Balandžio 5 d. Delyje paminėta Lietuvos ir Indijos diplomatinių santykių 25-erių metų sukaktis. Šia proga prestižiniame renginių ir konferencijų centre „India International Centre“ surengti du pristatymai – knygos „Indija ir Lietuva per asmeninių santykių prizmę“ ir dokumentinio filmo „Lietuvos kolumbai Indijoje“.
„25-eri metai – reikšmingas laikotarpis. Tačiau norėjosi parodyti, kad abi šalys palaikė ryšius ir anksčiau, kad ne 1992 metais prasidėjo Lietuvos ir Indijos bendradarbiavimas“, – susirinkusiems svečiams sakė Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša.
„Jau keletą metų rinkome ir į vientisą audinį pynėme istorijas apie lietuvius, susijusius su Indija, palikusius pėdsaką šioje valstybėje“, – tęsė ambasadorius.
Jis pasidžiaugė, kad dabar visi besidomintys pavienes ir unikalias istorijas ras prieš kelias savaites išleistoje kelių autorių knygoje „Indija ir Lietuva per asmeninių santykių prizmę“ bei žurnalistės Editos Mildažytės sukurtame dokumentiniame filme „Lietuvos kolumbai Indijoje“.
Lietuvos, Indijos ir Izraelio mokslininkų parengtuose straipsniuose aptariami trys garsūs lietuviai: Antanas Poška, Hermanas Kalenbachas ir Vydūnas, pristatomas jų gyvenimas, veikla ir ryšiai su Indija.
Pavyzdžiui, Antanas Poška 1929 metais motociklu iškeliavo į Indiją ieškoti lietuvių kalbos ir sanskrito panašumų. Indijoje jis praleido septynerius metus, mokėsi Bombėjaus ir Kalkutos universitetuose. Lietuvos spaudoje jis paskelbė aibę straipsnių apie tolimą šalį ir jos kultūrą, išleido savo kelionių dienoraštį.
Šiandien Indijos visuomenei A. Poška įdomus ne tik dėl savo mokslinės veiklos: po Lietuvos okupacijos jis buvo ištremtas, persekiojamas, tačiau niekada neišsižadėjo savo aistros Indijai. Į tremtį jis išsivežė ir per ją išsaugojo Mahatmos Gandžio dovanotą skepetaitę. Didžiausiame Indijos dienraštyje prieš porą metų apie tai paskelbtas straipsnis sukėlė didelį susidomėjimą ir paskatino Kalkutos universitetą A. Poškai po mirties suteikti garbės daktaro vardą. A. Poškos dėka Indijos visuomenė šiandien sužino ir apie sovietų nusikaltimus Baltijos šalyse, apie kuriuos iki tol buvo praktiškai nieko nežinoma.
Savo ruožtu Hermanas Kalenbachas, artimiausias Mahatmos Gandžio bendražygis, jo „sielos brolis“, padeda atversti Lietuvos istorijos žydiškąjį puslapį. Gimęs Žemaičių Naumiestyje, augęs Rusnėje, H. Kalenbachas po mokslų persikėlė į Pietų Afriką ir pradėjo sėkmingą architekto karjerą. Tačiau sutikęs M. Gandį išsižadėjo prabangos ir stačia galva pasinėrė į šio pradėtą taikaus pasipriešinimo kampaniją. M. Gandis vertino ne tik H. Kalenbacho vadybinius talentus – jų nuoširdžios draugystės nenutraukė net Pirmojo pasaulinio karo nulemtas išsiskyrimas. M. Gandis pats yra įvardijęs H. Kalenbachą „vienu svarbiausių žmonių“ savo gyvenime.
2015 metais Rusnėje atidengtas paminklas M. Gandžiui ir H. Kalenbachui.
Mintis išleisti knygą „Indija ir Lietuva per asmeninių santykių prizmę“ gimė Lietuvos diplomatei Dianai Mickevičienei, nemažai laiko praleidusiai Indijoje. Knygos leidyba rūpinosi Lietuvos ambasada Delyje, ją finansiškai parėmė Lietuvos garbės konsulai Kalkutoje ir Bangalore.
Editos Mildažytės sukurtame dokumentiniame filme, be minėtų A. Poškos, H. Kalenbacho gyvenimo istorijų, pasakojama apie pirmąjį Indijoje išsilaipinusį lietuvį Andrių Rudaminą. Dabar jo atminimas įamžintas Senosios Goa XVII a. katedroje.
Kitas lietuvis pagerbtas Keraloje. Tai – daugiau nei 20 metų Malabaro provincijai (dabartinė Pietų Indija) vadovavęs vyskupas Mikalojus Šostakas.
E. Mildažytei pavyko pakalbinti ir Vilniuje gimusį garsų Indijos farmacininką ir filantropą Yusufą Hamiedą.
Indija ir Lietuva diplomatinius santykius užmezgė 1992 metų balandžio 27 dieną.
