Praėjusią savaitę susitikime su Lietuvos Respublikos premjeru Sauliui Skverneliu pranciškonų konventualų ordino Gdansko provincijos atstovas ponas Marekas jam paaiškino, kad okupacinės sovietų valdžios nacionalizuoto Vilniaus pranciškonų vienuolyno architektūrinio ansamblio nuosavybės teisė turi būti atkurta pono Mareko atstovaujamiems pranciškonams. Dar jis maloniai pažadėjo, kad kai premjeras grąžins vienuolyną, šis bus „atviras visuomenei“. Senojo vienuolyno patalpose ponas Marekas sukurs pranciškonų istorijos muziejų, kur esą bus pagerbtas ir čia vėliau gyvenęs J. Basanavičius, o taip pat – Lietuvių mokslo draugija bei pati pirmoji po carinio lietuvybės draudimo dviklasė lietuvių mokykla. Jos abi čia veikė iki pilsudskinės Lenkijos okupacijos.
Ponas Marekas galbūt premjerui parodė ir 1938 metų Lenkijos teismo sprendimą, kuriuo istorinio vienuolyno visas ansamblis buvo perduotas Pranciškonų konventualų ordino Lenkijos provincijos nuosavybėn. Beveik dvidešimt metų ponas Marekas ir penki jo draugai, kurie regis nėra įregistruoti kaip religinė bendrija, mėgino išaiškinti Lietuvos valdžios institucijoms, ką šis sprendimas reiškia, bet tik dabartinis premjeras, nepaisant to, kad dar nesuskubo surasti atskiro patarėjo kultūrai, ponu Mareku patikėjo. Iš karto po kovo 13 d. pasitarimo Vyriausybėje viešai paskelbta, kad premjeras planuoja atstatyti pranciškonų vienuolių nuosavybės teisę į jų buvusį turtą. Tuo labiau, kad jau 2013 m. vasario 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausias Teismas įsiteisėjusia nutartimi sugrąžino šias 5000 kv.m. ploto patalpas valstybei ir jomis nuo tada disponuoja Turto fondas. Kaip manė ir premjeras A. Butkevičius, dabar rodos tereikia tik Finansų ministro parašo…
Buvusio Vilniaus pranciškonų vienuolyno ansamblis (Pranciškonų g. 1/Trakų g. 9) – tai vienas vertingiausių ir didžiausių Lietuvos kultūros paveldo objektų, kuriame atsispindi visa Lietuvos architektūros istorija nuo seniausios gotikos (nuo XIV-XV a.) iki baroko ir klasicizmo (XVIII a.) ir kuris yra itin reikšmingas Lietuvos istorijos paminklas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 1 dalį ir pagal 1995 m. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 1 str. 2 dalį toks valstybinės reikšmės paminklų kompleksas yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, kuri gali būti perduota kam nors naudotis tiktai pagal griežtai nustatytus paveldosaugos reikalavimus. Apie kokią nors galimybę tokius objektus perduoti kažkokių kitų asmenų nuosavybėn nei Konstitucijoje, nei įstatyme nekalbama.
Tačiau Lietuvos Respublika dar 1990 metų birželio 12 d. priėmė Katalikų bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktą, 1995 m. priėmė Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, o 2001 m. gegužės 5 d. pasirašė konkordato sutartį su Vatikanu. Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimais išaiškino, kad „okupacinės valdžios neteisėtai nacionalizuotas ar kitaip nusavintas“ bažnytinis turtas netapo valstybės nuosavybe ir yra laikytinas tik „faktiškai valstybės valdomu turtu“, išskyrus atvejus, kai toks turtas negali būti grąžintas natūra. Nuo tada jau niekas nebetrukdė įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka laiku pateikus prašymą atkurti nuosavybės teisę į tokį turtą. Iš pradžių buvo nustatytas vienerių metų prašymų pateikimo terminas, o vėliau jis buvo vis pratęsiamas iki pat 2003 metų. Pagal šią tvarką dalis pranciškonų ansamblio (ir švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia) perduota Vilniaus arkivyskupijos nuosavybėn. O ši mums nežinomu teisiniu pagrindu leido šia bažnyčia naudotis ir pono Mareko vadovaujamai „misijinei“ Gdansko provincijos atstovybei Vilniuje. Nuo 2004 metų ši atstovybė pradėjo bylinėtis dėl viso Vilniaus pranciškonų vienuolyno ansamblio.
