Sausio 11 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pasirašė susitarimą dėl Baltų apdovanojimo steigimo.
Baltų apdovanojimas bus kasmet teikiamas Lietuvos arba Latvijos fiziniams arba juridiniams asmenims už jų indėlį ir pasiekimus verčiant lietuvių literatūrą į latvių kalbą arba latvių literatūrą į lietuvių kalbą. Taip pat už lietuvių kalbos mokymą Latvijoje arba latvių kalbos – Lietuvoje, už Lietuvos arba Latvijos materialaus ir nematerialaus kultūros ir istorijos paveldo mokslinius tyrimus, tiriamąją žurnalistiką apie Lietuvos ir Latvijos istoriją, kultūrą ir turizmą.„Apie siūlymų priėmimo pradžią vienu metu paskelbsime Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų interneto puslapiuose. O siūlyti kandidatus galės bet kuris Latvijos ar Lietuvos gyventojas, bendrovė, organizacija ar įstaiga“, – sakė Linas Linkevičius.
Apie sprendimą steigti Baltų apdovanojimą Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai paskelbė praėjusių metų rugsėjo 22-ąją, minint Baltų vienybės dieną.
PIrmuoju pasiūlymu Baltų premijai gauti, galėtų būti Latvijos dievturių sajungos vadovas Valdis Celms, už dvikalbę latvių – lietuvių kalbomis knygą ,,Baltu dievestibas pamati – Baltų religijos pamatai“.
Pritariu. Antruoju – dr. Alvydas Butkus – už viską.
Ne baltai o R U T A E
STEBUKLAI, BŪRTAI IR DIEVAI
Viduramžiais prietaringi buvo visi.Kryžiuočių magistras save laikė nemirtingu, o Ordina nenugalimu, nes prie diržo visada nešiojosi dėžutę su kažkokio tai šventojo relikvijomis.Gi lietuviai nepradedavę nauju darbų ir žygių be palankių požymiu, būrtų ir dievų pritarimo.Iš amžių glūdumos, is slavų kalbų gimimo atejo”užas”- aš už, sakydavo žynys už šventą žaltį,- karas baisus, bet mes laimesime.Į karą proteviai keliaudavo vora, mušiuj rikiuodavosi tvora:”tvari idut”-po šiai dienai žegnojasi rusai.Tai iš jų gerulių, laikų, kada kovodavo tik po debesiu, vaivorykstė buvo garantuotos pergalės ženklas.Tais laikais jie auksinius solidus romeniškomis riedomis vežiojo.
Musų laikais tos pranašystes kelia vieną juoką, o tais laikais,tai buvo šventa tiesa ir dangaus nuosprendis.Į senovę reikia išmokti žiureti amžininkų akimis.
Dlugošas aprašė du stebuklus mušiopradzioje ir dar du daug anksčiau.
Pirma stebuklą regejo tik belaisviai hryžiuočiai, kurie matė virš mūšio lauko žilą senelį , apsiredžiusį lenkų vyskūpo drabužiais, kuris pranašavo lenkų pergalę.Kitaip kalbant kara lenkai laimejo vyskūpo raštineje už pusės amžiaus.Visai kaip politvadovas Briežnevas II Pasaulini karą laimėjo.O belaivių liudijimais įprasta netikėti, nes jie iš baimes ka tik nori paliūdys.Iš lenkų dvasininkų, Žalgiryje buvo du, nuodėmklausys Bartolomejus ir pakancleris Tromba.
Ir niekas nesistebi, kad vyskupai pabėgo, savo armijai nedavę visuotinių atlaidų.
Antras stbuklas įvyko naktį prieš pat mūšį:
“Prasidėjusi naktis, karaliaus stovykloje buvo tyli ir rami, o kryžiuočių kariomeneje priešingai, pūtė stiprus vėjas. Atlėkęs gūsis išvartė ant žemės visas palapines, del to kryžiuociai naktį praleido be miego.Tapo žinoma. kad apvalus menulis apreiskį nepaprastą stebukla, kuris nulėmė karaliaus Vladislovo pergalę, ka ir patvirtino kitos dienos įvykiai.Lenkai riteriai, kurie stovejo sargybose,mėnulio rate matė kova tarp vienuolio ir karaliaus.Karalius galaiusiai laimejo, o vienuolį numetė žemyn.Šita pranašystė, del daugybė pasakojimų, tapo plaęiai žinoma.Ta patį patvirtino ir karaliaus nuodemklausys Bartolomejus (Dlugošo dėdė), kuris sake, kad savo akimis viska matė.Ar tai buvo pergalės pranašystė , ar gamtos reiškinys,dėl neaiškių priežasčiu, mums nežinoma”.
