Lietuvos nacionaliniame muziejuje – nuotraukos, kuriomis tarpukariu buvo pristatoma Lietuva

Sausio 18 d., Lietuvos nacionaliniame muziejuje, atidaroma vieno ryškiausių tarpukario Lietuvos fotografų Vytauto Augustino (1912–1999) paroda „Fotografavau Lietuvą…“, kuri skiriama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Parodą lydi Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistas Vytauto Augustino kūrybą pristatantis fotografijų albumas „Fotografavau Lietuvą…“ , kurį sudarė fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas.

Augustinas, per daugiau nei dešimtmetį, spėjo tarpukario Lietuvą įamžinti taip, kad beveik kas kartą dalyvaudamas šalies ir užsienio fotografijų parodose parsiveždavo apdovanojimą ar kitokį įvertinimą.

Pirmą kartą, fotografas savo darbus pristatė 1935 m., Kaune, veikusioje parodoje. Tie metai V. Augustinui buvo reikšmingi, mat jo darbus ėmė publikuoti įvairūs tarpukariu leisti leidiniai („Policija“, „Skautų aidas“, „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Trimitas, „Karys“, „Mūsų Vilnius“).

Anot S. Žvirgždo, tyrinėjusio V. Augustino archyvą, Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas fotografo palikimas dar nedaug viešintas, todėl atėjo laikas išleisti išsamią 1935–1949 metų, jo fotografijų rinktinę.

„Pradėjęs nuo gimtinės gamtos fiksavimo, Augustinas visą gyvenimą žavėjosi Lietuvos gamtovaizdžiais, ypač Aukštaitijos kalvomis ir ežerais. Įamžindavo įvairias šventes, iškilmes, kitus renginius, todėl galėjo nufotografuoti ir aukščiausius valstybės asmenis, nes su fotoaparatu nesunkiai visur būdavo įleidžiamas“, – teigia S. Žvirgždas.

Žvirgždas pasakoja, kad būtent V. Augustino fotografijomis tarpukariu užsienyje buvo pristatoma Lietuva: „Jis bendradarbiavo su Užsienio reikalų ministerijos Informacijos skyriumi. Skyriaus vedėja Magdalena Avietėnaitė užsakydavo nufotografuoti modernius pastatus, bažnyčias, kryžius, kraštovaizdžius, tautiniais drabužiais apsirengusias lietuvaites ir už kiekvieną pateiktą fotografiją mokėdavo po litą. Tos fotografijos būdavo dalijamos užsienio šalių žurnalistams, kurie jas užsienio leidiniuose pristatydavo kaip savas. M. Avietėnaitė net ir tautinius drabužius buvo paskolinusi.“

Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistame V. Augustino fotografijų albume, skaitome paties fotografo papasakotą įdomią vienos fotografijos istoriją: „Aš nufotografavau tokias „Suvalkietes“. Važiavau per Suvalkiją ir prie Marijampolės, laukuose, žiūriu, dvi gražios panos eina karvių melžti ir labai tinka mano minčiai. O ta mintis buvo nufotografuoti lietuvaites, kad jos atrodytų kaip prieš vėją plaukiančios. Su savim vežiodavausi tautinius drabužius. Avietėnaitė buvo davusi. Kai tik pamatau tinkamas paneles, susipažįstu ir perrengiu. Tai aš jas ir nufotografavau.“

Augustinas Lietuvą fotografavo iki 1944 m., vasaros, o tuomet, artėjant frontui, sėdo ant dviračio ir su nuotraukų negatyvais lagaminėlyje išvažiavo į Vakarus. Nuo 1945 iki 1949 metų, gyvendamas perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose, Vokietijoje, fiksavo lietuvių pabėgėlių kasdienybę. Po to fotografas persikėlė į JAV.

Į Lietuvą, V. Augustinas grįžo tik 1995 m. Po apsilankymo Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir susitikimo su muziejaus direktore Birute Kulnyte, jis nusprendė savo palikimą – mediniame lagaminėlyje anuomet išsivežtus negatyvus, iš kurių išliko 2492, – padovanoti muziejui.

„Iš išraiškingų fotografijų, kuriose įamžinti šokantys, žygiuojantys, entuziazmo kupini visų krašte gyvenančių tautybių žmonės, V. Augustinui pavyko sudėstyti įtaigų besikuriančios modernios valstybės paveikslą“, – teigia fotografo kūrybinį palikimą tyrinėjęs ir knygą parengęs S. Žvirgždas.

Kokią Lietuvą nuo 1935 iki 1949 metų, užfiksavo V. Augustinas, nuo sausio 18 d., galima pamatyti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, vyksiančioje parodoje „Fotografavau Lietuvą…“.