Lapkričio 18 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje skambėjo Latvijos ir Lietuvos himnai. Čia vyko Latvijos Respublikos nepriklausomybės 98-ųjų metinių iškilmingas minėjimas, kuriame dalyvavo Latvijos ambasadorius Lietuvoje J. E. Einaras Semanis (Einars Semanis). Į šventinį renginį taip pat atvyko Latvijos 1991 metų barikadų statytojų Marupės bendrijos atstovai Janis Ozols (bendrijos vadovas) ir Laura Liepkalne, Lietuvos latvių visuomeninių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkė Gunta Rone, buvęs Ukrainos ambasados Lietuvoje darbuotojas Mikola Dziadzinas (Mikola Dziadzin), Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas plk. Raimundas Matulis, prof. Valdas Rakutis, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir Vilniaus miesto svečiai.
Latviją ir Lietuvą vienija tarpusavio pasitikėjimas
Iškilmingame minėjime kalbėjęs Latvijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje J. E. Einaras Semanis pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais švenčiama Baltų vienybės diena, kuri yra simbolinis mūsų tautų brolybės patvirtinimas, ir pabrėžė, kad esame likę dvi vienintelės baltų tautos ir privalome puoselėti ir saugoti mūsų paveldą. Latvijos ir Lietuvos likimai susipina laiko erdvėje. Mus vienija mūsų kalbos, kultūra, tradicijos ir vieta Baltijos jūros pakrantėje.
Ambasadorius taip pat akcentavo, kad minint Latvijos nepriklausomybės dieną Vilniuje vyko neeilinis įvykis – atidengta Latvių gatvės pavadinimo lentelė latvių kalba “Latviešu iela”, simbolizuojanti glaudžius ryšius tarp mūsų tautų.
“Šiemet Latvija ir Lietuva švenčia diplomatinių santykių atkūrimo 25 metų jubiliejų. Ši šventė turi realų pagrindą, nes šiandien Latviją ir Lietuvą vienija tamprūs draugiški ir strateginės partnerystės santykiai. Mus vienija tarpusavio pasitikėjimas, slypintis bendros istorijos ir nūdienos realybės regione ir pasaulyje suvokime”, – toliau kalbėjo ambasadorius.
Jo Ekscelencija E. Semanis kalbėdamas apie Baltijos šalių vienybę sakė, kad šiandien ir vėl labai svarbu kiekvienam iš mūsų jausti vienas kito petį, kaip tai jautėme Baltijos kelyje, kad išsaugotume mūsų laisvę ir nepriklausomybę.
Latvijos ambasadorius poetiškai palygino Latviją ir Lietuvą su dviem šakom Europos Sąjungos medyje: “Nors ir kiekviena šaka pasižymi savo ypatinga reikšme ir stiprumu, vis dėlto tuo pačiu metu jos praturtina viena kitą ir šiam medžiui suteikia bendro stiprumo.”
Latviai ir lietuviai istorijos labirintuose
Prof. Valdas Rakutis supažindindamas auditoriją su Latvijos valstybe, su latvių tautos istorija pasidžiaugė, kad nepriklausomybės kovų įtakoje mes įgavome puikiausius kaimynus iš visų, kuriuos kada nors esame turėję. Tai mūsų tikrieji broliai, mūsų gerieji kaimynai.
Pritariant prof. V. Rakučio išsakytai minčiai, kad didelė dalis lietuvių mažai žino Latvijos istoriją, pateikiamas išsamesnis profesoriaus pranešimo turinys.
“Žinoma, kad Baltų gentys šiose žemėse gyvena ne mažiau kaip 4 300 metų. Ir visus šiuos tūkstantmečius mes gyvenome kaip viena didelė gentis, kaip viena genčių sąjunga. Nėra daug žinoma apie Baltų pirmuosius gyvavimo metus, kokie santykiai buvo tarp mūsų tautų, bet akivaizdu, kad mes turėjome tuos pačius dievus, šventėme tas pačias šventes ir tarpusavyje bendravome taip, kaip kaimynams priimta bendrauti tais dar iki istoriniais laikais”, – pradėjo pasakojimą prelegentas.
