A. Aleksandravičius. Mėgėjiškos Kremliaus klastotės

Prieš mėnesį  Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) socialiniuose tinkluose paskelbė trumpą filmuką apie Baltijos šalių partizanus „miško brolius“ – gana santūrų  ir politiškai korektišką  pasakojimą,  kaip latviai, estai ir ypač lietuviai vienų vieni 10 metų priešinosi sovietinei okupacijai.

Bet ir tas atsargus 8 minučių vaizdo klipas atidengė Kremliaus propagandos silpnąsias vietas. Matyt, rimtai diskusijai apie Lietuvos  laisvės kovas  1941 m. ir 1944-1955 metais Rusija nesiruošė, todėl dabar paskubomis išsitraukė  ir kasdien  bombarduoja Lietuvą senomis sovietinėmis  propagandinėmis klišėmis, esą  visi lietuvių partizanai buvo nuo  pažangiosios  žmonijos teismo  slapstęsi  žydšaudžiai, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis su sovietų  vidaus kariuomene ir Kremliaus pastatyta marionetine vietos administracija vengė kovoti, tik  žudė kitus lietuvius, kurie  patikėjo naująja  santvarka ir stojo į kolūkius.

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti  fotografijos specialistai tvirtino, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija  net nesivargina kruopščiau sukurpti savo dezinformacijų – tomis pačiomis suklastotomis, beveik neretušuotomis  nuotraukomis, anksčiau panaudotomis informacinėms atakoms prieš Ukrainą, Maskva  iliustruoja savo siaubo istorijas apie „miško brolių žvėriškumus  kolūkiniame  Lietuvos kaime Kalėdų išvakarėse“. Anot  Lietuvos partizanų bunkerių, slėptuvių   tyrinėtojų, Kremliaus propagandininkai visiškai  nieko neišmano apie  jų nekenčiamų „lietuvių  miškinių“ kasdienį gyvenimą, partizanų būrių, tėvonijų,  apygardų struktūrą, pogrindinės spaudos leidybą. 

Sudurstytos nuotraukos

Garsų fotomenininką, fotografijos istorijos tyrinėtoją  Stanislovą Žvirgždą Lietuvos visuomeninės organizacijos dažnai  prašydavo ištirti, ar neryškios, tarsi iš kelių dalių sudurstytos  ir iš priešingų  kampų, skirtingų aukščių fotografuotos  „istorinės“ nuotraukos,  kuriomis remdamiesi Kremlius, Izraelio Simono Vyzentalio centras ir Lietuvos generalinė prokuratūra lietuvių 1941 m.  Birželio sukilėlius ir pokario  partizanus apkaltindavo „masinėmis žydų žudynėmis“ – nesuklastotos.

S. Žvirgždas „Ūkininko patarėjui“ tvirtino, kad 1940 m. liepą sovietai  laikraščiuose  spausdindavo  ilgiausius reportažus apie  darbo žmonių, raginančių   Liaudies seimą visiems laikams susieti Lietuvos likimą su Rusija , „šimtatūkstantines“ eitynes, nors atidžiau patyrinėjus išdidintas  mitingų nuotraukas, aiškiai matyti, kad Rusijos proletariato vadų portretai virš minios pripaišyti vėliau, o  fotografuota visai ne Kauno Laisvės alėjoje pirmosiomis sovietų okupacijos savaitėmis, bet Čikagos Marketo parke per JAV komunistų gegužinę, net klastotojų neatidžiai ištrinto garsios Vakarų naftos  bendrovės pavadinimo nuotrupą  ant vieno „revoliucinio agitacinio“ plakato galima perskaityti.

Dievas atėmė protą

„Neseniai man parodė nuotrauką, kurioje neva lietuvių pagalbinės policijos vyrai  Minske ar Mogiliove varo žydus, įdavę  šiems kastuvus masinei kapavietei išsikasti.  Be vargo nustačiau, kad tai kadras iš sovietų dokumentinio filmo, sukurto jau gerokai po karo. Tolumoje už žudynių vietos matyti penkiakampė žvaigždė. Negi vokiečiai ar „lietuviai žydšaudžiai“ būtų palikę sovietinę atributiką?“ – kaip atpažinti  istorijos perrašinėtojų  klastotes   nuodugniai aiškino fotografijos specialistas.     

