Senasis Nidos gyventojas H. Pipis dalinosi savo prisiminimais

Kuršių nerijos ir Neringos neįprastumą kuria šio krašto praeities atspindžiai šiandieninėje kasdienybėje – vis dar gyvas žvejo amatas ir tęsiamos jo tradicijos, neeilinė pastatų architektūra, vėtrungės, istorijos apie varnų gaudymą bei valgymą, marias vis dar raižantis kurėnas.

Neįkainuojamais susitikimais tampa pokalbiai su senaisiais Kuršių nerijos gyventojais, kurių lūpose atgyja įdomios jų kasdienybės Neringos gyvenvietėse smulkmenos. Tokiais prisiminimais dosniai dalijasi senasis Kuršių nerijos gyventojas – Hermanas Pipis (Hermann Pippis).

1928-aisiais metais gimusiam H. Pipiui Nidą teko palikti 1945-aisiais. Kaip mena pasakotojas, jis buvo paskutinysis – tuomet skambinęs Nidos bažnyčios varpais.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos kiemelyje vykusio susitikimo su H. Pipiu metu buvo galima išgirsti ne vieną įdomią istoriją, menančią jo vaikystės ir paauglystės laikus Nidoje.

Kai kurios jų patvirtina jau žinomus faktus, o kitos – Kuršių nerijos istorijai prideda spalvingų akcentų. Kaip pasakojo šis nidiškis, tuometiniai atostogautojai į Nidą atplaukdavo garlaiviais, o vasaros būdavo visai kitokios – trys mėnesiai saulės ir temperatūra, siekianti iki 30 laipsnių šilumos. 

Nidos svečiai eidavo prie jūros, vakarieniaudavo, o vakarais vykdavo šokiai. Elektrą turėjo tik pasiturintieji. Vis dėlto, kaip juokavo H. Pipis, nors pati bendruomenė buvo bėdna, jos žmonės buvo turtingi, tik savo pinigais dalytis infrastruktūros vystomo darbams – nelinkę.

Pats H. Pipis, būdamas vaikas, pinigų užsidirbdavo iš uosto į viešbučius gabendamas svečių lagaminus. Šį darbą palengvindavo įsigytas karutis. Kuomet į kariuomenę paėmė piemenį, H. Pipiui teko ir karves ganyti.

Nidoje buvo galima gauti įvairias paslaugas – čia buvo galima rasti stalių, mėsininką,  kirpėją, batsiuvį, siuvėją. Kiek pamena pašnekovas, tetekėjusios moterys dirbdavo viešbučiuose.

Ypatinga tvarka buvo  miške – medžių nebuvo galima kirsti, o norint namo parsinešti eglutę, turėjai gauti girininko leidimą, prieš tai – už ją sumokėjus.

Šių istorijų klausėsi ir Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis, pasidžiaugęs į savo  gimtąjį karštą vis sugrįžtančiu H. Pipiu. Anot mero, senojo Nidos gyventojo pasakojamai – be galo vertingi, įdomus ir šiandien labai svarbūs.