Tai tik rodo, jog Bažnyčios Vilniaus arkivyskupijos hierarchai nelinkę sutikti su nuomone, kurią anksčiau yra pareiškęs istorikas Romas Batūra, kad ponas Marekas vadovauja grupei, siekiančiai užvaldyti didžiulį neįkainojamos vertės valstybės turtą. Pati Vilniaus arkivyskupija į šį vienuolyno ansamblį nepretendavo, tad ir prašymo atkurti nuosavybę nepateikė. Tai suprantama, nes pagal šv. Pranciškaus regulą veikiantys ordinai nepriklauso Vilniaus arkivyskupijos, kaip ir kitų diacezinių provincijų jurisdikcijai. Atvejai, kai į bažnytinį turtą pretenduotų tarptautiniai ordinai, įstatymais nebuvo apibrėžti, tad ponas Marekas, įregistravęs Lietuvoje juridinį asmenį, turintį Mažųjų brolių konventualų ordino vardą, ėmė bylinėtis Lietuvos teismuose dėl „pranciškonų nuosavybės“.
Pranciškonų observantų (bernardinų) atveju viskas buvo paprasčiau, nes ši pranciškonų atšaka dar prieš karą (1931 m.) nepriklausomoje Lietuvoje turėjo juridinį provincijos statusą (tai Lietuvos šv. Kazimiero provincija), o jos tęstinumą buvo išlaikę lietuvių išeiviai Amerikoje. Palaipsniui ši provincija, kuri šiuo metu administruoja šešis konventus Lietuvoje ir du Jungtinėse Valstijose bei Kanadoje, buvo atkurta (2004 m. šiai pranciškonų bendruomenei sugrąžintas provincijos statusas). Tuo tarpu pranciškonų konventualų atšakos Lietuvos provincija po carinės Rusijos okupacijos taip niekada ir nebuvo atkurta. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte pranciškonų konventualų bendrija buvo palaipsniui įtraukta ne į Lietuvos, bet į Lenkijos provinciją.
Taigi, 1938m. teismo sprendimas, pagal kurį istorinio Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatai atiduoti pranciškonų konventualų Lenkijos provincijai yra pilsudskinės okupacijos pasekmė. Šis vienuolynas iki carinės Rusijos okupacijos laikų Lenkijos provincijai nepriklausė. Tuo labiau jis nekaip negalėjo priklausyti pranciškonų konventualų Gdansko provincijai, kuri buvo įsteigta … tik 1986 metais. Pagal Lietuvos įstatymus ir konkordatą su Vatikanu nuosavybės teisė į bažnytinį turtą atstatoma (ir jis, kai tai įmanoma, yra sugrąžinamas natūra arba už jį sumokama kompensacija) juridiniams asmenims, kurie gali pagrįsti savo buvusią nuosavybės teisę į šį turtą. Plačiau apie tai, kaip Lietuvoje pagal įstatymus ir kanonų teisę tvarkomas bažnytinis turtas arba atstatoma jo nuosavybė galima pasiskaityti, pavyzdžiui, kun. Roberto Pukenio straipsnyje „Bažnyčios turtų administravimas Lietuvos Respublikoje“ [1].
Antai Vyskupų konferencija yra juridinis asmuo, kaip ir pranciškonų observantų Šv. Kazimiero provincijos komisariatas Jungtinėse Valstijose – taip pat buvo juridinis asmuo. Tai kokiu gi būdu istorinio Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyno ansamblio, priklausiusio pranciškonų konventualų Lietuvos provincijai, nuosavybė, kuri Rusijos caro brutaliai atimta po 1863 metų sukilimo, gali būti „sugrąžinta“ pranciškonų konventualų Gdansko provincijai? Joks Lietuvos teismas to nesuprastų, tačiau ponas Marekas turbūt tikisi, kad supras naujos Vyriausybės finansų ministras ir pasirašys dar premjero Butkevičiaus laikais parengtą potvarkį, kurio vis dėlto taip ir nepasirašė tuometiniai finansų ministrai.