Po NATO filmuko Maskva į interneto platybes išmetė dešimtis   neva  Paneriuose, „Lietūkio“  garaže ar dar kitose masinėse Antrojo pasaulinio karo  žudynių vietose fotografuotų nuotraukų, kurias Šaltojo  karo laikais  sovietų propaganda ištraukdavo, kai reikėdavo „demaskuoti“ Amerikoje prieglobstį radusius  „hitlerininkų pagalbininkus“  ukrainiečius ar  latvius.  Net į Kremliaus politinių žmogžudysčių tarnybos  NKVD-MGB-KGB  „operatyvines“  bylas įsegtas sovietų išniekintų lietuvių partizanų palaikų  turgaus aikštėse nuotraukas  Maskva  pradėjo naudoti informaciniam karui su NATO.   Bet ne atgailaudama  dėl savo nusikaltimų, o…  „lietuvių miško brolių žvėriškumams atskleisti“.    

Reikia holokausto sensacijų

„Geriausias įrodymas, kad nuotrauką  čiupinėjo Rusijos specialiųjų tarnybų agentai – virš  mūsų partizanų galvų ar ant jų krūtinių užrašyti numerėliai. O kitoje nuotraukos pusėje prie skaičiaus pažymėta – toks ir toks banditas likviduotas  (nurodyti metai, mėnuo ir diena, kai susidorota  su auka). Žinoma, internete ar laikraštyje  to nepamatysite… Legendinis partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas  su  kovos draugais Klemensu Širviu-Sakalu ir  Benediktu Trumpiu-Ryčiu 1950  m. iš Vakarų lėktuvu atskrido ir parašiutais nusileido sovietų okupuotoje Lietuvoje, bet pateko į rusų pasalą. Paskui sovietai Lietuvoje ir užsienyje platino  suklastotą nuotrauką, kurioje šalia Daumanto stovi  rusų saugumo smogikai, užsimaukšlinę kepures su Vyčiu. Tikrose partizaniškose nuotraukose matome uniformuotus, disciplinuotus vyrus,  o sovietų „operatyviniuose dokumentuose“ – numestus patvoryje,  pusiau nurengtus, nuautomis kojomis, išpešiotais marškiniais ir atsegtomis kelnėmis lavonus, kurių batus ir vertingesnius daiktus pasidalijo žudikai rusiškomis uniformomis. Deja,  mūsų žiniasklaida mano tyrimų  išvadų nenori  skelbti. Jai sensacijų reikia“, – apgailestavo  fotomenininkas S. Žvirgždas.  Pavyzdžiui, kad  „baltaraiščių vadas“ kunigas prieš 75  metus trankė žydų  vaikų galvas į pušį, kuri iš tiesų pasodinta prieš 30 metų.

Gėda  ypatingajam  archyvui

Į savo propagandinį arsenalą Maskva įtraukė 1965 m.  Lietuvos SSR kino studijoje sukurtą vaidybinį filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kurį buvęs Lietuvos krašto apsaugos viceministras Edmundas Simanaitis pavadino „meniška niekšybe“, ir teatrologės Rūtos Vanagaitės „dokumentinį –literatūrinį holokausto paminklą“, beletristinį romaną „Mūsiškiai“. Anot  fotografijos specialisto S. Žvirgždo, praktiškai visos nuotraukos, kuriomis iliustruoti „Mūsiškiai“, yra falsifikatai. Autorė tvirtina, kad jas gavo iš Lietuvos ypatingojo  archyvo. Tokiai svarbiai įstaigai turėtų būti gėda rengti „virtualias parodas“ apie Vilniaus geto tragediją  Antrojo pasaulinio karo metais, bet po nuotraukomis, kurios Izraelio „Jad Vašem“ muziejuje eksponuojamos kaip „hitlerininkų bei jų vietinių talkininkų kruvini nusikaltimai Varšuvos gete ir Liepojos priemiestyje Škedėje“, parašyti „masinės žydų žudynės Paneriuose“.   

