P. Urbšys. Baltijos kelias – mūsų teisėjas

1989 metais rugpjūčio 23 dieną per Estiją, Latviją ir Lietuvą nusidriekė 700 kilometrų žmonių grandinė, pastebėta net iš kosmoso aukštybių. Du milijonai žmonių nuščiuvusiems Maskvos Kremliaus bonzams ir sočiajai Europai metė laisvės ir tiesos iššūkį – sujaukė pasaulio galingųjų palaimintą mūsų vergovės atnaujinimo planą, vadintą skambiu „perestrojkos“ vardu.

Įspūdingiausia tai, jog į Baltijos kelią išėję žmonės per vieną dieną tapo laisvais piliečiais, nors pačios valstybės dar neegzistavo. Tuo metu dar funkcionavo „neklystančios“ Komunistų partijos vadovaujamas totalitarinis režimas ir sukosi jo išpuoselėtas prievartos aparatas, bet nešami Atgimimo bangos šios valdžios okupuotų Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės, išėję į Baltijos kelią, apsisprendė nebebūti paklusniais valdžios sraigteliais, pasiryžo tapti savo valstybių kūrėjais, savo laisvės suverenais.

Tas tikslas, lyg Vilties krantas, padarė mus nenugalimus – pasiekę jį manėme atrasią teisingumą ir išsvajotą laisvę, kurioje bus gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas.

Tik tada retas kuris iš mūsų, Baltijos kelio euforijos apimtas, įsiklausė į pranašiškus Atgimimo šauklių – „Anties“ grupės – dainos žodžius: „Krantas, į kurį viltis sudėjau, neabejotinai bus kaip teisėjas…“

Teisėjas mūsų visų, maniusių, jog atkūrę Lietuvos nepriklausomybę savaime išspręsime žmonių ir valdžios susvetimėjimo problemą. Kaip naiviai tada tikėjomės, jog savoje valstybėje sava valdžia tarnaus savų žmonių labui. Tuo metu nesuvokėme, jog nepriklausomybė, apsauganti mus nuo svetimų tironijos, savaime neapsaugo nuo savų savivalės – juk kiekviena valdžia linkusi piktnaudžiauti savo galiomis tiek, kiek ją išrinkę piliečiai atsisako savo galių ją kontroliuoti ir anksčiau ar vėliau tokia valdžia jai suteiktas žmonių atstovavimo galias nusavina – tokioje valstybėje piliečių atstovavimas ar tiesioginis dalyvavimas tvarkant viešuosius valstybės reikalus tampa fikcija.

„Demokratija – kai piliečiai gali ir nori“. Šis Vilniuje, buvusiame Lenino, dabar – Gedimino prospekte, ant tvoros, tarsi vogčiomis parašytas užrašas kelia nuostabą: nejaugi mums liko tik tokia viešoji erdvė – tvora, kur būtų pasakyta tai, kas dar gali mumyse it tais gūdžiais sovietiniais laikais pažadinti Baltijos kelio dvasią?

Juk tada, prieš 25 metus, daugelis mūsų, išėjusių į Laisvės kelią, politiką suvokė ne kaip privilegijuotą partijų užsiėmimą, o kaip savo – asmens ir piliečio – veikimo erdvę. Tautinio Atgimimo metais šis mūsų apsisprendimas ydingą sovietinės valdžios struktūrą pripildė ne tariamu, o tikru žmonių interesų atstovavimo turiniu ir sugriovė, rodės, neįveikiamą sistemą. Būtent tokio veikimo ir apsisprendimo reikia ir šiandien, jei išties norime savo atgautame Vilties krante pasijusti šeimininkais, o ne užkuriais.

Kitų metų pradžioje vyks rinkimai į savivaldybių tarybas. Susitelkime, pamėginkime atsikovoti savo pilietines teises savivaldos lygmenyje. Sutinku, rinkimų įstatymai nepartinėms iniciatyvoms yra nepalankūs, tačiau jau esame patyrę: ydingai formai suteikę kitą turinį galime pakeisti visą sistemą.

Šiuo metu Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymas numato galimybę nepartiniams žmonėms burtis į rinkėjų komitetus ir sudaryti nepartinių kandidatų sąrašus, pasiūlyti žmonėms išrinkti nepartinį kandidatą į savivaldybės merus. Tereikia apsisprendimo tai daryti. Tik taip įmanoma sudaryti alternatyvų pasirinkimą žmonėms, kurie jau pavargo balsuoti už tuos pačius partinius kandidatus.

Taip teigdamas nenoriu paneigti politinių partijų svarbos mūsų politiniame gyvenime, bet esu įsitikinęs – jos atsinaujins tik tada, kai realiai pajus kitokią vertybinę konkurenciją. Deja, vertybinė ašis savaime neatsiranda – ją įtvirtina konkrečios asmenybės. Jei likę ištikimi Baltijos kelio dvasiai apsispręstų veikti čia ir dabar, į politiką ateitų tie, kurie išdrįstų sugrąžinti suvereno teisę žmonėms kurti valstybę.

Tegul kaip tąkart Baltijos kelyje ir kiekvieno mūsų širdy atgyja dainos „Krantas“ žodžiai: „Sustingusį kraują vėl gyslom varykim į didelį tikslą“.