N. Sadūnaitė: Jei tu ne valdžioje, esi niekam nesvarbus

Sovietinės okupacijos metais tūkstančiams tautiečių Nijolės Sadūnaitės vardas reiškė viltį. Jos disidentinė veikla palaikė tikėjimą, kad Lietuvos laisvės byla tęsiama ir vieną dieną pasibaigs pergale. Ir štai šįmet valstybė skiria Nijolei Sadūnaitei garbingą Laisvės premiją. Seimas tam pritaria vienbalsiai, sugebėjęs nesusikompromituoti rietenomis ir nesutarimais.

Ką į tai pati sesuo Nijolė? Žinia apie apdovanojimą ją pasiekė tylioje Vilniaus gatvelėje įsikūrusiame vienuolyne. Čia, į savo namus, ji ir kviečia pokalbio. Nelengvo, nes kalbamės apie baimę, žmonių nusivylimą, abejingumą ir apie daug darbų, kuriuos reikia nuveikti Lietuvai. Bet susitikimas – teatleidžia ši šventa vieta – aidi sesers Nijolės juoku, trykšta nevaržomomis emocijomis. „Visada buvau laisva, bet kokioje santvarkoje, bet kokiomis aplinkybėmis“, – tikina sovietinius lagerius išgyvenusi N.Sadūnaitė.

– Nors apie savo nuopelnus visada kalbate itin kukliai, daugelis iš mūsų vargiai įsivaizduotų asmenį, kuris būtų labiau nei jūs vertas Laisvės premijos. Kokiomis mintimis ją pasitikote?

– Negaliu šio apdovanojimo priimti asmeniškai, nesijaučiu jo verta. Jis turėtų būti skirtas ne man, o partizanams, miškuose kovojusiems už Lietuvos laisvę. Kai man paskambino Jonas Kadžionis, pasakiau, kad jis turėjo būti apdovanotas. Mano kalėjimas buvo vaikų darželis, palyginti su tuo, ką teko išgyventi Jonui ir jo žmonai. Jie slapstėsi bunkeriuose, paskui buvo nuteisti 25 metams, kalėjo siaubingomis sąlygomis. Kitų metų sausį jam sukaks 90 metų. Mano laikais jau nebuvo tokių baisių represijų, kurios laukė kovotojų tada, kai vyko partizaninis karas.

Partizanams turime būti dėkingi už viską, ką šiandien turime. Jei ne tie daugiau nei 20 tūkstančių kovotojų, žuvusių miškuose už mūsų laisvę, jų rėmėjų, ryšininkų, Lietuvėlės tikrai nebūtų. Greičiausiai nebūtų mūsų ir be knygnešių. Užsieniečiai stebisi, kai vedžioju juos po KGB muziejų, klausia, kas tie knygnešiai, gal kontrabandininkai? Sakau, taip, jie kontrabanda gabeno lietuviškas knygas ir už tai buvo baudžiami 25 metais katorgos Sibire. Jie klauso išsižioję, stebisi. Niekur kitur pasaulyje to nebuvo.

Išlikome, atsilaikėme trys milijonai prieš du šimtus milijonų okupantų. Stebuklų stebuklas, tikrai?

– Tikrai, nors kartais ir kyla minčių, ar mes, šiandien gyvenantys laisvoje valstybėje, esame verti jų aukos. Ar deramai elgiamės su Laisvės kovotojų atminimu?

– Svėdasų kapinėse yra kapas, ant kurio parašyta, kad čia ilsisi „nacionalistinio pogrindžio dalyvių“ – taip sovietai vadino partizanus – nužudyta šeima. Tai netiesa. Sodybą kartu su jos šeimininkais sudegino stribai, persivilkę partizanais. Tai buvo žinoma iškart, tebėra žmonių, galinčių ir šiandien paliudyti. Jau prieš kelis dešimtmečius prašiau pakeisti užrašą, atkreipiau ir Genocido aukų muziejaus dėmesį, bet niekam nerūpi. Kaskart suskausta širdį, kai lankau tose pat kapinėse palaidotų savo senelių, mamytės brolio kapus.

– Tad ar iš tiesų esame laisvi? Valstybę atkovojome, bet ar nugalėjome baimę savyje, ar jaučiamės orūs ir atsakingi už praeitį, už ateitį?

– Deja, deja. Šleifas velkasi iki šiol. Gal tai savisauga, noras išlikti bet kokia kaina? Nenoriu nieko kaltinti, bet pas mus nebuvo liustracijos. Ją sustabdė baimė, gąsdinimai, kad bus daug kraujo ir t.t. Bet buvusių kagėbistų nėra – arba dirba, arba lavonas, – Putinas tą deklaruoja viešai.