Visgi dėl Lietuvos teismų gal esu ne visai teisus, nes šiaip ar taip ponas Marekas savo pretenzijas Lietuvos teismuose grindė Lenkijos okupacinės valdžios 1938 metų teismo sprendimu, kuomet vienuolyno ansamblis buvos „sugrąžintas“ pranciškonų konventualų Lenkijos provincijai, kuris jai niekada nepriklausė. Nors šiuo metu šio ordino Lenkijos provincijos nėra, o Gdansko provincija yra tik viena iš trijų ordino provincijų Lenkijoje, bet teismai matyt traktavo, kad viena iš trijų provincijų kažkaip atstovauja prieš karą buvusią ordino Lenkijos provinciją.
Atrodo, kad niekas Lietuvos teismuose net ir neginčijo pono Mareko teisės atstovauti ieškovą, kai jis bylinėjosi ir reiškė pretenzijas dėl Vyriausybės esą netinkamų veiksmų, perduodant vienuolyno ansamblį kultūros, mokslo ir meno reikmėms (beje, tokiu atveju pagal įstatymą bažnytinis turtas negali būti grąžintas natūra, bet teismams ir tas buvo nė motais). Niekas neginčijo ir paties ieškovo (t.y., Gdansko provincijos ar jos konvento) teisės reikšti pretenzijas. Be to, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė 2010 metų spalio 15 d. pateikė ieškinį šioje byloje palaikydama Gdansko provincijos atstovybės Lietuvoje reikalavimus … turbūt tik dėl laikino disponavimo vienuolyno pastatais teisės sugrąžinimo valstybei. Nebuvo kvestionuotas nei Gdansko provincijai esą „istoriškai“ priklaususio šio turto faktas, nei ta aplinkybė, kad „istoriškai“ šis turtas Lenkijos provincijai buvo perduotas okupacinės valdžios sprendimu.
Ką tai galėtų teikšti? Ar tik ne tai, kad Lietuvos teismai netiesiogiai pripažino Lenkijos okupacinės valdžios Vilniaus krašte 1938m. teismo sprendimą? Kadangi Lietuvos teismai pripažįsta ir šios okupacinės valdžios išduotus nuosavybės dokumentus, tai atrodo, jog tyliai žengiamas naujas žingsnis, vedantis prie pilsudskinės okupacijos teisėtumo pripažinimo. Lietuvos savanoriai turbūt jau vartosi kapuose. Visgi teismai regis dar niekur tiesiogiai nenagrinėjo lenkų okupacinės valdžios sprendimų Vilniaus krašte teisėtumo klausimo ir bent jau niekaip neįpareigojo valstybės institucijų gražinti vienuolyno ansamblį menamiems pranciškonų konventualų ordino Lenkijos provincijos teisių perėmėjams. Priminsiu, kad Lietuvos Respublika niekada nepripažino prieškarinės Lenkijos Respublikos įvykdytos aneksijos teisėtumo. Tačiau jeigu Lietuvos Vyriausybės įgaliota institucija remdamasi 1938m. teismo sprendimu, savo aktu „atstatytų nuosavybės teisę“, tai būtų tiesioginis okupacinės valdžios pripažinimas. Kai viena okupacinė valdžia (sovietai) turtą nusavino neteisėtai, tai kodėl kitos okupacinės valdžios įvykdytas turto perdavimas staiga staiga turėtų tapti teisėtu? Jei Konstitucinio teismo vartotas „okupacinės valdžios“ terminas bus naudojamas vienpusiškai tik vienų okupantų atžvilgiu, tai paties šio teismo nutarimas gali tapti bombike.