Atsakydamas į klausimą, kas gi mus išskyrė ilgiems amžiams, profesorius sakė, kad išskyrė ta pati istorija, kuri dabar mus vėl suvedė. Mūsų istoriniai keliai labai išsiskyrė nuo XIII a., kada atžygiavęs Kalavijuočių ordinas (vėliau jis pasivadino Kryžiuočių ordinu) pajuto didelę trauką užimti Dauguvos upės žiotis. Ne latviai kalti, kad šita upė jiems labai tiko, juk galėjo įsikurti pirmiausiai prie Nemuno. Bet jiems patiko Dauguva, nes viliojo Novgorodo prekybinis kelias.
Profesorius A. Rakutis tęsė istorinių įvykių apžvalgą, pažymėdamas, kad XIII a. po sunkių kovų dabartinėje Latvijos teritorijoje įsigali Livonijos ordinas. Daugiausiai kovojo kuršiai, žiemgaliai ir sėliai. Tas karas nebuvo visiškai pralaimėtas, bet šios pačios karingiausios gentys buvo padalintos į dvi dalis. Viena dalis atiteko Livonijos ordinui, kita pusė pasiliko Lietuvos valstybėje. Livonijos ordinas išliko gyventi iki XVI a. ir apie jo gyvenimą liudija daugybė pilių. Ir štai XVI a. pasikeičia ši istorija labai radikaliai, ir mūsų tautos vėl pradeda tarpusavyje bendrauti. XVI a. prasidėjęs Livonijos karas, didžiulė krizė, kuri ištiko Livonijos ordiną, privertė šitą kraštą tapti kovų arena. Ir Maskvijos kariuomenė, atžygiavusi į Livoniją, dabartinę Latviją ir Estiją, užėmė nemažą dalį jos teritorijos. Tada į kovą prieš maskvėnus įsijungia Lietuvos valstybė, vadovaujama Žygimanto Augusto, kuri pasirašo su Livonijos ordinu bendrą sutartį ir nustato tam tikras tolesnio bendravimo taisykles. Sutarčių pagalba Livonija padalinama į dvi dalis, į pačią Livoniją bei Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę. Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė buvo iš esmės nepriklausoma valstybė, kuri buvo susijusi labai netampriais ryšiais pradžioje tik su Lietuva, vėliau su Lenkijos-Lietuvos valstybe.
“Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė turėjo savo kariuomenę, turėjo savo uniformas, na o kuo labai didžiuojasi šiandien Latvija, turėjo didžiulį karinį laivyną, kuris buvo tik keturis kartus mažesnis negu Britanijos laivynas”, – pabrėžė profesorius. A. Rakutis akcentavo, kad Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė visą laiką buvo lojali dviejų tautų valstybei ir kovų su švedais laikais buvo mūsų pusėje. Kas gi atsitinka XVII a. pirmoje pusėje? Ta Livonijos dalis, kuri priklausė Abiejų Tautų Respublikai, sunkaus karo su švedais metu pateko į švedų valdžią ir didžioji dalis Latvijos teritorijos atitenka švedams. Tačiau ne visa. Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė lieka kaip buvus, o rytinė dalis, lietuviškai vadinama Livonijos kunigaikštystė taip ir liko Abiejų Tautų Respublikoje, dabar vadinama Livonijos vaivadija.
Profesorius pastebėjo, kad latviai kitaip žino istoriją, ir jie mano, kad po Liublino unijos Lietuvos daugiau nebebuvo, mano, kad atsirado vieninga Lenkija. Čia yra prieštaringų istorijos vadovėlių pasekmė. Tačiau Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ir su šita Livonija buvo labai stipriai susijusi.