Žuvo ne nuo spragilų

Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narys, Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus mokslinis darbuotojas Gediminas Petrauskas  iš pradžių su kolegomis archeologais kasinėjo XIII–XV amžių pilkapius, senovines baltų gyvenvietes. Nuo 2011 m. G. Petrauskas tyrinėja antisovietinių Lietuvos pogrindžio  karių  bunkerius.  Archeologas  visiškai  atmeta  Rusijos informacinio karo  strategų prasimanymą, esą  lietuvių  partizanai susiorganizavo į  kovinius būrius, tėvonijas ir apygardas, leido pogrindinę spaudą, trukdė okupantams  kaimuose  įtvirtinti rusiškus įstatymus tik   todėl, kad  dėl sunkių Antrojo pasaulinio  karo nusikaltimų partizanams  nebuvo kelio į   „ramų civilinį sovietinį gyvenimą“.  G. Petrauskui   vien juoką sukelia Kremliaus  istorikų  propagandinis štampas, neva  1944– 1955 metais Lietuvoje vyko pilietinis karas.  Pasak  muziejininko, partizanų amžiaus vidurkis buvo 22-24 metai, daugelis kovotojų neturėjo nė dvidešimties,  tad 1941 m., nacionalsocialistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų žudynėms, būsimieji pokario partizanai dar buvo vaikai. Per didvyriškos antisovietinės kovos dešimtmetį žuvo 25 tūkst.  lietuvių laisvės kovotojų. Ir tikrai ne nuo besiginančių kaimynų  kolūkiečių spragilų ar dalgių, bet nuo rusų kareivių kulkų.    

Miškuose – nenugalėta Lietuva

„Į partizaninį karą stojo daug lietuvių. Bet dar platesnis buvo partizanų rėmėjų, ryšininkų tinklas. Jų  galutinis tikslas buvo laisva, demokratiškai sutvarkyta Lietuva. Jeigu į tą didžiulę, vienybės, centralizuotumo siekusią  pogrindžio armiją  ir pateko  vienas  kitas buvęs žydšaudys, partizaninio pasipriešinimo esmės tai nekeičia (sovietų parankinių, vadinamųjų „naikintojų“ būriuose žydšaudžių, kurių Maskva pasigailėjo, buvo dešimtis kartų daugiau – red. past.)“, –  „Ūkininko patarėjui“ aiškino G. Petrauskas.

Archeologas perskaitė daug partizaniškų  dienoraščių. „Mūšių aprašymai – tik dalis jų turinio. Partizanai buvo jauni žmonės, idealistai. Net ir tokiomis  baisiomis sąlygomis jie tuokėsi, susilaukdavo vaikų. Miestuose buvo okupuota LSSR, o miškuose – laisva, nenugalėta Lietuva“ , – herojišką  laikotarpį apibendrino  Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narys G. Petrauskas.  Ši  organizacija  ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas kasmet  rugpjūtį  aukštųjų mokyklų studentus bei  vyresniųjų klasių moksleivius kviečia į vasaros seminarą-stovyklą „Laisvės kovų atminimas“  Elžbietos ir Stanislovo Sajų sodyboje Balandiškyje ( Radviliškio r.).  Tai ypatinga vieta– 1949 m. vasario mėnesį partizanų vadai ten rašė  Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Stovyklautojai  ieško likusių bunkerių ir mūšių vietų, lanko  partizanų ryšininkų ir rėmėjų sodybas.

Sąmoningų žmonių propaganda neveikia

Kol kas Lietuva  tik socialiniuose tinkluose atremia  Kremliaus klastotes apie lietuvių  partizanus.  Bet  mūsų šalies  miestelių pagrindinėse aikštėse tebestovi  raudonarmiečių paminklai, o jų papėdėse ant granito plokščių rusiškai skelbiama, kad rusų kareiviai  1944-1945 metais neva išvadavo Lietuvą iš hitlerininkų, o po karo gynė Lietuvos liaudį nuo vietinių Hitlerio talkininkų.

 „Žinoma, mirusiųjų vieta – kapuose,  galima  visus sovietų kareivių palaikus perlaidoti  ir pakeisti lenteles ant  jų paminklų, bet tai būtų lengviausias kelias. Reikia išaiškinti visuomenei, ypač jaunimui,  kad Stalino saulė Lietuvai buvo  kone mirtina. Sąmoningų, apsišvietusių, skaičiusių objektyvius istorijos  šaltinius žmonių jokia propaganda  apie „sovietinį rojų ir žmogžudžius miško brolius“ nepaveiks“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė  Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas.

Autorius yra „Ūkininko patarėjo“ korespondentas ir informacijos skyriaus vedėjas