E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: naudingas idiotas; informacijos išskalbimas (I)

Žinote, man asmeniškai suvokimą, kas tai yra priešiška propaganda ir kaip ji veikia, teko įgyti praktiškai. Kai mano karta susidūrė su, pavadinkime, postsovietikų klanais, dar nebuvo jokių kovos su Rusijos propaganda ar „minkštosiomis galiomis“ vadovėlių. Pirmiausia tekdavo stebėtis, kas per velniava vyksta ir dėl ko kai kurie žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi, dažniausiai dargi be jokių paaiškinamų priežasčių. Vienas kitas išmintingesnis susivokdavo, kad mūsų valstybėje aiškiai per daug sovietinio įšalo ir kad esmė – kova tarp ideologijų, senosios sovietinės ir naujosios, atstovaujančios laisvą nepriklausomą Lietuvą.

Tie, kas nesielgdavo taip, kaip liepiami ar vengdavo, kaip kad man kažkada buvo nurodyta, „palenkti savo tvirtą stuburą“, sulaukdavo nemalonumų. Mūsų karjeros buvo sunkesnės (arba neįmanomos), kliūčių ir mums krečiamų įvairiausio plauko šunybių – daugiau. Susitelkti dar  nemokėjome, todėl dažnu atveju būdavome priversti atsidurti „vienas lauke ne karys“ situacijose. Kaip sakoma, – po vieną užpjauti lengviau…

Kita vertus, išoriškai valstybė atrodė taip, tarsi nieko blogo nevyktų. Todėl nebuvo ir kaip pasiskųsti, nes rizikuodavai būti išvadintas, mažų mažiausiai, „paranojike“ ar „paranojiku“. Mano atveju būta dar ir aršaus, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose, asmeninio persekiojimo (specifinė socialinės reputacijos žlugdymo ir psichologinio poveikio darymo priemonė, populiari dar sovietinės okupacijos laikotarpiu, moksliškai vadinama „socialinės diskreditacijos metodu“; Rusijos žurnalistas V. Jakovlevas vieną iš būdingiausių jo formų apibrėžia kaip grįstą melagingu kaltinimu „supuvusios silkės“ metodą“), bet tai jau kita istorija.

Sakyčiau, minėtų procesų rezultatai šiandien: susilpninta tapatybė, vis dar išlikę postsovietinės mąstysenos galios konglomeratai Lietuvos viduje, pakirsta visuomenės savivertė, įspūdingi emigracijos mastai ir pan.

Ačiūdie, laikai irgi pasikeitė. Nebeturime laiko nei žaisti, nes „ivanas prie vartų“, nei stebėtis, nes informacinis karas itin suaktyvėjo. Laikas veikti, ponios ir ponai! Būti patriotu – vėl madinga. Todėl drįstu ateiti talkon Ričardui Savukynui ir jo kuruojamiems „elfams“, Lietuvos kariuomenei ir visiems kitiems kovotojams informacinio karo lauke. Nes, pasak man kažkada patikusio Estijos karių pratybų „Ežys“ [Siil, est.k.] šūkio: „Kiekvienas spyglys svarbus!“ Įskaitant ir jus, gerbiami skaitytojai.

Jūsų dėmesiui – straipsnių ciklas „Propagandos žodynas“. Aprašomi priešiškos propagandos įrankiai pateikiami atsižvelgiant į jų pritaikymo Baltijos šalyse dažnumą. Atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, kad Rusijos propaganda, savo taikiniu pasirinkusi Baltijos šalis, kažkodėl vienokias ir tas pačias propagandos priemones taiko Estijai ir Lietuvai, o Latvijai – kitokias. Todėl daugiausia bus siekiama lyginti Lietuvos ir Estijos pavyzdžius, remiantis atitinkamais šaltiniais. 