Profesorius. A. Rakutis tęsė ekskursą į praeitį. Jo nuomone, kada įvyksta kritiniai momentai, kada įvyksta Didysis Šiaurės karas, o ypatingai, kada XVIII a. pabaigoje prasideda lietuvių kova dėl savo laisvės, vėl atsinaujina lietuvių santykiai su latviais. Ir štai 1794 m., kada Žemaičių divizija, vadovaujama generolo Tomo Vavžeckio, užima Liepoją, kad gautų šiokią tokią pagalbą jūra, vietiniai gyventojai kreipėsi į Lietuvos kariuomenę, sakydami, kad jie nori jungtis prie sukilimo, bet tuo pačiu ir prašydami padėti jiems nuversti vokiečius. Tačiau sukilėliams pritrūko politinės valios, ir jie, nenorėdami kelti papildomo šurmulio, nenorėdami įsigyti naujų priešų, nepalaikė šios idėjos. Bet žmonės tarpusavyje bendravo, ir tie personaliniai kontaktai turėjo didelės reikšmės. Kas įdomu, kad dalis latvių dalyvavo Kosciuškos sukilime Lietuvos pusėje.
Prelegentas atkreipė dėmesį į tai, kas labiausiai mus sujungė – tai bendros nelaimės. Rusija, XVIII a. užėmusi baltiškąsias provincijas (taip vadino Livonijos kraštą), nusprendžia panaudoti valdantįjį elitą savo imperijos tikslams ir vykdo specialiąją politiką, kurios tikslas sukiršinti latvius su vokiečiais.
Pasak profesoriaus, lietuviškos spaudos draudimas nuo 1863 m. sudavė lietuviams didžiulį smūgį, nes jie negalėjo oficialiai vystyti savosios kultūros, kai tuo tarpu latviai turėjo savo dainų šventę ir kitus dalykus. Ekonominis augimas, būdingas Rygai ir jos apylinkėms XIX a., paskatina didžiulį kultūrinį pakilimą. Latviai atrodo turtingesni, kaip sakydavo lietuviai, Lietuva dar buvo šiaudiniais stogais, o latviai jau turėjo čerpes. Ir labai daug lietuvių vyko į Rygą uždarbiauti. Yra sakoma, kad didžiausias lietuvių miestas XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje buvo Ryga, kas yra visiškai teisinga. Ne Vilnius, ne Kaunas. Vilnius buvo labai lenkiškas ir žydiškas. Kaunas – lenkiškas, rusiškas ir žydiškas, o lietuviškas buvo Ryga.
Savo kalboje profesorius pažymėjo, kad lietuvius ir latvius labai išskyrė I-asis pasaulinis karas. Lietuvos teritorijoje buvo mobilizuojami vyrai į Rusijos kariuomenę. Tačiau 1915 m., kada vokiečių kariuomenė netikėtai pradėjo pulti palei Baltijos jūrą, o rusų kariuomenė ten neturėjo jokių rimtų jėgų, sėkmingai užėmė Liepoją ir pajudėjo link Rygos. Ir norėdama kažkokiu būdu gelbėti padėtį rusų kariuomenė nusprendžia mobilizuoti latvius, žinodama jų antivokiškas nuotaikas. Taigi 1915 m. vasarą gimsta latvių kariuomenė. Ir šiandien Latvijai I-asis pasaulinis karas yra jų karas, skirtingai nuo lietuvių, kurie sako, kad čia buvo ne mūsų karas. Lygiai toks pats bandymas mobilizuoti lietuvius ir kurti lietuviškus dalinius buvo pastebėtas 1915 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau visi šitie daliniai pateko į Kauno tvirtovės apgultį ir buvo išblaškyti. Tokiu būdu bandymai kurti lietuviškus dalinius pačioje pradžioje pasibaigė visišku fiasko. Tačiau Latvijos daliniai sėkmingai gynė Dauguvos liniją iki pat 1917 m.