Tarp mūsų labai daug baimės. Vidinė savikontrolė neleidžia elgtis laisvai. Kaip reaguos, jei padarysiu tą ar aną, gal mane kritikuos, gal prarasiu darbą? Dairomės į šalis baimės pilnomis akimis.

– Kaip jūs jaučiatės šiandienėje mūsų valstybėje?

– Išvarėme okupantus, esame laisva šalis. Ant šio pagrindo turėjome kurti savo ateitį, bet kažkodėl sustojome. Tai negali džiuginti. Galime sakyti, kad valdžia deda mažai pastangų, ir būsime teisūs. Bet pati viena ji nieko nedarys. Visi, kiekvienas iš mūsų turime stengtis, prašyti, reikalauti teisingumo, tik tada tos tiesos ir šviesos bus daugiau.

Trūksta patriotinės, moralinės tvirtybės, kad vertintume savo Tėvynę, gerbtume žmogų. Jaunoji karta ypač supainiota. Mokyklose nėra deramo ugdymo, vaikams sunku atsispirti dvasiniam nuodui, kurio apstu viešojoje erdvėje, internete, televizijoje. Ateizmas ne tiek blogo padaro – susidūręs su juo žmogus mąsto, ieško, kur yra tiesa, – kaip moralės žlugdymas. Vertybės, dora sutryptos. Jas pamynus nebelieka ateities, džiaugsmas iškeliauja iš žmogaus gyvenimo. Pats baisiausias dalykas, kai pats save pradedi smerkti.

– Džiaugsmo trūksta ne tik dvasiniame, bet ir kasdieniame gyvenime. Kodėl jis negerėja, nors pagrindiniai šalies ūkio rodikliai kyla?

– Žmonės neturi kuo džiaugtis. Gyvenimas gerėja tik turtuoliams, varguomenė toliau vargsta. Kainos kyla, tie keli eurai prie pensijos – kaip ant juoko. Mažas žmogus mūsų valstybėje nieko nereiškia. Pažįstu klaipėdietę, ji kilusi iš vaikų namų, bandė kabintis į gyvenimą kaip mokėjo – prižiūrėjo vaikus, slaugė senelius. Dabar jai 65-eri, gauna šimtą eurų ir keliolika centų. Pabandyk, žmogau, pragyventi, kai tau dar šešios rimtos ligos. Tokiais atvejais labai sunku padėti. O skurdo ir nevilties – labai daug. Kaime grynas vargas, ypač jei šeimos didesnės. Dauguma uždirba minimumą. Ir tai dori žmonės, tokių, kurie piktnaudžiauja, pasitaiko, bet jie tikrai nėra mūsų kaimo veidas.

Atskirtis tarp turtingųjų ir nepasiturinčių žmonių pas mus viena didžiausių Europoje, alkoholizmas, savižudybės taip pat. Lietuvėle, brangiausia…

–  Gal ir sutrūkinėję bendruomeniniai ryšiai, susvetimėjimas neleidžia mums jaustis saugiai?

– Atjausti savo artimąjį, padėti jam ištikus bėdai, kartu pasidžiaugti anksčiau buvo savaime suprantama. Mūsų gatvėje, atsimenu, vienas kitam buvome kaip šeima. Nebuvo to susipriešinimo, kuris dabar jaučiamas visur. Nesvarbu, tikintis ar netikintis, nesvarbu tautybė, išsilavinimas, svarbu – tu žmogus.

Kelios mūsų kartos užaugo sovietinėje sistemoje, kurioje tikrosios vertybės buvo persekiojamos. Tėvai, tarsi norėdami vaikams gero, nekalbėdavo jiems apie Dievą, Tėvynę ir praeitį. Baiminosi, kad kam prasitars, tada gaus per galvą, neįstos į aukštąją ir t.t. Nuo to dar neatsigauname.

 – Kitąmet mūsų valstybei – 100 metų. Ar mokame priimti tą progą?

– Vien su Lukiškių aikšte kas darosi… 28 metus neapsisprendžiame, kokia ji turi būti. Iškart po Nepriklausomybės atgavimo, kol dar netrūko idealizmo, nesusitvarkėme, taip ir likome su didele gėda. Yra stabdžiai, kuriems įveikti neturime jėgų.

– Neturime nė vieno filmo apie pokario rezistenciją, kuriuo galėtume didžiuotis. Filmui apie „Žalgirio mūšį“ pinigai skirti, bet filmo nėra. Nebemokame įprasminti to, ką jau turime?

