– Visą naktį nemiegojau dėl tos Zurofo pavardės, manau, Vanagaitė, leisdama knygą „Mūsiškiai“ pasinaudojo tuo, kad jis lietuviškai nemoka, turim jį perspėti. – sakė psichiatras K. Masiulis.
– Tokiuose dalykuose moterimis pasitikėti negalima, – sutiko Štirlicas, – tuoj aš jam angliškai parašysiu.
Štirlicas užrašė „Dear Zurofe, jou family of book „Mūsiškiai“ Vanagaitė get out“.
Psichiatras K. Masiulis kraipė galvą – Štirlicas irgi sutiko, kad gramatinė konstrukcija sudėtinga, gali ir nesuprasti.
– Manau, reikia rašyti lenkiškai. O lenkiškai man problemų nėra. – apsidžiaugė psichiatras K.Masiulis.
Jis ėmėsi rašyti „Panowie Zurofe, pisuje pisuje jak avtore, a litewska dewchyna Vanagaite cap carap“.
– Gal žinai, kaip lenkiškai knyga? – paklausė.
– Parduotuvė tai biedrionka,. Manau, kad bus knygienka, – atsakė Štirlicas
– „Panowie Zurofe, pisuje pisuje jak avtore, a dewchyna litewska Vanagaite knygienka cap carap“ – užbaigė psichiatras K. Masiulis.
– O kur mes dėsim tą raštelį?
– Šiaip tai po durim kiša. Bet ne, žinai, nešam į archyvus ir į kokią bylą įkišim.
– Į archyvus negalima, ten Vanagaitė dieną naktį sėdi.
Padėtis atrodė be išeities.
– Darom taip – kišam į butelį, metam į Nerį, jis Nerim, aplenkdamas Kauno HE, į Nemuną, iš ten į Baltiją, iš Baltijos – į Europą, o ten jau kas nors ras ir visą tiesą atskleis Zurofui. Įsivaizduoji, mes jau gal būsim mirę, bet tiesa vis tiek išplauks, – susigraudino psichiatras K. Masiulis.
Na, bet tamsta ir paslaptingas… Tiek metų slėpei tamsta, kad toks poliglotnus…