Tai, kas vyksta su Vytautu Rubavičiumi, ir taip, kaip reaguojama į tai, kas vyksta, dar kartą įrodo, kad mūsų valstybėje žmogus, jei jis nepriklauso vadinamajam elitui, yra paliktas pats sau.
Tik įsivaizduokime, kokia būtų reakcija, jei tokie dalykai būtų įvykę elito atstovui – politikos apžvalgininkui, žurnalistui ar šiaip kokiam viešam asmeniui, kuris aptarnauja vienokias ar kitokias politines galias? Tokia naujiena būtų numeris vienas ir tai būtų ištransliuota ir per televiziją, ir per kitas visuomenės informavimo priemones.
O jei taikiniu pasirenkamas žmogus, kuris dėl savo nuomonės yra už oficialiai pripažintos pozicijos, kuris nevengia pakritikuoti mus, valdžios žmones, tuomet į tai nereaguojama – jis tarsi lieka už teisėtumo ribų. Tai, kad didesnė žiniasklaidos dalis tyli ir nieko apie tai nei kalba, nei mato ką nors blogo, nors akivaizdu, tarsi nemato problemos, nors yra akivaizdu, kad pasikėsinta ir į žmogaus privatų gyvenimą, į žmogaus teises ir į žmogaus teisę į laisvą žodį, ir toji tyla kaip niekas kitas parodo, kaip diskredituojama mūsų valstybė ir mūsų demokratija. Ir tas tylėjimas neramina. Ir šįkart teisėsaugos institucijos gali nusiplauti rankas: jis tarsi nepalankus sistemai žmogus, vadinasi, jį apsaugoti tarsi ir nebe sistemos reikalas…
Man atrodo, dabar kiekvieno mūsų uždavinys – neleisti, kad tai neįvyktų. Nes tai ne V. Rubavičiaus klausimas – mes kalbame apie tai, kokią vertę mūsų valstybėje turi mūsų laisvė, ar mes, atgavę laisvę, joje esame surūšiuoti į pirmarūšius ir antrarūšius ar net trečiarūšius… Tai ir mūsų visų išbandymas. Juk ar ne dėl to – kad būtume laisvi, visi laisvi – ir atkurta mūsų valstybė?
Sakyčiau, net labai simboliška, kad tai nutinka mūsų atkurtos Respublikos šimtmečio išvakarėse. Kažkas nori pademonstruoti, kad jis yra aukščiau mūsų, aukščiau mūsų laisvės, aukščiau mūsų įstatymo. Ir mes pamatysime, ar mūsų demokratija geba parodyti savo brandumą. O gal mes turime tik europietišką makiažą, o po juo slepiasi sovietinis požiūris į žmogų – jei jis neįtinka sistemai, vadinasi, iš jo galima tyčiotis, jį niekinti.
Dabar Seimas atliks parlamentinę kontrolę, o teisėsaugos struktūros savo ruožtu atliks tyrimą ir bus įdomu pažiūrėti, ar mes turime žiniasklaidą – tą, kuri yra vadinama ketvirtąja valdžia ir kuri laikoma demokratijos sargu. Ir būtent toji reakcija parodys, ar mes esame laisvi ir verti savo laisvės.
Bet kuriuo atveju – ar tai vykdo mūsų valstybės institucijos, ar tuo užsiima svetimos valstybės tarnybos – tokie veiksmai prieštarauja įstatymams. Bet koks nusikaltimo prieš žmogų, jo teises toleravimas – ir visai nesvarbu, ar tą nusikaltimą daro pavienis žmogus ar sistema, tai rodo, kad sistema yra nusikalstama.
Mums, kaip jaunai demokratijai, tokie išbandymai yra esminiai, nes jeigu ignoruosime ar toleruosime tokį pasityčiojimą iš pavienio žmogaus, iš laisvo žodžio, iš žmogaus teisių, tai tik laiko klausimas, kuris iš mūsų bus kitas
AČIŪ
Pritariu straipsnio autoriui. Labai keista, kad NSGK aktyvūs nariai nemato, jog toks Rubavičiaus ir jo šeimos persekiojimas, manau, yra grėsmė Nacionaliniam saugumui. Po to stebimės, kad tuštėja Lietuva.
lietuva2.lt
________
Lietuva – be antilietuviškos neliustruotosios cccp komunist_kgb’istinės lsdp_ts-lkd_darbo_liberalų_valstiečių gaujos.
