Balbieriškis, neseniai pažymėjęs 515-ąsias įkūrimo metines, yra tipiškas mažas Lietuvos miestelis, turintis apie 1200 gyventojų, istorijos vėtrų pagairėje pelnęs savo garbingą istoriją, išugdęs daug žymių visai valstybei žmonių, ilgą laiką buvęs svarbiu visam regionui ūkio mazgu, jungusiu Vilnių su Karaliaučiumi ir Varšuvą, gudus su Kauno metropolija. Tad jis gali didžiuotis ne tik gražiu gamtovaizdžiu (vien ko verta daugelio apdainuota Nemuno atodanga netoli miestelio), bet ir reikšminga ekonomine raida.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais tokių mažų Lietuvos miestelių plėtra sumenko. Kaltos ne tik visai šaliai būdingos demografinės ar socialinės problemos, bet ir vyraujantis požiūris į regionų vystymą. Nors žinome, kad bendras Europos Sąjungos regioninės politikos tikslas – nuosekliai mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei skatinti tolygią jų plėtrą, nors po Seimo rinkimų buvo atsiradusi viltis, kad čia nebus naikinamos darbo vietos, likviduojami valstybės institucijų padaliniai, bus skatinamos investicijos, o naujieji Lietuvos valdantieji tai buvo įsirašę į savo Vyriausybės regioninę programą, padėtis ne tik nepasikeitė, bet net blogėja.
Vis dažniau Vilniuje pasigirsta balsų, kad Lietuvoje reikia palikti tik kokius pustrečio didelio miesto, o rajonų centrus ar mažus miestelius pasmerkti išnykimui, nes jie esą nekuria jokios pridėtinės vertės, o yra tik našta valstybės biudžetui. Kol kas apsiribojama tik dviejų ministerijų iškėlimu iš sostinės. Kitaip sakant, valdžiai nesilaikant rinkiminių pažadų, Lietuvos provinciją norima apskritai likviduoti. Netgi pasigirdo ironiškų palyginimų: esą tokius miestelius naikina „naujieji valdžios istrebiteliai“…
Aptarti tokių miestelių problemas, apžvelgti jų istoriją, numatyti plėtros galimybes per tris dienas vykusią Balbieriškio jubiliejinę šventę, liepos 22 – ąją, buvo surengta konferencija „Mažų Lietuvos miestelių istorija, dabartis ir perspektyvos“. Joje pranešimus skaitė politikai, Seimo nariai, istorikai, visuomenės veikėjai, verslininkai, patys miestelio gyventojai ir iš jo kilę žmonės.
Konferencijoje buvo priimta rezoliucija, kurioje jos dalyviai pareiškė:
- Šalies Prezidentė, Seimas bei Vyriausybė privalo stiprinti regioninę politiką, nesitraukti nuo savo rinkiminių pažadų, lengvinant ne didžiuosiuose miestuose gyvenančių šeimų materialinę ir socialinę padėtį, taip iš esmės sprendžiant emigracijos problemas.
- Vyriausybė turi nutraukti paslaugų ir darbo vietų regionuose naikinimo taktiką, daugiau rūpinantis valstybinių ir privačių investicijų nukreipimu į rajonines kaimiškąsias vietoves, jų infrastruktūros vystymu.
- Seimo politikai, Vyriausybės nariai turi būti renkami ir skiriami, tik gerai susipažinę su kaimo problemomis, pasirengę jas konkrečiai spręsti, o ne tik deklaruoti kovojantys su negatyviais reiškiniais, be saiko diskutuojant dėl priimamų įstatymų ar priemonių jiems vykdyti.
- Daugiau pasitikėti savivaldos institucijomis, skatinti ir remti kaimiškąsias bendruomenes, vidutinį ir smulkųjį verslą regionuose, išskiriant būtent regioninius prioritetus.
- Raginame žiniasklaidos priemones, politikus, politologus ir visuomenės veikėjus vengti negatyvių vertinimų bei pašaipių atsiliepimų mažų miestelių ir kaimo žmogaus atžvilgiu. Menininkai ir kūrėjai turėtų daugiau susidomėti šiuolaikinio Lietuvos kaimo privalumais, jo problemomis.
Konferencijos dalyviai pareiškė įsitikinę, kad balbieriškiečių pavyzdžiu paseks ir kitų nedidelių Lietuvos miestelių bei gyvenviečių žmonės, kurie yra nedaloma, o gal ir svarbiausia mūsų garbingos ir nepriklausomos valstybės dalis.
Rezoliucija pateikta Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei.