Tikriausiai S. Skvernelis, skelbdamas apie tokius planus, tik siekia draugystės su iš tiesų svarbiu „strateginiu partneriu“ – Lenkija. Tačiau ar nebus taip, jog pasekmės gali būti priešingos. Juk tai būtų tik pirmas precedentas. Yra ir daugiau nekilnojamo turto, į kurį galės pretenduoti ne tik kito Lietuvos bažnytinio turto „savininkai“ Lenkijoje bet ir įvairūs nauji jos okupacinės valdžios teisių perėmėjai. Teko skaityti apie Ryšių su Polonija komiteto planus Lenkijos Senate laikui atėjus pradėti nekilnojamo turto sugrąžinimo teisėtiems savininkams kampaniją pagal žydų pavyzdį. Bet tai palieku valdžios institucijų analitiniam darbui. O ten turbūt vyksta blaškymasis tarp dviejų „nuomonių“ – „Smetoninės“ Lietuvos Respublikos nuostatų dėl Vilniaus krašto okupacijos ir kai kurių šiuolaikinių istorikų naujos koncepcijos, kad Lenkijos – Lietuvos karas bei Vilniaus krašto užėmimas ir aneksija – tai buvo tik „jaunalietuvių“ ir „senalietuvių“ pilietinio karo pasekmės.
Šiuo požiūriu LDK pranciškonų ir jų svarbiausio vienuolyno, kuris tapo pranciškonų (nuo 1517m. tapusių pranciškonais konventualais) visų Lietuvos provincijos vienuolynų motina, istorija kaip tik yra labai iškalbinga. Pirmiausia trumpai paliesime formaliąją jos pusę. Istorikai teigia, kad šis vienuolynas, kaip ir visi Lietuvos pranciškonai 1430 m. buvo prijungti prie šio ordino Čekijos ir Lenkijos provincijos. Tačiau Lietuvos pranciškonai priklausė savarankiškam Lietuvos vikariatui (autonominei kontratai) ir LDK Brolių piligrimų kongregacijai [2]1625 m. įkurta atskira pranciškonų konventualų Lenkijos provincija, o LDK pranciškonai su savo pagrindiniu Vilniaus vienuolynu pateko į tuo pat metu įsteigtą Rusios ir Lietuvos provinciją [3]. Bet Lietuvos pranciškonai su tokiu sprendimu nesutiko ir kovojo dėl Lietuvos provincijos statuso, kad ji būtų atskira nuo Rusios. Čia paminėkime tris iš trylikos jų nurodytų tokio atskyrimo priežasčių.
Pirmoji ir svarbiausia priežastis – evangelizacija, nes vis dar daug buvo vietų, kur gausiai gyveno pagonys ir „nėra kito būdo jiems padėti, išskyrus tą, kad į jas atsikeltų ir ten apsigyventų lietuvių tautybės broliai, kurie ne tik kalba, bet ir prigimtimi, arba, geriau sakant, krauju panašūs į šių kraštų gyventojus“, todėl jie neturi būti kažkur kitur išsklaidyti [4]. Tad atskiros provincijos reikalavimas buvo grindžiamas pirmiausia būtinybe mokėti lietuvių kalbą, kurią Vilniaus pranciškonai mokėjo, ir netgi poreikiu ugdyti ir siųsti misijoms lietuvių tautybės pranciškonus. Tai buvo nulemta pačių pranciškonų evangelizacijos strategijos, kai buvo siekiama, kad broliai būtų kuo arčiau žmonių.
Kita svarbi priežastis – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prestižas. Jeigu Rusiai galima turėti savo provinciją, tai kodėl negalima Lietuvai, kuri dešimt kartų didesnė negu visa Rusia [turėta omenyje Vakarų Ukraina, nes maskoliai nebuvo priskiriami Rusiai] ir daug už ją garbingesnė ir iškilesnė“ [5]. Rusios provinciolas ir jų statytiniai tiesiog plėšė Lietuvos pranciškonų vienuolynus [6]. Dėl XVII a. vidurio kataklizmų, kai Vilnių okupavo ir naikino maskolių kariuomenė, kilo maras, Lietuvos pranciškonų konventualų „nepriklausomybės manifestas“ pateiktas ordino vadovybei tik 1671 m. [7], o atskira Lietuvos pranciškonų konventualų provincija galutinai įsteigta 1686 m. [8]. Aišku, kad tiek jurisdikcijos, tiek istoriniu ir kultūriniu požiūriu ji nieko bendra neturėjo su trim šimtais metų vėliau įsteigta pranciškonų konventualų Gdansko provincija.