Pats Perkūnas apsireiškė ir kryžioučiams prieš mūšį pailsėt ir sudėt bluosto neleido.Tarp dveju armiju nakties žygis, keliolika kilometrų, o koks kontarstingas ir lietuvaims palankus oras.Na ar ne stebūklas ?Jeigu kryžiuočiai nematė reikalo nors valandai prigult, tai jie kautis is viso nesitikejo. Mūšis Ordino magistrui buvo siurprizas.. Ką matė lenkų sargybos? Matė plaukiančius debesis iš vakarų, iš vienuolių ordino pusės,jie matė dumu stulpa, kuris kilo stačiai ant menulio. Debesu ir dūmų žaismas kėlė kovos įspudį.Debesys palijo ant žemės ir galiausiai išnyko,o laužo dūmai liko, o tai reiškė pergalė.Dabar tai gerai žinomas meterologinis reiskinys,inversija, labai dažna žiemą.
Ne krikščionių lenkų o pagonių ,ugnies dievo garbintojų lietuvių pergalė.
Tai buvo pagoniškos apiegos prieš mūšį.Lietuviai ir abu valdovai sugrįžo” i šėtono vėmalus”, o lenkai sargybinai viską matė ir išpliurpė.Galit įsivaizduot, koks kilo šurmulys lenkų kariuomenėje ?
Livonijos metraščiai rašo, kad lietuviai prieš mūšį kūrdavo lauža, iš liepsnų būrdavo ir kepdavo stumbrą, bulių ar ožį.Dlugosas aprašydamas Lietuvos krikštą , priduria:
“…nuversti savo dievus,kurių vyriausi buvo šie:UGNIS, kuri laikyta amžina, ją kūreno žyniai, diena ir nakti dėdami malkas, miškai kurios garbino dvasininkai( gyvena dievas Silvan-žydiškai Navlis-ten pat);žalčiai ir gyvatės, kuriuose gyvena nematomi dievai.Šitą ugnį barbarai garbino, kaip amžiną, ji buvo jų didžiausiame mieste ir sostinėje Vilniuje.Ten ją nuolatos saugojo ir kūreno zynys, kuris ju kalba vadinosi Žnyc. Kraudamas malkas jis davinejo atsakymus maldininkams, kurie klausdavo UGNIES DIEVYBĖS, kas atsitiks ateityje.Atsakymą jie gaudavo iš pačio dievo , žynio lūpomis.Aukuras ir altorius ant kurio vykdavo ritualinis pjovimas…”
Ką žyniai kalbedavo prieš mūšį prie aukuro, parašė Petras Duiburgietis, rodydamas 1260 metu Durbes pranašystes.I valstiečio lūpas jis įdėjo Romuvos Krivio žodžius:
“-Argi nematote, kaip mūsų valdovai broliai kaunasi su netikeliais? Šit bėga prūsai, bėga Livonijos žmonės ir kai kurie kiti.Iš visų pusių priešų apsupti,tvirtai laikosi ir narsiai ginasi.Vaje, šit jie žūsta,dabar matau Mergele Marija ir šventas mergeles, matau ir dievo angelus, kylančius su jų sielomis į dangų”.
Krikščionybėje nėra šventų mergelių,jos Lietuvoje vadinosi vaidilutes.Jos laidodavo mirusius karius ir tarnaudavo mirties deivei, kurios vardas nežinomas.(Gabija?)Kitoje vietoje Petras rašo, kad prusai lavonus degindavo su baltais zirgais.Jie sielą nunešdavo su dūmais į…MĖNULĮ…ten karių dausos ? ? ?Žalgirio mūšis ivyko per menulio pilnatį,o Osterodes komturas magistrui praneše, kad lietuviai išžygiavo link Narevo upes birželio 13, irgi per pilnatį. Žinoma,kad lietuviai mirusius ilgai laikydavo ant ledų nepalaidotus- irgi pilno menulio laukė? Laukė kada atsidarys vartai i mėnulio dausas ?
Lenkai prieš mūšį nesimeldė, todel ir jų dievas nesikišo.Dlugošas rašo, kad ir kryžiuočiai nepasimeldė, nes namatė iš poterių ir Jėzaus, kokios nors naudos.Mergeles Marijos ordino kariauna žuvo be nuodėmių atleidimo ir pataike i smalos katilus…kaip sau norit,nei lenkai nei kryžiuočiai,keliaut i pragarą neketino, o mūšis buvo didelis netikėtumas.Kautis ruošėsi vieni lietuviai ir jų dievai.
Prie dievų dar sugrįšime, dabar apie ankstesnius stebuklus:
“ Trečią dienaą po šv. Jono,karaliaus Vladislovo kariuomenė apsistojo geležies rūdynuose, ties arkivyskupo didžiuliais žuvų prudais, kurie vadinasi Semeci.Ten žaibas nutrenkė daugybę arklių ir du žmones, viena negyvai, o kita paliko pusgyvį.Riterio Dobeslavo iš Olesnicos palapineje jis sunaikino dubenį su keptomis žuvimis, kuris stovejo ant stalo, prieš daugybę valgytojų.”
Žuvis pirmasis krikščionių simbolis, o arkivyskupo prude veisėsi lenkai katalikai.O štai ką rašo Dlugošas apie” keptas žuvis”:
“ Sugrįžę iš priešų žemės su pergale, jie sukraudavo dideli laužą,i kuri kiekvienas atsinešdavo savo rąstigalį.Toje ugnyje sudegindavo patį gražiausia ir kilmingiausią belaisvį, manydami, kad taip jie atsidėkos ir įsiteiks savo dievam.”