Seimo narių (įskaitant ir šį – Povilą Urbšį) žioplumas beribis, gal apgailėtinas, gal net niekingas …kodėl, ogi dėl
e l i t o (net “nuskirstymo” bandant pažeminti ar…) nusisampratautės:
“Vytautas RUBAVIČIUS – humanitarinių mokslo daktaras (filosofija, 01H), vyresnysis mokslo darbuotojas.
Daktaro disertaciją „Postmoderniojo diskurso hermeneutiškumas ir „estetiškumas“ apgynė 2001–ais metais. Mokslinai tyrinėjimai apima įvairias filosofinės hermeneutikos, dekonstrukcijos, postmodernaus kapitalistinio būvio, vartojimo visuomenės ir kultūros, urbanistikos, eurointegracijos, nacionalinio tapatumo, kultūrinės atminties ir naujųjų medijų sritis. Teorinės įžvalgos ir tyrinėjimų rezultatai išdėstyti moksliniuose žurnaluose skelbtuose straipsniuose, kolektyviniuose rinkiniuose, dvejose monografijose, mokslinių straipsnių ir esė rinkinyje. Dalyvavo trijuose projektiniuose tyrimuose, gvildenusiuose įvairius eurointegracijos vyksmo aspektus, to vyksmo keliamus iššūkius ir nacionalinio tapatumo kaitos ypatumus. LMT ekspertas, Prisidėjo Lietuvos mokslų tarybos užsakymu kuriant nacionalines humanitarinių tyrimų programas „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ (2007 m.) ir „Modernybė Lietuvoje“ (2014 m.) Nuo 1981–ųjų Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Poezijos knygų, esė, straipsnių ir recenzijų rinkinių autorius. Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2011 m.).
Mokslinių tyrimų sritys: Filosofinė hermeneutika, postmodernusis diskursas, postmodernusis kapitalizmas, vartojimo visuomenė, kultūrų sąveika globalizacijos sąlygomis, urbanistika, medijų teorija ir medijų kultūra, tapatumai ir atmintys.
Recenzuojamų Lietuvos tęstinių mokslinių leidinių, žurnalų redakcinių kolegijų, asociacijų narys:
Tęstinių mokslinių leidinių serijos Kultūrologija (LKTI) redakcinės kolegijos narys
Tęstinių mokslinių leidinių serijos Rytai – Vakarai: Komparatyvistinės studijos (LKTI) redakcinės kolegijos narys
Tęstinių mokslinių leidinių serijos Estetikos ir meno filosofijos tyrinėjimai (LKTI) redakcinės kolegijos narys
Tęstinių mokslinių leidinių serijos Lietuvos kultūros tyrinėjimai (LKTI) redakcinės kolegijos narys
Recenzuojamų Lietuvos mokslinių žurnalų redakcinių kolegijų narys:
Athena, Filosofija. Sociologija, Sovijus, Lietuvos kultūros tyrimai.
El. paštas: rubavytas@………..
MOKSLINĖS PUBLIKACIJOS
Monografijos
Vėluojanti savastis. Studijos ir straipsniai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014;
Postmodernusis kapitalizmas, Kaunas:kitos knygos, 2010;
Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno tyrimu institutas, 2003.
Sudaryti leidiniai:
Nacionalinis tapatumas medijų kultūroje, sud. Ž. Gaižutytė–Filipavičienė, V. Rubavičius, Kaunas: kitos knygos, 2011;
Rinktiniai straipsniai:
Nacionalinis tapatumas ir etnokultūrinės bendruomenės: Lietuvos kelias. In: Tautinės mažumos Lietuvoje, sud. A. Stepukonis, Vilnius: Lietuvos kultros tyrimų institutas, 2014, p. 30—58;
Prekiniai santykiai: vaizdas, įvaizdis ir vizualumas.In: Logos79, 2014, p 57—62,
Miestas ir miestiečiai: kultūrinė atmintis ir tapatumas. In: Acta Academiae Artium Vilnensis 67, 2013, p. 111—125;
The visuality of cultural memory: urban aspect.In: Sovijus 1(1), 2013, p. 60—67;
Pasaulis kaip reklaminis vaizdas. In: Filosofija. Sociologija 21(3), 2010, p. 203—210;
Sigitas Geda; kalbos iš(si)laisvinimas. In: Rytai—Vakarai. Komparatyvistinės studijos. X. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010, p. 153—158;
European Demos: Democracy Deficit and National Feelings. In: Limes 2(2), 2009, p. 93—105;
Genetinis diskursas medijų kultūroje: gundymas prekiniu nemirtingumu. In: Problemos 76, 2009, p. 52—65;
Gundymas nemirtingumu: kūnas kaip prekė ir išteklius. In: Problemos. Priedas, 2008, p. 63—76;
Valstybė ir miestas: urbanistinė plėtra galių persiskirstymo sąlygomis. In: Urbanistika ir architektūra 32(4), 2008, p. 232—239;
Kitas Europos Sąjungos denacionalizavimo požiūriu. In: Athena. Filosofijos studijos 4, 2008, p. 186—196;
Neišgyvendinamas sovietmetis: atmintis, prisiminimas ir politinė galia. In: Colloquia 18, 2007, p. 116—130;
The pleasure of transgression. In: Athena. Filosofijos studijos, Nr. 3, 2007, p. 68—81;
Temptation by Immortality: Commodifying and Resourcifying a Body. In: Topos: Filosofsko – kulturogicheskij zhurnal 2 (16), 2007, p. 40—55;
Nomenklatūrinės atminties diskursas ir tapatumo politika. I. In: Kultūros barai, Nr. 9, 2007, p. 6—12.
