Birželio 29 d. Tautinių mažumų departamente (TMD) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vyko Rytų Europos studijų centro atliekamo tyrimo apie tautines mažumas Lietuvoje pirmos dalies „Tautinės mažumos Pietryčių Lietuvoje“ pristatymas. Valstybės įstaigų, savivaldybių ir tautinių bendrijų atstovai turėjo galimybę susipažinti su atliekama analize, pirmosiomis studijos įžvalgomis bei pateikti savo pastabas.
Užsakydamas studiją, kuri turi būti atlikta iki 2017 m. pabaigos, Tautinių mažumų departamentas siekė visapusiškai išnagrinėti tautinių mažumų padėtį Lietuvoje, surinkti svarbiausius statistinius rodiklius, remiantis kuriais ateityje galima būtų vykdyti tautinių bendrijų padėties Lietuvoje monitoringą bei pradėti diskusiją dėl Tautinių bendrijų politikos plėtros strategijos tikslingumo.
Pirmojoje studijos dalyje yra nagrinėjama tautinių bendrijų gausiai apgyvendintų Šalčininkų, Vilniaus, Švenčionių ir Trakų rajonų bei Visagino savivaldybių padėtis bei pateikiami pirminiai pasiūlymai dėl pietryčių Lietuvos regiono klausimų sprendimo.
Tautinių mažumų departamento direktorė dr. Vida Montvydaitė, sveikindama susirinkusius pristatė departamento darbus ir pažymėjo, kad pradėjus nuo tautinių bendruomenių organizacijų duomenų bazės, veiklos ir kultūrų žinyno, yra akivaizdu, jog Lietuva stokoja bendros vizijos ir veiksmų plano, skirto tautinių mažumų politikos raidai. „Prieš imantis tolimesnių veiksmų, turime susidaryti aiškų vaizdą, kokia yra situacija iš tiesų – nepolitizuojant tam tikrų temų ir neaštrinant neišspręstų klausimų. Kviesdami į šiandienos pristatymą, esame kelio pradžioje. Įvyks dar ne vienas susitikimas, tarsimės su savivaldybėmis, akademine bendruomene, nevyriausybinėmis organizacijomis. Tikimės prieiti bendro sprendimo, kokios priemonės yra reikalingos valstybei“, – sakė departamento vadovė.
Studijos rengėjų pastebėjimu, nepaisant to, kad bendrai Vilniaus apskritis yra ekonomiškai stipriausias šalies regionas, jokiame kitame regione neišryškėjo tokie dideli vidiniai išsivystymo netolygumai. ES šalių pavyzdžiai rodo, kad regionai aplink sostinę išsiskiria augimo tempais, tad pietryčių Lietuvos regione glūdintis milžiniškas potencialas reikalauja atskiro dėmesio ir investicijų.
Po studijos pristatymo pasisakę – pateiktoms išvadoms oponavę ar savo pasiūlymus ir pastabas teikę Etninių tyrimų instituto Vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Monika Frėjūtė-Rakauskienė ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doc. dr. Arūnas Baublys bei savivaldybių atstovai sutiko, kad dėmesys pietryčių Lietuvai ir diskusija yra sveikintini, tautinių mažumų temai tenkantys klausimai – platūs ir gausūs.
Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos atstovė dr. Kristina Moroz-Lapin pateikė vertingas pastabas dėl tyrimo atlikimo metodologijos. Tam, kad studijos duomenys kuo objektyviau atspindėtų regiono socialinę ekonominę situaciją, studijoje naudojamus rodiklius ji pasiūlė matuoti ne absoliučiais skaičiais, o santykinai, pateikiant palyginimą su šalies vidurkiais.
Studijos pristatyme dalyvavo Tautinių mažumų departamento direktorė dr. Visa Montvydaitė, Rytų Europos studijų centro mokslininkai Linas Kojala ir Simonas Klimanskis, tautinių mažumų tematika besidomintys mokslininkai, Seimo Pirmininko ir Ministro Pirmininko atstovai, Seimo nariai, Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų, VŠĮ „Versli Lietuva“, Regioninės plėtros departamento darbuotojai, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Vilniaus rajonų savivaldybių atstovai, Visagino merė Dalia Štraupaitė, Lenkijos ambasados darbuotojai, Lietuvos lenkų draugijos nariai ir kt.
Visoje Lietuvoje lenkai, rusai ir baltarusiai sudaro atitinkamai 6,6, 5,8 ir 1,2 proc. gyventojų, tuo tarpu atitinkami rodikliai Vilniaus rajone yra 52,1, 8 ir 4,2 proc., Šalčininkų rajone – 77,8, 5,4 ir 3,4 proc., Švenčionių rajone – 26, 13,3 ir 4,6 proc., Trakų rajone – 30,1, 8,3 ir 2,4 proc., Visagine – 9,3, 51,9 ir 9,9 proc.
Būtų ciekava sužinot kokia kalba buvo vedama ši konferencija.
