprobuoti. „Dainyno“ rengėjams abejonių ar sunkumų vis tebekelia kai kurie tarmiškumai: raidės parinkimas tarpiniam balsiui žymėti, nosinės balsės rašymas galūnėje, nors ji dainininko tarmėj trumpa (nosinė žymi ne ilgumą, o nosinio priebalsio išnykimą). Šiaip ar taip, esu priprašytas tvarkyti paskiausio eilinio „Lietuvių liaudies dainyno“ tomo kalbą.
– Jau kalbėjome, kad esate vienas iš tų, kurie geriausiai nusimano apie partizanų ir tremtinių dainas bei kitą pokario tautosaką, esate redagavęs, sudaręs ir parengęs reikšmingų šios srities leidinių: „Išplėšė man laisvę brangiausią: tremtinių dainos“ (1990), „Palinko liepa šalia kelio: partizanų dainos“ (1998), taip pat „Dainyno“ du tomus, skirtus Antrojo pasaulinio karo ir pokario dainoms (melodijas šifravo Živilė Ramoškaitė). Kuo Jus ši tematika sudomino ir užkabino?
– Ta tautosaka buvo labai gyva mano krašte, dažnai girdėta paslaptingai dainuojant, ir tai sukeldavo savotišką įspūdį. Tad suprantama, kodėl ja susidomėjau Atgimimo metais, kai apie ją prabilta spaudoje, ėmė plaukti jos rinkiniai į Lietuvių tautosakos rankraštyną, pasirodė ir spausdintų rinkinių. Atsivėrė naujas, nežinomas tautosakos klodas, jos tyrėjams – naujosios karinės-istorinės dainos. Būdamas suinteresuotas šios medžiagos rinkimu, ir pats ėmiau ją užrašinėti, sužinodavau vis naujų pateikėjų ir, deja, nesuspėjau jų aprėpti.
– O kokia padėtis šioje srityje buvo, kol dar nebuvo tų moksliškai parengtų rinkinių? Žiojinti skylė?
– Okupacijos metais tremtinių ir partizanų (plačiąja reikšme) tautosaka oficialiai neegzistavo, o bet koks užsiminimas apie ją buvo laikomas priešiškų valdžiai jėgų apraiška. Valdžios atstovai juto didelę šių dainų visuomeninio poveikio galią, todėl ne tik už jų dainavimą, bet ir už menkiausią įtarimą joms prijaučiant grėsė kalėjimas, tremtis ar žūtis nuo kulkos. Tiesa, viena kita „užsimaskavusi“ daina (kurioje tiesiogiai neminima okupacijos padarinių), net ir užrašyta per ankstyvąsias ekspedicijas, prasprūsdavo į tautosakos rankraštyną, nors žinota, kad jų neturi patekti. Kataloginant toks kūrinys buvo įvardijamas kaip nežinomo autoriaus, neaiškaus žanro, o vienas kitas – ir kaip tarybinė daina.
Apsauga nuo tokios „idėjiškai kenksmingos“ medžiagos buvo ypač sustiprinta man atėjus dirbti į institutą. Kiekvieną gautą tautosakos rinkinį inventorindamas turėjau peržiūrėti, ar jame nėra ko nors priešiško valdžiai. Vienas kitas kūrinys vis pasitaikydavo. Nežinojau, kad į „spec. fondą“ maždaug tada nukeliavo universiteto studento Alberto Ulio rinkinys, gavau užduotį peržvelgti jo kurso draugo Norberto Vėliaus rinkinius. Mat kaip tik prieš tai buvo ideologiškai „apvalyta“ universiteto Lietuvių literatūros katedra, nemenkai kliuvo ir tautosakos dėstytojui Donatui Saukai už esą besaikį, nuo aktualijų atitraukiantį žavėjimąsi tautosaka, o tarp labiausiai jo paveiktų buvo nurodomas ir šis studentas. Tikėtasi ir jo įteiktos institutui tautosakos patikros. Žinoma, tokių dainų radau. Jas sektoriaus vadovas Ambraziejus Jonynas pasiėmė. Tik Atgimimui prasidėjus jos sugrįžo į rinkinį: vadovas ne atidavė jas, kaip reikalauta, „kur reikia“, o padėjo į seifą. Su jomis – ir kita ten paslėpta medžiaga (net ir rinkinys su gausybe politinių anekdotų).