Profesorius teigia, kad latviams pasisekė todėl, kad jie neturėjo tokio priešo kaip lietuviai turėjo lenkus. Lenkijos valstybė iš karto matė Lietuvą, kaip jos sudėtinę dalį. Lietuvos valstybės kariuomenė pradėjo formuotis 1918 m. lapkričio 23 d., o lapkričio 26 d. Juzefas Pilsudskis pradeda formuoti Lietuvos-Baltarusijos diviziją, kuri turi Kauno pulką ir Vilniaus pulką. Latviams reikia kažkokiu būdu apsiginti ir nuo bolševikų, ir nuo vokiečių, kurie yra ne išorinis priešas. Jie yra viduje, turi dvarus, ekonominę įtaką, politinę patirtį ir Vokietijos palaikymą. Ir štai 1919 m. labai neaiškiai besivadinantys vokiečių daliniai, kurie kažkokiu būdu persidažė į provoslaviškas spalvas, taip vadinamą Bermonto-Avalovo kariuomenę, kuri neva ėjo kariauti su bolševikais, tačiau užpuolė jauną Latvijos valstybę ties Ryga. Ir tai privertė latvius patikėti savo jėgomis. Ir šio sunkaus karo metu 1919 m. spalio mėnesį į Lietuvą atvyksta Latvijos užsienio reikalų ministerijos vadovas Zygfrydas Mejerovicas (Zigfrids Meierovics) ir prašo lietuvių pagalbos. Lietuviai pažadėjo. Tačiau Z. Mejerovicas ne per daug tikėjosi, kad lietuviai padės, ir nuvažiavo į Vilnių pas J. Pilsudskį prašyti pagalbos. J. Pilsudskis labai daug pažadėjo. Lenkai suprato, kad jeigu jiems pavyks lietuvius su latviais supjudyti, tai jie visada viešpataus šiame krašte. Taigi 1919 m. spalio-lapkričio mėnesiais mūsų tautos vėl išsiskyrė. Ir nors buvo deklaruojama draugystė, pasirašinėjamos sutartys, bet Vilniaus klausimu buvo skirtingos nuomonės ir niekaip nepavykdavo sutarti.
Prof. V. Rakutis pasidžiaugė, kad 1988-1991 m. atgimus Latvijos ir Lietuvos valstybėms mūsų tautos, išsiilgusios laisvės, tikrai suprato, kad esame vieningi. Mes laimėjome, mes sukūrėme savo nepriklausomas valstybes. Ir mes dabar iš naujo atrandame vieni kitus šiame istoriniame kelyje.
“Atsiranda draugystė, meilė, tarpusavio supratimas. Lietuviai kartais sau leidžia per daug užimti vyresniojo brolio poziciją, tas latvius labai nervuoja. Latviai kartais irgi keistai elgiasi, bet visa tai nesvarbu. Svarbu, kad mes turime stiprų, patikimą kaimyną, turime brolius ir jaučiamės nors iš vienos pusės saugūs ir stiprūs”, – užbaigė išsamų ir labai įdomų pranešimą prof. V. Rakutis.
Skambėjo Baltijos kelio himnas
Po prof. V. Rakučio išsamaus pranešimo apie Latvijos ir Lietuvos santykius nuskambėjo Baltijos kelio himnas “Bunda jau Baltija” (Viktors Zemgals, Žilvinas Bubelis, Tarmo Pihrlap).
Latvijos 1991 metų barikadų statytojų Marupės bendrijos pirmininkui J. Ozols buvo įteikta Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko dovana.
Iškilmingo minėjimo metu koncertavo Rygos miesto Marupės rajono muzikos ir meno mokyklos kolektyvas (direktorė Dacia Štrodacha) bei energingasis aštuoniasdešimtmetis solistas Stanislavs Cekulis ir Lietuvos nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos 5-6 klasių moksleivių smuikininkų ansamblis (vadovas Artūras Šilalė, koncertmeisteris Aleksandras Vizbaras).
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas dim. mjr. Antanas Burokas šventinio koncerto kolektyvams įteikė padėkos raštus, o Latvijos ambasadorius – dovanas.
Į salę buvo įneštas proginis tortas su saldžiomis dekoracijomis – Latvijos ir Lietuvos vėliavomis.
Iškilmingą Latvijos nepriklausomybės minėjimą vainikavo renginio vedėjo Gaudento Aukštikalnio, tarsi malda, nuskambėjęs palinkėjimas: “Lai Dievas laimina Latviją. Lai Dievas laimina Lietuvą. Lai Dievas laimina Estiją.”
2016 m. lapkričio 22 d.