Trečią dieną po Rasos šventės žmones ir dievai grįžo prie kasdieninių darbų.Perkūnas didelis tinginys, buna kad kelis menesius neprisišauksi nei jo paties, nei jo debesų.Tik ne tą kartą, ir ne tais metais.Ne i žuvis žaibas trenkė, o į kryžiuočius ir Ordino agenturą tarp lenkų riterių ir kunigų.Valgytojų, ty lenkų didikų Perkūnas nelietė, tačiau perspejo: tarp jusų Ordino agentai.Tą patį antrina ir epizpdas ganyklose.Eiliniai lenkai- tarnai, ginkalnešiai ir arklininkai- atjojo ant ponų kovinių žirgų.Pastarieji į karą atvyksta ne pavieniuj, o 3-10 zmonių būriais, kurie vadinasi” ietis”.Ne arklininkus Perkūnas užmušė, o didžiunus ir valdovus- kryziuočių vadą negyvai, o Jogaila lieka pusgyvis.
Perkūno perspėjimą lenkai ignoravo.
Žalgirio pergalę išpranašavo Jogailos žmona, karalienė Jadvyga 1396 metais per derybas su Ordino magistru dėl Dobrynės žemės:
“Šita dievobaiminga moteris, įkvėpta dieviškos nuojautos, tarė:”kol ji gyva, ji stabdys lenkų kovinį įnršį, kurį išprovokavo šita ir ankstesnės kryžiuočių skriaudos Lenkijos karalystei.Taciau jie turi žinoti kai ja pasiims mirtis, ju laukia teisingas dievo nuosprendis ir didysis sutriuškinimas, nes jie tapo nesutaikomais savo viešpačių, globėjų ir Ordino įkūrėjų priešais, iš kurių aukų , dovanų ir išmaldos jie visi gyvena ir kvėpuoja.Už gautas malones ir žemes,kurios visada priklause Lenkijos karalystei, nuo jos susidarymo,atsimokėjo skriaudomis.Jie nepasitenkino Pomeranijos žeme, kuri visada buvo Lenkijos karalystėjė. Dabar jie nukreipe godžius žvilgsnius į Dobrynės žemę…”
Už savo žodžius, pasakytus 13 metų prieš Žalgirį, ji tapo katalikų bažnyčios sventaja.Kaip ji įkvėpė lenkų karius 1410 liepos 15, mano protuj nesuvokt.
Bet visvien stebuklas.
Laiške žmonai, Jogaila rašė” mušis laimetas ne lenkų ginklo,galia, o iš dievo malonės.Kad lenkai niekuo deti pasake ir busimas Ordino magistras Henrikas Plauenas, kai Marienburge siulė taiką”del ankstesnio Ordino magistro sutarcių ir priesaikų laužymo, del gobšumo ir nusikaltimu mus dievas nubaudė”.Kaip mineta, kryžiuočiam dievo pagalbos iš viso nereikejo.
Dievas Tevas Perkūnas apsireiškia gana retai ir beveik visada nelaiku.Kadieninius darbus dirbo jo ir žmonos Žemynos sūnus ugnis, vardu Dievutis.Paklausit iš kur aš sužinojau? Iš Dlugošo. Jis rašo, kad lietuviai kalba iškraipyta lotynų kalba, tikriausiai del slavų ka;bų itakos.Prieš pat mūšį Jogaila išklause tris mišias ir atsiklaupes karštai meldesi:”ominbus victoriis et pericuiis Divina anteponenti Divinitas victoriam…”
Kas butų maždaug” mūsų pergalingam ir pavojingam Divina ankstesniam Divinitas pergelem”.Divina –zynys, burtai, o jiegu neiskraipytai, tai “dievina ankstenį dievinta Dievutį.Tai prieš mūši o po jo, kitą diena, karaliaus pasiuntinys iskakė švęsti pergale ir dėkoti dievybei, kuri”rege deinde mandate precionis regii BOGUTHE”.O stai slavu kalbų įtaka, apikurią kalbejo Dlugošas.Bog net ne lenkiškai, o rusiškai, oficialia Vilniaus raštines kalba.
Bogute Dievute.
Dievutis yra Perkūno ir Žemynos sūnus, kilęs iš žaibo ir tunantis šventoje perkūno strelių uždegtoje ugnyje.Gesink žaibo ugnį negesinęs, o Perkūnas naują uždegs.
Ne tik Jonas Dlugošas lietuvius pagonis pavadino ugnies garbintojais, bet ir Bizantijos keliautojas, kuris su Maskvos metropolitu keliavo i Maskva ir susitikinejo su Algirdu.. Pranciškono Lukašo kromika rašo” 1324 metais mūsų ordino broliai išvyko skelbti krikščionių tikejimą į Lietuva, kurioje rado paskendusią barbarysteje liaudį, kuri garbino ugnį”.