1. „Naudingas idiotas“

Terminas „naudingas idiotas“ (angl.: useful idiot) paskutiniu metu jau yra gana plačiai paplitęs. Šiandien šis posakis naudojamas mass medijose, interneto komentaruose, minimas oficialiųjų valstybės institucijų atstovų ir politikų interviu. „Naudingas idiotas“ yra terminas, taikomas apibūdinti asmeniui, skleidžiančiam tokias žinias ar idėjas, kurios išreiškia įtartinas ideologijas ar atstovauja įtartinas vertybes. Tuo pat metu jis pats netgi nesupranta šių žinių ar idėjų konteksto ar tikrosios reikšmės. Labai dažnai šis asmenų tipas yra visuomeniškai labai aktyvūs asmenys. Jiems dažniausiai nėra daroma  kokia nors specifinė įtaka (pvz., nėra sumokama pinigais,  grasinama šantažu ar pan.) tam, kad skleistų šias žinias ar idėjas, jis ar ji tai daro savarankiškai.  Rusijos propagandos arsenale egzistuoja daugybė įvairių įrankių, skirtų sukurti vadinamuosius „naudingus idiotus“. Kodėl jie tai daro? Dėl tikslo padaryti jų propagandines idėjas labiau pastebimas, naudojantis kažkieno kito lūpomis.

Mūsų dienomis šis posakis, „naudingas idiotas“, taip pat virto labai naudingu įrankiu, siekiant inicijuoti kokios nors žinios ar reiškinio eskalavimą viešojoje erdvėje, užtikrinti tam tikros propagandai naudingos informacijos sklaidą. O viešai priklijuojant kažkam etiketę, kad jis neva yra „naudingas idiotas“, toks asmuo gali būti automatiškai priskirtas nepatikimų žmonių ratui. Egzistuoja mitas, kad terminas „naudingas idiotas“ pirmąkart buvo panaudotas dar V. I. Lenino, bet tai nepatvirtintas faktas. Pirmąkart spausdintame šaltinyje šis terminas buvo pavartotas 1949 m.  birželio mėn., laikraštyje New York Times.

2. Naudingos falsifikuotos propagandinės „informacijos „išskalbimas“

Terminu „Naudingos propagandinės „informacijos išskalbimas“ (angl.: washing assets) galima apibūdinti procesą, kurio rezultatas yra greitai produkuojamos falsifikuotos žinios, galop atsiduriančios respektabilios ir svarios mass medijos puslapiuose.

Galima sakyti – pradinis šio proceso šaltinis yra sufabrikuotas įvykis, kuriuo galėjo niekada ir nebūti, bet mes visgi jį kažkur „aptinkame“, tarsi netyčia informacija apie tai ima sūkuriuoti žiniasklaidos erdvėje… Ir labai dažnai toks „netyčinis informacinis incidentas“ nutinka vėl ir vėl. Akivaizdžiai klaidingų naujienų produkavimas – vienas iš Rusijos propagandos mašinos esminių, prioritetinių triukų. Paskutinysis informacinės eros dešimtmetis tam siūlo kone neribotas galimybes. Kalba eina ne tik apie Rusijos šiandien 34 skirtingomis kalbomis transliuojamus televizijos ir radijo kanalus ar sputnik.news portalus. Jeigu nepatingėtume patyrinėti bent greitosiomis, aptiktume milžinišką neaiškios kilmės informacinių portalų kiekį, skelbiančių informaciją iš Rusijos (tokių, kaip, pvz., anna-news.info, nedelya-ua.com, vg-news.ru, searchnews.info, inosmi.ru ir pan.). Tam, kad taptų įmanoma sėkmingai įžiebti šį propagandos procesą, būtina turėti du svarbius komponentus:

