M. Kundrotas. Nijolės Sadūnaitės ar Ervydo Čekanavičiaus Lietuva?

Liberaliosios žiniasklaidos atstovas Paulius Gritėnas piktinasi Laisvės premijos skyrimu lietuvių rezistentei, laisvės kovų dalyvei Nijolei Sadūnaitei. Ypač jam kliūva rezistentės dalyvavimas Garliavos istorijoje, siekiant apginti Deimantę Kedytę nuo galimo pavojaus jos orumui, sveikatai ir net gyvybei iš pedofilų klano pusės.

Išties galima įvairiai svarstyti, ar šis klanas turėjo ką nors bendro su Garliavos istorija. Nestovėjus su žvake prie lovos labai sunku spręsti. Aišku viena – rezistentės motyvas buvo apsaugoti vaiką. Žmogaus ir tautos teisės, dora, tiesa, artimo meilė jai visad buvo ir tebėra aukščiausios žemiškosios vertybės. Ir ji visad kovojo už jas taip, kaip suprato.

Šalia jos stovėjo rezistentas Algirdas Patackas, signataras Kazimieras Uoka, kunigas Robertas Grigas ir daug kitų šviesių žmonių. Net įvairiai vertinamas, bet Nepriklausomybės Sąjūdžiui ir valstybės atkūrimui vadovavęs Vytautas Landsbergis aptakiai palaikė Garliavą.

Vis dėlto panašu, kad P. Gritėnui Garliavos istorija – tiktai priedanga. Atseit abejonės Lietuvos politinėmis institucijomis, įskaitant teismus, reiškia abejones Lietuva ir jos laisve. Teisinės sistemos korupcija P. Gritėnui, kaip žurnalistui, gerai žinoma. Bet tikrasis jo išpuolio motyvas, greičiausiai, yra skirtinga laisvės samprata.

Iliustratyvus dar vieno rezistento, monsinjoro Alfonso Svarinsko pasisakymas. Mes liejome kraują už Lietuvos laisvę. Ne už ištvirkėlius. P. Gritėnas – žinomas kovotojas už homoseksualizmo plėtrą, dangstomą žmogaus teisėmis. Žinoma, jo kova – daug lengvesnė už N. Sadūnaitės ar A. Svarinsko. Netenka rizikuoti nei gyvybe, nei laisve, priešingai – esi palaikomas vyraujančios politinės ir žurnalistinės sistemos.

P. Gritėnas vadina N. Sadūnaitę buvusia disidente. Ir tai – raktiniai žodžiai. O kaip atrodo esamas disidentas? Gritėnų požiūriu disidentai buvo tik Sovietų Sąjungoje. Tie, kurie kovoja su dabartinėmis problemomis Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje, vadinami kitaip – marginalais, radikalais, ekstremistais, ksenofobais ir homofobais. Nors fenomenologiniu požiūriu tai – tas pats reiškinys ir ta pati intencija. Kova prieš vyraujančią sistemą. Už tiesą ir dorą, už žmogų ir tautą.

Gritėnams, kluoniams, rudomanskiams ir kitiems liberaliosios laisvės sampratos šalininkams sunku rasti istorinių pavyzdžių savajam laisvės kovų naratyvui. Padėkime jiems. Vienas tokių pavyzdžių – Ervydas Čekanavičius. Pasirašęs garsųjį 45-ių pabaltiečių memorandumą, drauge su žymiausiais to meto rezistentais. Dalyvavęs Socialdemokratų partijos atkūrime. O šiaip žinomas kaip Lietuvos homoseksualų ir pedofilų patriarchas.

Liberalizmas ir leftizmas kultūrinėje plotmėje šiandien yra vienas ir tas pats, skiriasi tiktai ekonominės pozicijos ir tai – veikiau teoriškai. Taigi, socialdemokratų atsikūrimo dalyvis turėtų būti artimas tiek marksistuojantiems liberalams, tiek – ir tuo labiau – atviriems kairiesiems kluoniams bei rudomanskiams.

E. Čekanavičiaus Lietuva būtų labai tolerantiška. Ypač – seksualiniams „disidentams“: tie tai tikri disidentai, nors kovoja tik su Lietuvos piliečių dauguma, palaikomi jos valdžios. Galima būtų susitarti ir dėl kitų kultūrinių liberalų bei kultūrinių marksistų ginamų „laisvių“ bei „teisių“ – pradedant atvirumu masinei rasiškai ir kultūriškai svetimų elementų imigracijai, baigiant absoliučia laisve abortams, prilyginant juos danties ištraukimo operacijai.

Savo laiku Socialdemokratų partija paskubėjo, išbraukdama E. Čekanavičių iš savo sąrašų. Dabartinė socialdemokratija – daug pažangesnė. Ji galėtų susigrąžinti patriarchą. O jeigu ten vis dar vyrautų pernelyg konservatyvios nuostatos seksualinių „disidentų“ atžvilgiu, jis galėtų save atrasti Liberalų sąjūdyje.

Ne taip svarbu, kad homoseksualizmas šiandieninėje liberaliai marksistinėje sistemoje pripažįstamas normaliu reiškiniu, o pedofilija dar tiktai skinasi kelią į pripažinimą. Žinome, kokie mūsų liberalai ir leftistai pirmeiviai. E. Čekanavičiaus Lietuva galėtų pirmauti dar vienos lytinės orientacijos pripažinime, kaip pirmavo Europos Konstitucijos pasirašymu. Taigi, šis „disidentas“ tikrai galėtų tapti telkiančia figūra „progresyviųjų“ laisvių naratyvo šalininkams.

O dabar, su rimtesne veido išraiška, belieka apibendrinti. Pagrindinė laisvė – tai laisvė nuo žemų aistrų, nuo nuodėmės, nuo savanaudiškumo. Tai – laisvė gėriui ir laisvė nuo blogio. Ar tas blogis būtų toks atviras ir akivaizdus, koks jis buvo Sovietų Sąjungoje ir tebėra Vladimiro Putino Rusijoje, ar toks užmaskuotas ir diplomatiškas, kaip liberaliose šalyse.

Kol kas dar galime rinktis, kuri Lietuvos vizija mums artimesnė. N. Sadūnaitės ir A. Svarinsko Lietuva ar P. Gritėno ir E. Čekanavičiaus. Rinkimės, kol dar galime.

Spausdinti