Nomenklatūrinės atminties diskursas ir tapatumo politika. II. In: Kultūros barai, Nr. 10, 2007, p. 12––18.
Pilietinis europietiškumas: nacionalumo dekonstravimas ir Kitas. In: Politologija, 2006/2 (42), p. 82—96;
Postmodernusis suprekinimas: K. Marxo ir M. Heideggerio koncepciniai „rėmai“. In: Problemos 70, 2006, p. 149—159;
Rynek, mass media i widowisko społeczne. In: Colloquia Communia 1–2 (80–81), styczeń––grudzień 2006, s. 202—211;
Globalizuojamas bei globalizuojantis miestas – tinklų ir srautų mazgas. In: Urbanistika ir architektūra XXIX t., I priedas, 2005, p. 3–12;
Miesto tapatumas ir išskirtinumas globalizacijos sąlygomis. In: Urbanistika ir architektūra XXIX t., Nr. 4, 2005, p. 157––163;
Klasikinės estetikos „įveika“: Rytai, postmodernusis būvis ir postmodernioji kultūra. In: Kultūrologija – 12, Vilnius: KFMI leidykla,2005, p. 156–171;
Savas sovietinis patyrimas – suvokimas ir nutylėjimas. In: Lituanistika šiuolaikiniame pasaulyje, t. 7–8, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 197–212;
Populiarioji kultūra ir reklama: subjekto fragmentacija vartojimo kapitalizmo sąlygomis. In: Kultūrologija – 11, Vilnius: KFMI leidykla,2004, p. 24–41;
Knygų dalys, studijos:
Kvadratinių metrų urbanistika ir architektūra. In: Tomas Grunskis, Julija reklaitė. Laisvės architektūra, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p 225—240,
Nacionalinis tapatumas medijų aplinkoje. In: Nacionalinis tapatumas medijų kultūroje, sud Žilvinė Gaižutytė–Filipavičienė, Vytautas Rubavičius. Kaunas: kitos knygos, 2011, p. 15—27;
Europinis politinis tapatumas:demosas, pilietinės vertybės ir nacionaliniai bruožai. In: Istorinės realybės ir mitai nacionalinėse kultūrose: dabarties vizija. Vilnius: KFMI leidykla, 2009, p. 114—152;
Nacionalinis tapatumas: išlaikymas, savikūra ir tapatumo politika. In: Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, sud. A. Andrijauskas, V. Rubavičius, Vilnius: Kronta, 2008, p. 108—123;
Neišgyvendinamo sovietmečio patirtis: socialinė atmintis ir tapatumo politika. In: Lietuvių tautos tapatybė: tarp realybės ir utopijos, sud. R. Repšienė, Vilnius: KFMI leidykla, 2007, p. 12—40;
Naujas pilietinis europietiškumas ir nacionalumo raiška. In: Lietuviškojo europietiškumo raida: dabarties ir ateities iššūkiai, sud. A. Andrijauskas, Vilnius: KFMI,2006, p. 96—100;
A Soviet Experience of Our Own: Comprehension and the Surrounding Silence. In: Baltic Postcolonialism, Ed. by Violeta Kelertas, Amsterdam and New York: Rodopi, 2006, p. 83—104.