– Kaip tas dainas apibūdintumėte, nusakytumėte, kiek jose po naujų realijų perteikimo, tradicinių poetizmų įtraukimo likdavo folkloro gelmenų, įvairių senųjų dainų žanrų liekanų?
– Kai kas šias dainas prilygina tautos herojiniam epui, išsakančiam lietuvio ištikimybę savo gimtajam kraštui ir ryžtą matyti jį vėl laisvą. Stebina tai, kad dauguma jų kūrėjų nenujautė, jog sukurtas eilėraštis bus dainuojamas. Vargu ar buvo tokių, kurie jaustų poreikį rašyti poeziją, atitinkančią per keturis XX a. dešimtmečius gerokai aukštyn pakylėtus poetinės kūrybos meniškumo standartus, – to meto poreikius daug geriau galėjo tenkinti meninė ir stilistinė raiška, nusižiūrėta iš karo ir pokario periodikoje gausiai skelbtų eiliniams skaitytojams skirtų tekstų. Į pogrindžio poeziją laisvai patekdavo ankstesnių poetų sukurti ar panaudoti vaizdai, įvaizdžiai, net ištisos citatos („Gailiai verkia močiutė, sūnelio laukdama, / Graudžiai verkia sesutė, rūtas laistydama“). Dainoms buvo panaudojami ir tautosakiniai vaizdai, romansų citatos. Nemaža šių dainų dalis, verste verčiant esamai tikrovei, besikeičiantiems įvykiams, buvo sukurta greitomis, net ekspromtu. Jas kūrė labai įvairūs žmonės. Priklausė, pavyzdžiui, ir nuo to, kiek toje apylinkėje į partizanų būrius buvo išėję mokytojų, kitų inteligentų, meninę gyslą turinčių žmonių.
Apskritai partizanų ir tremtinių dainos yra toks unikalus meninės kūrybos lobis, kurio neturi kitos tautos. Tai lėmė ir ilgalaikis priešinimasis bolševikinei okupacijai, kokio, regis, kitur nebūta. O kiek jų liko neužrašyta…
– Gal specifiškesnis atvejis – darbas su Leonardu Sauka rengiant penkiolika „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ tomų?
– Apie J. Basanavičių žinota ir jaunystėje. Jo veikla tada buvo nutylima arba niekinama, bet namie turėta prieškarinių istorijos vadovėlių, iš kurių mokėsi vyresnieji brolis ir sesuo, periodinių leidinių, kuriuose tikroviškai atspindėta tautos patriarcho veikla. Anksti į rankas pateko krikštatėvio šeimos turima „Lietuviškų pasakų įvairių“ trečia knyga, taip pat pirmasis pokariu išėjęs jo surinktų pasakų leidinys. Spaudoje buvo iškoneveiktas, jei gerai prisimenu, ne tiek jis, kiek knygos rengėjas ir patsai J. Basanavičius. Kelia nuostabą tai, kad šis žmogus, visai ne humanitaras, o gydytojas, filologijai tolimos srities darbuotojas, gyvenęs ne Lietuvoje, o gerokai įpiečiau nuo jos, parengė ir išleido devynias didelės apimties lietuvių tautosakos knygas, paliko ne vieną rankraštinį jos rinkinį, o kiek prirašė jai skirtų