Žymus gruzinų filosofas prof. Merabas Mamardašvilis (1930–1990) buvo žinomas visai rusų, gruzinų ir kitų buvusios SSSR okupuotų valstybių akademinei bendruomenei. Dažnai jį lygindavo su Sokratu – sakydavo: kol klausaisi jo kaip užburtas, viskas aišku, vos tik išeini iš auditorijos – jau ne taip aišku…
Per gyvenimą buvo atspausdintos tik kelios Jo knygos. Po mirties draugai išleido Jo paskaitų rinkinį.
Šiuo metu YouTube skelbiama jo ilgų ir trumpų paskaitų, kurias pats filosofas vadino pokalbiais, rusų kalba.
Turėdami omeny, kad Lietuvos jaunimas rusų kalbos tinkamai nemokinamas ir jos nemoka, bandysime išversti žymiojo filosofo pokalbių tarytum konspektus. Jo „pokalbiai“ be galo įdomūs!
Mokančiuosius rusiškai kviečiame klausytis paskaitų gyvai per minėtąjį YouTube:
Apie gėrį kalbėsiu labai trumpai.
Štai mes sakome: žmogus siekia gėrio. Visa filosofija nuo tų laikų, kiek tik mes žinome, įsitikino, kad neįmanoma paaiškinti gėrio arba veržimosi į gėrį fakto jokiais samprotavimais ir interesais. Nei žmonių giminės interesu išgyventi, nei tikslingumo interesu, kad taip geriau, kad rezultatas bus visiems geras, t. y. jokiais motyvais, nei praktiniais, nei psichologiniais.
Galbūt tai – malonumo siekimas? Ne. Galima vienodai aiškinti, kad gėrio darymas teikia malonumą ir kad gėrio darymas malonumo neteikia. Nieko neįrodysi. Na, dėl ko gėris? Šį reiškinį galima būtų paaiškinti tik tuo, kad, jeigu žmogus nori siekti gėrio, tai reikia jį jau turėti savyje. Vadinasi, žmogaus veržimasis į gėrį yra kažkokios jėgos, kuri veržiasi pati į save, išraiška. Arba ji yra, arba jos nėra. To išorinių priežasčių būti negali. Dar daugiau – apskritai priežasčių nėra! Blogiui priežasčių yra, o gėriui – nėra. Kodėl? Pabandykite patys išspręsti ši uždavinį. Pabandykite.
Kokia gali būti gėrio priežastis? Mes gėrio srityje, doros srityje, o ten nėra jokių priežasčių, arba kitų priežasčių būti doram. O jei yra priežasčių, tai mes apskritai ne dorovės sferoje. Tai jau filosofinis tvirtinimas.
Stebėkite žmonių elgseną ir klasifikuokite – šis taip pasielgė dėl to, kad išsigando, o šis buvo alkanas ir todėl pavogė duonos, arba kas nors ką nors padarė ar ko nors nepadarė, bet visada yra priežasčių.
Jūs net nepastebite, kad paaiškinančių elgseną priežasčių jums prireikia tik amoraliais atvejais! O kai susiduriate su doru poelgiu, kurio kokia nors priežastimi neįmanoma paaiškinti, jūs gūžčiojate pečiais – ne, ne dėl to, pagal sąžinę. Ir ką gi jūs darote? Pačioje kalboje tai įtvirtinta – jūs tūkstančius kartų tai sakote: pasielgė pagal sąžinę. Tuštumoje, kuri neturi priežasčių, jūs pavartojote sąžinės terminą, t. y. jūs pavartojote terminą, kuris neturi priežasčių.
Tas pat tinka ir supratimui. Įsivaizduokite, jūs su kuo nors aiškinatės santykius ir pateikiate argumentus. Pateikti argumentus yra tas pat, kas nustatyti priežastis. Argumentą-priežastį, kuri turi kito žmogaus, į kurį jūs kreipiatės, galvoje sukelti supratimo būseną. Argumentas – ta pati priežastis.
Iš savo patirties žinote, kad argumentai išsakomi tada, kai nelieka savitarpio supratimo, kai apskritai nėra supratimo. O jei supratimas yra, tai viso to nė nereikia. T. y. kai ko nors reikia, vadinasi, reikalas beviltiškas. Kai reikia aiškintis santykius ir įrodinėti, tai ir pasirodo kvailos begalybės vaizdas. Mes bėgame į tą begalybę ir nusipelnome to vaizdo, dantiškojo vaizdo, tokie bėgikai, kurie pragare nubaudžiami dėl to, kad nuolat bėga. Bėgti iškišus liežuvį, vis įrodinėti ir niekada nieko neįrodyti. Kitaip sakant, priežastys, arba empiriniai faktai skirti tik nesupratimui, o supratimui – priežasčių nėra.
Iš rusų kalbos vertė Dalia Rastenienė