Tačiau grįžkime prie esmės. Nelieskime seniausio Lietuvos pranciškonų periodo, kai svarbiausią vaidmenį atliko vokiečiai – Saksonijos provincijai priklausę Livonijos pranciškonai. Pradėkim nuo pagrindinio Vilniaus pranciškonų istorinio „naratyvo“ – kankinystės iki Lietuvos krikšto. Šiandien istorikai jau sutaria, kad pranciškonų kankinių legendos branduolys susijęs su tikrais Algirdo laikų įvykiais (1369 m.) [9], kai valdovas buvo išvykęs į žygį prieš Maskvą ir pažymėjo Kremliaus vartus savo ietimi, kas reiškė maskolių, kaip Lietuvos vasalų, statuso patvirtinimą. Pasakota, kad Algirdui išvykus visa jo valdžia likdavo Vilniaus vaivadai Petrui Goštautui, kuris buvo priėmęs katalikybę, kai dar buvo Podolės vaivada.
Tačiau svarbiausia tai, kad pasakojimas apie Petro Goštauto į Vilnių pasikviestus pranciškonus, kuris buvo plėtojamas Goštautų aplinkoje XVI a. pr., yra aiškiai susijęs su priešpastatymu Lenkijos istoriko Dlugošo epinei Lietuvos krikšto koncepcijai, kur visi krikšto nuopelnai priskirti Lenkijai [10]. Pasirodo, Lietuvos krikšto misiją 1333m. [neteisingas datavimas] pradėjo Petro Goštauto pakviesti pranciškonai. Pabrėžiama, kad šie pranciškonai buvo pakviesti iš lietuviškos aplinkos Rusioje, todėl buvo “šiek tiek pramokę lietuvių kalbos“ [11], ir sugebėjo tiesiogiai skelbti evangeliją Vilniaus miestiečiams. Kai šie keturiolika pranciškonų buvo nukankinti, Petras Goštautas iš tos pačios aplinkos vėl pakvietė jau trisdešimt šešis pranciškonus, kuriuos įkurdino savojoje rezidencijoje Smėlynėje (t.y. ten, kur vėliau ir buvo pastatytas tiek čia minimas vienuolynas, tiek bažnyčia) [12]. Mūrinės švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatymas dar XIVa. siejamas su krikščionybės pergale ir įsitvirtinimu Lietuvoje [13] pačių lietuvių, o ne Lenkijos iniciatyva. Legenda teigia, kad šiuos pranciškonus Vilniuje išžudė totoriai drauge su pačiu Petru Goštautu, kuris esą ne tik pats tapo pranciškonu, bet ir misijiniu vyskupu (to istorikai nepatvirtina).