1. Skandalingos informacijos. T.y., tokios informacijos, kurios kontekstas uždega ugneles žurnalistų akyse ir natūraliai išprovokuoja profesinį entuziazmą. Tai sumažina žurnalistikai būdingą kritikos jausmą. Pažymėtina, kad šis komponentas vienodai paveikus tiek individualių asmenų, kaip pasirinktų taikinių, tiek ir Rusijos propagandos atakuojamų svarių tarptautinių organizacijų atvejais. Klasikinis šio priešiškos propagandos komponento pritaikymo pavyzdys: melagingi kaltinimai Lietuvoje esantiems NATO kariams dėl esą jų neva įvykdyto „prievartavimo“, kai žiniasklaidos erdvėje pasirodžiusią informaciją be papildomos patikros perspausdino šiaip jau gan gerbtini informaciniai portalai.
2. Turėti kokį nors laikraštį, informacinį portalą ar Feisbuko grupę su vadinamuoju „žemu skelbiamos informacijos patikros barjeru“, kuriame priešiška propagandinė informacija galėtų būti paskelbiama pirmiausia. Dar iki interneto eros šiam tikslui dažniausiai buvo naudojami vadinamieji „nišų leidiniai“, t. y., regioniniai, nedideli vietiniai laikraščiai ar žurnalai. Mūsų dienomis, deja, falsifikuotų naujienų skleidėjų gyvenimas, labai palengvėjo: pirmojo klaidingos informacijos skelbėjo nebereikia ieškoti kažkur toli ir net nebereikia turėti spausdinto laikraščio ar žurnalo.Taigi melagingos informacijos skleidimo procesas tapo žymiai greitesnis ir nepalyginamai lengvesnis. Kaip jau parodė Gruzijos, Ukrainos, Estijos informacinio karo patirtys, tam, kad Rusijos kanalams taptų įmanoma paskleisti falsifikuotas žinias apie valstybes, pasirinktas jos propagandos taikiniu, nėra būtina pirmiausia susirasti spaudinį. Tam gali visiškai pakakti ir gali būti naudingas kokio nors privataus asmens tinklaraštis, Tvitter’io paskyra ar koks nors kitas privatus informacijos kanalas. Tai – propagandos įrankis, kurį Rusija labai plačiai naudojo jau šaltojo karo metu.Šiandien jis naudojamas daug masiškiau, plačiau ir gabiau. Vienas iš klasikinių šio tipo falsifikuotų žinių skelbimo pavyzdžių yra plačiai diegiamas mitas, kad esą už AIDS egzistavimo neva slypinti JAV.Taigi: „naudingos falsifikuotos propagandinės informacijos „išskalbimo“ proceso metu klaidinga informacija juda tarsi grandinės principu, pradedant pačiu pirmuoju jos paskelbimu – ir tolydžio vis rimtesnio ir svaresnio informacijos kanalo link. Šį procesą galima vertinti kaip savotišką aritmetinę progresiją, kai kiekvienas kitas informacijos paskelbimo (perspausdinimo) etapas pamažu verčia šią informaciją „įtikinamesne“ ir „svaresne“. Šitaip nutinka todėl, kad kiekvienas ankstesnis tos pačios informacijos skelbėjas kažkaip, savo turimos reputacijos dėka, suteikia šioms falsifikuotoms žinioms papildomo svorio – tuo pat metu savotiškai „išteisindamas“ pirminį jos paskelbimo šaltinį ir, tos pačios savo reputacijos dėka, suteikdamas jam svarumo. Susiformuoja savotiška uždara grandininė reakcija. Šiandieniniame spartaus interneto pasaulyje visa minėta informacijos paskelbimo grandinė, nuo paprasto kažkieno tinklaraščio iki aukščiausio lygio mass medijų, gali teužtrukti vos keletą minučių.Labai dažnai šio grandininio vyksmo metu išnyksta net ir užuominos apie patį pirmąjį informacijos šaltinį. Neretai nutinka ir taip, kad originaliame tekste nurodomi iš viso neegzistuojantys informacijos šaltiniai. Taigi, pasak lietuvių patarlės, –  galop būna „Visi galai į vandenį“… O apie tokius Rusijos propagandos triukus, kaip „visuomenės testavimas“, auditorijų formavimas, „melagingos vėliavos“ ir pan. pakalbėsime kitąkart.

Laukite tęsinio. Iki kito susitikimo Alkas.lt!

Parengta pagal:
1. Priimägi Linnar, doc. dr. Propaganda sõnastik.  –   Tallin, 2011.
2. www.propastop.org
3. www.sguschenka.com/propaganda

Autorė yra prozininkė, literatūros kritikė, humanitarinių mokslų daktarė