– Mes mokame savo naudai išleisti tuos pinigus. Va tas mums išeina puikiai! Net labai gerus sumanymus sužlugdo godumas, lenkti į save pirštai. Tokie filmai, jei tik juos turėtume, būtų stiprus postūmis mokantis kalbėti apie Tėvynę, jos praeitį, įteigti tas vertybes jaunajai kartai jai suprantama kalba.

Kai pinigai iškeliami aukščiau už viską, idealizmas turi atsitraukti, valstybės, tautos interesai pralaimi. Viskas tam, kad prisipildytų nuosava kišenė. Bet kam? Žmogus gyvena daugiausiai šimtą metų, kam reikalingi tie milijonai, milijardai? Kokia prasmė juos kaupti lipant per kitų galvas, skriaudžiant?

Nesuprantu, bet nesmerkiu. Mane tardę kagėbistai stebėjosi, kodėl vadinu juos broliais. Mes visi esame Dievo vaikai, verti meilės, sakydavau. Tik jie nepatyrę tos malonės, negavę auklėjimo, todėl verti užuojautos. Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, – šitokia vertybė! Smerkime jo nusikaltimus, nedorus poelgius, bet su meile bandykime jį pataisyti.

Aš gerbiu žmogų. Net ir tą vargšą Putinėlį (Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną – red. past.), kasdien už jį meldžiuosi. Vienas Dievas težino, ką jis yra gavęs, kokioje aplinkoje augo. Reikia jam padėti, o smerkti – nusikalstamus veiksmus, tai, kas darosi Ukrainoje, Rusijoje. To imtis gali tik piktas ir nelaimingas žmogus, negavęs meilės, nemokantis mylėti. Jis vertas didelės užuojautos.

Gydo tik meilė. Ar kalėjimuose sėdintys žmonės ją patiria? Kunigai kažką bando, bet kai vyksta tokie dalykai, kaip dabar Pravieniškių pataisos namuose tiriama korupcija, akivaizdu, kad sistema dar nepasiruošusi padėti tiems likimo nuskriaustiems žmonėms.

– Ar mes, kaip piliečiai, galime jaustis kaip svarbūs, mylimi savos valstybės vaikai?

– Žmonės iš gatvės – tokie mes jaučiamės. Jei tu ne valdžioje, neturi galios, esi menkas ir niekam nesvarbus.

– Ar iš Seimo sulaukėte bent vieno įstatymo, kuris būtų žmogui?

– Politikai dirba žmogui iki rinkimų. Pažadų būna apsčiai. O po rinkimų sako: tai buvo tik pažadai, argi jūs nesupratote? Didelė dalis rūpinasi ne valstybės, o asmeniniais, savo šeimos, partijos reikalais. Svarbiausias rūpestis tada – kaip išlikti valdžioje.

– Palaikote Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Algirdo Endriukaičio, atsisakiusio visų įmanomų pagerbimų ir apdovanojimų, įskaitant valstybines laidotuves, poziciją?

– Labai gerbiu Algirdą Endriukaitį, jo darbą neteisingai nuskriaustų žmonių labui.

Kai buvo nutarta mane apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu, paskambino prezidento Valdo Adamkaus padėjėjas ir paklausė, ar priimsiu. Atsakiau, kad tai yra Lietuvos apdovanojimas už mūsų veiklą, ne man asmeniškai, o visiems tiems žmonėms, kurie aukojosi leisdami „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, dirbdami, kad būtų Lietuvoje daugiau šviesos. Aš – tik mažas sraigtelis. Visi kartu prisidėjome prie didžio dalyko – Lietuva laisva.

Bet laisvės turime siekti kiekvieną dieną. Ir ačiū Dievui, nes nieko nesiekiant būtų labai nuobodu gyventi. Padėkime vieni kitiems, paraginkime. Mums trūksta aktyvumo. Kaip tik dabar sueina ketveri metai nuo Maidano įvykių – tūkstančiai ukrainiečių tada išėjo į gatves. Visuotinis nesmurtinis piliečių judėjimas padėtų mums eiti laisvės keliu. Pasyvumas, abejingumas yra didelis nusikaltimas. Kristus sako: būk šaltas arba šiltas, jei būsi drungnas – tave išspjaus. Mes kol kas esame drungni. Įveikę abejingumą gausime daug džiaugsmo. Neturi nuotaikos? Kelkis ir skubėk kam nors gera padaryti. Tai tikrai veikia.

– Toje netobuloje visuomenėje, kur daug nelaimingų žmonių, kur valdžia dirba sau, kur daug liūdesio, esate laisva?

– Taip! Laisva buvau visada, bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokioje santvarkoje. Laisvas kalinys, kaip rašė Solovkų lageryje kalėjęs mūsų palaimintasis Teofilius.