Ordained by the Master`s Hand. In: Contemporary Philosophical Discourse in Lithuania. Lithuanian Philosophical Studies IV, ed. by Jūratė. Baranova, Washington, 2005, pp. 305–312;
Globalizacija, naujasis europietiškumas ir nacionalinė (lokalinė) kultūra. In: Lokalinių kultūrų vieta globalizacijos procese, tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 43–54;
Rinka, visuomenės informavimo priemonės ir politika. In: Politika kaip komunikacinis žaidimas, str. rink., Vilnius: VU leidykla, 2004, p. 10–31;
Vertimai
Zygmunt Bauman. Globalizacija: pasekmės žmogui. Iš anglų k. vertė Vytautas Rubavičius. 2–asis patais. Leidimas. Vilnius: Apostrofa, 2007.
Esė, straipsnių, komentarų rinkiniai
Lietuva: korupcinė demokratija. Politinė, kultūrinė ir kultūrologinė publicistika. Kaunas: kitos knygos, 2010;
Neįvardijamos laisvės ženklas. Vilnius: rašytojų sąjungos leidykla, 1997.
IŠ …w. lkti . lt
Saltoniškių g. 58, LT–08105, Vilnius, tel./faksas: +370 5 2751898, el. paštas: lkt i@ lkti . lt
(na galbūt gerbiamas, nepaisant žioplinėjimų, Seimo narys P. Urbšys “įvertinęs” ***hermeneutiškumus ir „estetiškumus“ dekonstrukcijas, postmodernaus … urbanistikos, eurointegracijomis*** iš gerb. V. Rubavičiaus
viršsąmoningojo …pagarbiai ir netgi teiktinai /b ū t i n ą j a i/ lietuvybei… lygmens, ir tuo “išreaguotai išelitinęs” JĮ)
p. Giedriau, šiame straipsnyje neabejojama dėl Rubavičiaus darbų reikšmės kultūrai, tautai ar valstybei, o tariamas “išelitinimas” yra todėl, kas žodžiai elitas, valstybininkas, šeima, meilė, laisvė, patriotiškumas ir daugelis kitų vartojami “elito’ įgauna kitokią prasmę. Kaip ir tautiškumas ar lietuvybė jų lūpose skamba kaip keiksmažodžiai
Praeitis… Džiūvėsiai.
? ? ?
Mielas Vytautai Rubavičiau, pakentėkite kiek.
O gal Rubavičius yra sutikęs, kad tas mūsų laisvės elgesio brandumo testas butų atliktas “ant jo”, nes tam yra būtinas visuomenei žinomas žmogus. Suprantama, kad tokiu atveju kol vyksta testavimas jis šito negali sakyti, nes tada būtų pažeista testavimo metodika ir visas šalies laisvės, demokratijos brandumo tyrimas nueitų perniek.
Pagarba Povilui Urbšiui.
O kadangi panašu, jog artėjame prie būsenos, kai kiekvienas kitaip manantis gali susilaukti panašaus valdžios įstaigų “dėmesio”, iš specialistų norėtųsi patarimo – kaip elgtis tokiu, kaip V. Rubavičiaus, atveju? Į ką kreipti pirmiausia? Kokius veiksmus atlikt pirmoj eilėj? Ar verta kreiptis į tarptautines institucijas (kurios, deja, pirmiausia puola į pagalbą iškrypėliams)? Jei verta, tai į kokias?
Vertas dėmesio siūlymas!
Tamstoms leidus, primenu dar vieną dorojimosi atveją:
Politologo A. Medalinsko šeimą ištiko rimti nemalonumai: žmonai ir dukrai iškeltos baudžiamosios bylos
delfi.lt/news/daily/crime/politologo-a-medalinsko-seima-istiko-rimti-nemalonumai-zmonai-ir-dukrai-iskeltos-baudziamosios-bylos.d?id=73167614
O šiandienos ŽR 9.05 laidoje jis primena mėsmalę, kurią ir pats patyrė, kai staiga buvo iš visų portalų išprašytas.
Šiandien vyko Seime spaudos konferenciją apie gerbiamo rašytojo persekiojimus, tačiau žurnalistams buvo daug įdomiau kalbėti apie Pūką. Baisu, kaip iškreipta tiesa ir kokios iš tikro žmogaus laisvės ir teisės Lietuvoj?
Kur žmogaus teisių gynėjai? Kur garsieji Seimo rėksniai, vaidinantys, kad gerbia ir gina žmogaus teises? Ar jie gina ne visų žmonių teisę į laisvą žodį? Jų tylėjimas rodo, kad vadinami “žmogaus teisų gynėjai” yra veidmainiai.