Gegužės 17 d. šalyje atšvęstą Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena.
O ar žinojote, kad ši šventė pradėta švęsti lygiai prieš 90 metų? Pirmą kartą ji švęsta 1935 m. gegužės 26 d. tais laikais vadinta Kariuomenės ir visuomenės diena.
Dar sklandė Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventės pavadinimas. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais šventė rengta ketverius metus iš eilės – iki 1938 m. 1939 m. šventę pakeitė visus metus trukusios ir visą Lietuvą apėmusios Ginklų Fondo akcijos.
Šventės datos taip pat varijavo. Jei pirmoji vyko gegužės 26 d., tai antroji – gegužės 16–17 d., trečioji ir ketvirtoji – atitinkamai gegužės 23 ir 15 d.
Kaip ir mūsų dienomis, taip ir tuomet švente siekta sustiprinti kariuomenės ir visuomenės ryšius, supažindinti civilius su Lietuvos gynybos sistema.
Turbūt daugeliui įdomu, kaip buvo švenčiama. Kaip ir pridera, su kariškomis dainomis, muzika, parodomaisiais pratimai ir kitomis pramogomis.
Buvo švenčiama visoje Lietuvoje, kur tik buvo dislokuota mūsų kariuomenė. Žinoma, plačiausiai ir įspūdingiausiai kariuomenės ir visuomenės vienybė buvo švenčiama laikinojoje sostinėje Kaune. Tradiciškai svarbiu šventės akcentu buvo Vytauto Didžiojo karo muziejus.
Pirmąją Kariuomenės ir visuomenės dieną Kaune „Kario“ žurnale (508–509 p.) aprašė istorikas Juozas Senkus (1911–1979).
Pateikiamos įdomiausios šventės akimirkos
„Jau šeštadienio pavakare didesnėse miesto gatvėse radijo garsiakalbiai skelbė iš valstybės radiofono kariško turinio kalbas, karių dainas, pulkų orkestrų muziką ir kariško pobūdžio literatūros kūrinius.
Minių minios žmonių vaikštinėjo gatvėmis ir laukė pasirodančių kariuomenės dalių. Saulei leidžiantis, suskambo trimitai, pranešdami visų laukiamą gandą: – tuojau atjos!
Iš tiesų, svarbesnėmis miesto gatvėmis pražygiavo su dainomis bei muzika pėstininkų kuopos. Kiek vėliau prajojo kavalerijos būriai. Žmonių nuotaika dar labiau pakyla, entuziazmas savo kariuomenei spindi visų veiduose.
Sekmadienio rytą laikinoji sostinė paskendo tautinėse vėliavose. Vėl didžiausios minios žmonių išsiveržė į gatves. Visi sveikina į pamaldas žygiuojančias įgulos dalis.
Po pamaldų rengti vienetai susirinko ties Vytauto Didžiojo muziejum. <…>
Atsivėrė geležinės Vytauto Didžiojo muziejaus durys, pro jas išžygiavo karo invalidai, kurie, studenčių gėlėmis nubertus taku nuėjo prie žuvusių dėl Lietuvos laisvės paminklo.
Aklas karo invalidas Pr. Daunys paskaitė poeto Ant. Miškinio parašytą maldą žuvusiems dėl laisvės kariams. Gaudžiant Laisvės varpui ir skambant gedulingam maršui, Nežinomojo Kareivio kapą papuošė savanorių kūrėjų, šaulių, atsargos karininkų, žydų, atsargos karių, skautų ir studentų korporacijų vainikai bei gėlių puokštės. <…>
Pulkų, policijos ir ugniagesių orkestrams grojant, parado maršu pro Nežinomojo Kareivio kapą ir aukštąją kariuomenės vadovybę pražygiavo pėstininkų kuopos, pralėkė artilerijos grupės, pravažiavo tankai, šarvuoti automobiliai, prajojo kavalerijos eskadronai.
Toliau pražygiavo kariškos ir visuomenės organizacijos, studentų korporacijos, mokyklos. Ore kaukė septyni lėktuvai. Tai buvo didinga kariuomenės ir visuomenės eisena, kuri išsitiesė per visą Kauną.“
