– Žinai, eičiau į verslą, bet pradinio kapitalo didelio reikia, – dejavo psichiatras K. Masiulis.
– Kalbi visiškas nesąmones. Lietuvoj išvystyt verslą išvis jokių pinigų nereikia, – atrėmė Štirlicas.
– Tu gal visai?
–Tu turi patikėt savimi. Lietuviai – geriausi verslininkai pasaulyje. Pagalvok, štai aplinkos ministras Kęstutis Navickas ir jo buvusi viešoji įstaiga „Baltijos aplinkos forumas“, kurios kapitalą sudaro dalininkų įnašai – 1539 eurai, o ji vykdo septynis tęstinius projektus, kurių bendra vertė – 15,45 mln. eurų. Nesakyk, kad 1000 eurų neturi? – aiškino Štirlicas.
– Tiek turiu.
– Pagalvok. Tokio kapitalo ir pelno santykio net Geitsas nesugeba pasiekt. Geitsas išvis nulis – stato gamyklas, kažką kuria, o nuo 100 dolerių kokius 3 centus pelno gauna. Lietuviai verslininkai iš vieno euro generuoja po 10 000 pelno, – gundė Štirlicas.
„Reikia startuoti. Turiu sukaupęs 3 000 eurų, vadinasi, po poros metų minimum 30 milijonų prikapsės. Geitsai, laikykis, aš ateinu“, – mąstė psichiatras K. Masiulis.
Pons Štirlicai, ar rašalas iš rašalinės išgaravo, kad taip retai beparašai?
Plunksna tai smaila – ir kam į minkštąją įsmeigti tinka, ir rašo gerai. Bet retokai, retokai…