– Gal nori bandelės arba dviejų? Turiu su marmeladu ir dešrelėmis, – pasiūlė psichiatras K. Masiulis.
– Na, jei su marmeladu, tai duokš dvi, – apsidžiaugė Štirlicas.
– 2 eurai 40 centų, – sausai išbėrė psichiatras K. Masiulis.
– Tai tu čia ne vaišini?
– Aš stengiuosi ligoninę išgelbėti, – suirzo psichiatras K. Masiulis, – vyr. gydytojas sakė, kad gydytojas turi užsidirbti. Be to, Veryga nuostolingas ligonines sakė optimizuos. Stengiamės kiek galim. Visai nejuokinga – per pirmuosius devynis mėnesius Lietuvoje nuostolingai dirbo trys ketvirtadaliai iš 46 rajoninių ligoninių bei 51 proc. pirminės sveikatos priežiūros centrų. Paimk nors tris.
– Tada imsiu šešias, – susigraudino Štirlicas.
– Bet tu visai neišsileisk, nes paskui manęs per palatas eina slaugytoja Asta ir pardavinėja muiliukus, – perspėjo psichiatras K. Masiulis.
Seniai užmirštoje jaunystėje sovietai irgi buvo užlipę ant optimizacinio miestelių „bagadelnių” uždarymo grėblio. Kadangi tuo metu prasidėjo nauja mada – viską daryti „po mnogočislennym prosbam trudiaščichsia”, buvo organizuotas „visuotinis pažangaus” jaunimo bei trudiaščichsių pasipiktinimas „nereikalingomis bagadelnėmis”, nes jose tik „seniai guli ir miršta”, tai kam jų reikia, gali ir namie mirti, nešvaistyti valstybės pinigų…
Panaikino. Ir prasidėjo – rimčiau susirgus nė jaunam nėra kur gydytis, nes rajoninėse ligoninėse ir be jų pilna. Anksčiau tose bagadelnėse galėjo kartu su seniais gulėti, gauti procedūras. Rajono specialistai su greituke vizituodavo, gydymą skirdavo. Dabar to neliko. Kita bėda – kur dėti senukus, kurie jau negalėjo likti be priežiūros. Tada nei soc. darbuotojų, nei sauskelnių, nei slaugos pinigų dar nebuvo sugalvota. Viską savarankiškai reikėjo tvarkytis. Beje, kaip ir dabar, jei neturi pinigų prisitaupęs 🙁 Prasidėjo bėdos – darbininkės neateina į pamainą, nes neturi kam tėvo-motinos palikti. Mūsų paralyžiuota kaimynė bandė žudytis, kad nebūtų vaikams našta.
Vėliau teko sovietų valdžiai visgi apsigalvoti, kai kur „bagadelnes” grąžinti, nes iš jauniems iš jų naudos yra, kitur – rasti būdų kad neliktų žmonės vieni namuose, be pagalbos, maisto, vandens, naktipuodžio…
Mūsų SAM irgi mėgsta rizikuoti kitų likimais ir sveikata? Ir tą patį grėblį naudoja… 🙁
O juk mano aprašomų laikų senoji karta dar Alzheimeriais ir šizofrenijom tiek nesirgo! O šiandien ir „šiuolaikiškų” ligų pagausėjo, karo tarpukario bei pokario gimimo metų senukų ir galvelės silpnesnės, pavojingi sau ir kitiems, nes savo mylimiausiems pavojingi…