straipsnių, studijų… Nudžiugino, kad „Vagos“ leidykla, išleidusi suminėtąsias pasakų knygas, sutiko imtis ir daugiatomio šios didžiai vertingos medžiagos leidinio. Informavo, kad išleisianti „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteką“ – net po dvi knygas per metus. Esu dėkingas bendradarbiui L. Saukai, kad jis nesikratė laukiančio sudėtingo, ilgalaikio ir kruopštaus darbo ir paplušėjo taip, kad leidinys tapo išsamus ir visapusiškai informatyvus: visos mano redaguotos, o kai kurios ir kartu su juo rengtos knygos sulaukė jo rašytų plačių įvadinių straipsnių, nusakančių užrašytojus ir jų surinktą medžiagą, o tautosakos tekstai – nuodugnių paaiškinimų. Pirmasis serijos tomas išėjo 1993 m. – dar išspausdintas ant prasto popieriaus, matyt, nesitikint populiarumo, bet greitai pripažintas leidyklos metų knyga. Jį palankiai vertino reiklusis kritikas Jonas Balys, kartu papriekaištaudamas dėl to, kad pradėta ne nuo pirmosios J. Basanavičiaus publikacijos – „Lietuviškų pasakų“, o nuo vėliau pasirodžiusių „Lietuviškų pasakų įvairių“. Bet tai, kaip dažnai būna, lėmė atsitiktinumas: supratus, kad skubiai parengti pirmojo leidinio neįmanoma, imtasi antrojo. Ir, ko gero, serijai tai išėjo į naudą: ji pradėta „Lietuviškų pasakų įvairių“ pirmajame tome esančia pačia seniausia – dar XIX a. viduryje užrašyta medžiaga. Deja, veikiai išaiškėjo, kad leidykla išgali leisti kas antri metai vos po vieną knygą. Gelbėti padėtį ėmėsi instituto leidykla, ir visa ši penkiolikos knygų serija netruko pasiekti visuomenę. Džiugu, kad darbuotasi ne be reikalo: moksliniuose straipsniuose J. Basanavičiaus surinkta tautosaka ir jo autorine medžiaga dabar jau remiamasi ir mainais būtent iš šio leidinio. Žavi natūrali pasakojamosios tautosakos kūrinių kalba, ankstesniuose neseno meto populiariuose leidiniuose „gražinta“, gryninta. J. Basanavičius iš jam medžiagą rinkusių žmonių reikalavo, kad „visos tarmių ypatybės paturėtos (= išlaikytos) taptų“, ir pats tekstus skelbė tokius, kokie jie buvo užrašyti. O iš jo paties rašytų straipsnių ir studijų matyti, kaip autoriaus vartotą gimtąją kalbą tolydžio veikė ėmusi formuotis bendrinė kalba ir kaip jis pats – sąmoningai ir nejučiomis – prisidėjęs prie jos formavimo.
– Kuo įsiminė kunigo Teodoro Brazio Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse užrašytų dainų rankraščių „vertimas“ išliekamąją vertę turinčiu leidiniu „Tautinės dainos“ (tai pirmasis tomas, greit pasirodys ir antrasis, skirtas vienai dainininkei, taip pat ir trečiasis)?