// “Užsakydamas studiją, kuri turi būti atlikta iki 2017 m. pabaigos, Tautinių mažumų departamentas siekė visapusiškai išnagrinėti tautinių mažumų padėtį Lietuvoj..” // ———- Kaip gerai, kad laiko yra iki pat 2017 m. pabaigos – gal spės išsiaiškinti, jog Pietryčių Lietuvoje tautinių mažumų nėra ir niekada nebuvo. Kažkas yra pasakęs: daug kartų pakartotas melas tampa tiesa. Iš tiesų, kai politikai, valdžios atstovai visą laiką paisto apie “tautines mažumas”, tai tas propagandiškai stipriai veikia ir pradedi pats nejučia naudotis tokiu “terminu”. Tūlas gali ir suabejoti – jei jau tokios kompetentingos institucijos sako, tai gal taip yra. Gal lenkakalbiai Lietuvoje iš tikrųjų visiški “našlaičiai”. Gal reikia įkurti antrąją Lenkiją Pietryčių Lietuvoje. Nes jie, vargšai, kitaip pranyks su savo “unikaliu” identitetu ir pasaulis neteks “unikalios tautinės mažumos”, nebebus žmonių su “unikaliomis” pavardėmis. Jei rimtai, tai didžiausia gėda yra “mūsų” žurnalistai. Jie turėtų per TV, radijo laidas išjuokti, pataisyti nusišnekančius politikus. Tai jų funkcija – teisingai informuoti visuomenę ir neleisti žmonių klaidinti, dezinformuoti. O ne platinti propagandinį virusą vardu “tautinės mažumos”.
Teisinis įvairius lygio politikų ir valdininkų neršaįtingumas, abejingumas savo valstybei sudaro puikias sąlygas Lenkijos politikams kištis į Lietuvos Respiblikos vidaus reikalus. To pavyzdys Lietuvos Tautinių Mažumų Departamentas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra sąvokos “Tautinės mažumos”, o yra sąvoka “Tautinės bendrijos”.Tuo tarpu Departamento pavadinime yra sąvoka “Tautinės mažumos” o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.Reiškia Departamento veikla neteisėta.Visi tokie įvairaus lygio politikų veiksmai paverčia Lietuvą Bananinio lygio Respublika, kurioje valstybingumas yra fikcija.
Departamento direktorei savo darbus derėtų pradėti nuo istorinės ir kalbinės studijos, nustatančios savivardžio tūteišas ir jų kalbos, vadinamos poprostuo, pavadinimo kilmę, užsakymo. Jau vien tas faktas, kad jie save ir kalbą, kuria tarpusavyje bendrauja, vadina visiškai skirtingais žodžiai, rodytų sudėtingą, nenaturalų jų radimosi istorinį kelią. Pvz., dzūkiškai „paprasti“ reiškia “įprasti”. Tokiu atveju reikštų, kad kalba, kuria jie kalba ir kurią vadina žodžiu poprotuo, reiškia, kad ši kalba jiems yra įprasta, kad jie kalba “įprastu kalbu”, taigi ji ne ta, kuri kažkada buvo jų prigimtinė. Tačiau būtų nemažiau patikima poprostuo pavadinimą laikyti atsiradusiu su Rytų apeigų krikščionybės skleidimu tarp lietuvių (baltų) tarmių. Šiuo atveju konkrečiai pavadinomo atsiradimas sietinas su šventais raštais, kuriuos skelbė popai, vykdydami evangelizaciją, ir kurie buvo rašyti vadinama senąja bažnytine slavų kalba, t.y. pradžioje nesuprantama lietuviams, tad lietuviškų tarmių žmonių šnekamojoje kalboje ji galėjo būti praminta popų raštu (popraštu). Taigi galėtų būti labai įdomi studija, atskleidžianti ir krikščionybės plėtojimo istorinius procesus. Kartu tai būtų pagrindas valdžios sprendimams priimti, departamento veiklai vystyti.
Ar mūsų politikai, partijų vedliai, politologai. vis dar kitakalbius tautine mažuma vadina? Kitakalbius, kurių tauta turi savo nacionalinė valstybė, kitakalbius, kurie, jei ne patys, tai jų KALBA mūsų valstybėje yra ATĖJŪNĖ, OKUPACIJOS palikimas?
Gal jau laikas kiekvieną, siekiantį Seimo ar savivaldybės nario posto, prieš rinkimus paklausti, kuo jis laiko Lietuvos kitakalbius piliečius, bei ar žino, kas laikomas TM pagal tarptautinius dokumentus – ŽTD bei TMSPK? Jei nei žino, nei skaitė – tokiam nėra kas veikti nei Seime, nei savivaldybėje (juolab gausiai kitakalbių apgyventoje)
>Paklydau…
Citata: “”agal tarptautinius dokumentus kitakalbiai nėra tautinės mažumos”. Taigi tiems, kurie prisigėrę už stalo sako tau, kad “Ja russkij, a ty moj mladšij brat” (Aš esu rusas, o tu jaunesnis brolis man tiktai esi) Lietuvoje nėra ką veikt iš viso.