– Tai atvejis, kai kunigas iš pašaukimo ir muzikologas, kompozitorius iš profesijos, kilęs iš visai kito krašto – Šiaurės Lietuvos (nuo Biržų), užrašinėjo dzūkiškas arba vadinamojo priedzūkio dainas. Antrasis ir trečiasis tomai bus skirti grynai dzūkiškoms dainoms (Merkinės, Varėnos, Alytaus apylinkių), o į išleistąjį pirmąjį tomą sudėta Jūsų suminėtų apylinkių dainuojamoji tautosaka. T. Brazys teigė, kad dainos išreiškia tautos kūrybines galias, todėl jas ir vadino tautinėmis. Jį ypač domino šių dainų melodijos, kurių kilmė, jo įsitikinimu, siekianti „indų-germanų priešistorinius laikus“. Melodijas jis užrašė ypač profesionaliai. Kaip neatskiriamą dainos dalį fiksavo ir žodžius, bet, būdamas visai kitos tarmės, nesijautė pajėgus tiksliai fiksuoti lankytų vietovių tarmės ypatumus, tad suprantami ir vienur kitur pasitaikantys netikslumai. Meškos paslauga T. Braziui buvo padaryta rengiant tekstus 1927 m. išėjusiam Kietaviškių apylinkėje užrašytų dainų rinkiniui „Lietuvių tautinių dainų melodijos“. Pasidarbuota taip, tarsi medžiaga būtų fiksuota iš dzūkų: stalelis virto skobneliu, į svetimą šalelę – svetomina šalelėn… Taip pažeistas pagrindinis reikalavimas tautosakos leidiniui, bent kiek pretenduojančiam į autentiškumą, o šis rinkinys toks turėjo būti. „Tautinių dainų“ tomo šaltinis, aišku, yra pats pirminis – rankraštinis.
– Ar tikitės, kad ateities kartas dar ilgai jaudins ir įkvėps senieji ir naujesni lietuvių tautosakos kūriniai, pasižymintys reliktine kalbine ir prasmine raiška, savita įvairių laikotarpių pasaulėjautos perdava? Ar tautosakos kūrimas – nenutrūkstamas?
– Vis sparčiau lygiuojamės į kraštus, kur tautosaka, apibendrintai tariant, nebegyvuoja, bet vis dėlto jos prireikia. Lietuvoje aktyvaus jos gyvavimo ir kūrimo laikai jau yra praėję. Vargu ar ją atgaivintų ir galimi būsimi sukrėtimai, koks, tarkim, buvo Antrasis pasaulinis karas, davęs ištisą dainuojamosios tautosakos klodą. Iš dabar sukuriamų dainų vargu ar kuri sutautosakės, juo labiau kad jaunimas yra linkęs klausytis vis naujai sukomponuojamų dainų, užuot pats dainavęs. Tautosakos simboliai jau suprantami tiesiogiai, vaizdai, įvaizdžiai, meniniai vaizdiniai vis labiau tolsta nuo dabartinės tikrovės: šėmi jaučiai pajungti jau nebemauroja, juodbėriu žirgeliu pas mergelę, laukiančią rūtelių daržely, bernelis nebejoja, netgi žirgelį lankoj retai išvysi, tad ir dainos apie tai slenka užmarštin. Spaudoje (bet ne gyvu žodžiu) karaliauja anekdotai, šalia savų pridedama ir verstinių, šiam žanrui dar primetami ir besiužečiai pašmaikštavimai. Pyplys ar jaunuolis verčiau priglus prie kompiuterio ar naršys išmaniajame telefone, nuklysdamas, anot Dainiaus Razausko, nuo realaus pasaulio į kitaip nuorientuotą antrinį jo produktą, nei klausysis, ką močiutė jam pasakoja apie savo bei artimųjų išgyvenimus. Koks tada gali išlikti kartų bendruomeniškumas, taip būtinas gyvuoti – išlikti ir kurtis – tautosakai, kai, užuot bendravus tarpusavy, stichiškai individualizuojamasi? Bet šitai – nors ir neigiamos, iki visuotinumo dar neapibendrintinos mūsų gyvenimo įvairių poveikių ir poslinkių susipynimo apraiškos. Kol gyvuos tauta, tol bus žmonių, kurie tautosaką, nors jau ir išstumtą iš buities, – o tas laikas ateis, – vertins kaip kultūrinį palikimą, kad ir sukauptą knygose (jau iki šiol išėjusių susidaro didžiulis lobynas!), magnetiniuose, elektroniniuose ar dar kitokiuose įrašuose, domėsis ja, panaudos ją kultūriniams ir dvasiniams interesams tenkinti.
2017 m. birželis