Lietuvos metraštis (Bychoveco kronika) teigia, kad pirmasis Vilniaus vyskupas buvo pranciškonas Motiejus iš čia aptariamo „Vilniaus Dievo Motinos vienuolyno“. Kaip žinia, pirmasis vyskupas iš tiesų buvo pranciškonas Andrius Vasila, tačiau Lietuvos istorinė tradicija, kuri glaudžiai susijusi su šiuo vienuolynu, apie tai nutyli, nes Andrius Vasila buvo Gniezno archivyskupijos sufraganas, o Lietuvos didikams, XVI a. pradžioje siekusiems išrinkti atskirą Lietuvos karalių ir nuo Lenkijos bažnytinės provincijos nepriklausomą arkivyskupą, jį minėti nebuvo naudinga [14]. Kaip tik XV-XVI amžių sandūroje su šiuo vienuolynu buvo susiję pirmieji lietuvių raštijos paminklai (būtent čia buvo saugojami 1503 m. spausdintoje knygoje pateikti lietuviški poteriai iš ankstesnio originalo, kurių kalbą akad. Z. Zinkevičius priskiria Dieveniškių ir rytesnėms lietuvių tarmėms). Lietuvių kalba vienuolyne gyvavo iki pat XVIIIa. antros pusės, kas matyti ir iš 1740 m. Antano Gžybovskio, Vilniaus pranciškonų konvento komisaro, veikalo. Beje, tiek supratimas, kas yra lietuviai, tiek kas yra lietuvių kalba, šiame vienuolyne, kuris priklausė to meto LDK elitui, nebuvo išnykęs (o tai žlugdo teoriją, kad Vilniuje tada esą jau buvo likę vien sugudėję „litvinai“ ir kad painiotos lietuvių ir gudų kalbos; antai A.Gžybovskis paaiškino, ką lietuvių kalba reiškia „Perkūnas“, kaip lietuviai stabmeldžiai lietuviškai vadino savo vyriausiąjį kunigą) [15].
Tai nereiškia, kad nedaugėjo „senlietuvių“, kurie nebemokėjo ar niekada ir nemokėjo lietuviškai. Tačiau jų pilietinė savimonė buvo susijusi su Lietuvos valstybe. Dar daugiau, šiai savimonei itin reikšminga buvo Vilniaus pranciškonų kankinių legenda. A.Gžybovskis teigia, kad kaip tik šių kankinių globa apgynė Lietuvą nuo krikščionių armijų, atėjusių iš Europos, bei kitų užkariavimų. Esą jeigu šie kankiniai karų laikotarpiu būtų buvę iškasti kaip relikvijos, tai kryžiuočiai arba kiti Lietuvos priešai tikrai būtų jas pagrobę ar sunaikinę [16]. Su dideliu skausmu A. Gžybovskis rašo apie beveik tris amžius trukusias nesėkmes kanonizuojant pranciškonų kankinius. O sėkmės atveju tai būtų padidinę Lietuvos europinį prestižą ir civilizacinį savarankiškumą Lenkijos atžvilgiu.
Grįžkime prie ketinimų atiduoti istorinį Vilniaus pranciškonų konventualų ordino centrą Gdansko provincijos atstovams. Turbūt iš dalies galima suprasti Vilniaus arkivyskupijos hierarchus, jei jie šiandien neturi galimybių patys palaipsniui atkurti pranciškonų konventualų Lietuvos provinciją ir šioje misijoje labai tikisi Lenkijos pagalbos. Tik ar sutaps interesai? Ir ar kita pusė iš tiesų nesieks čia „atkurti“ būtent Lenkijos provincijų tęsinį. Nesinori tikėti, kad Vyskupų konferencijai tas nė nerūpi. Apie kokį nors susitarimą šio klausimu nėra žinoma. Tačiau argi yra ne tik juridinis, bet ir istorinis, moralinis bei politinis pagrindas perduoti šį kompleksą Gdansko provincijos atstovybei ar tik kelių vienuolių konvento Lietuvoje įsteigto juridinio asmens nuosavybėn? Gal užtektų dalį milžiniškų patalpų pagal sutartyje nustatytas sąlygas perduoti naudotis taip, kaip tą ir numato įstatymai, o pats ansamblis liktų išimtine valstybės nuosavybe? Ar nebūtų taip netgi paprasčiau ir kukliau? Be to, ar ne didesnės būtų paveldosauginės garantijos negu pono Mareko pažadai? Kelios parodos ir koncertai bei du leidiniai per du dešimtmečius dėl ateities vizijos realumo neįtikina.
Nesinori tikėti, kad Lietuvos valstybė neatras jėgų drauge su Vyskupų konferencija geriau už poną Mareką įsteigti čia Lietuvos pranciškonų muziejų, pagerbti čia buvusią pirmą caro laikų lietuvišką mokyklą, ir čia veikusią Lietuvių mokslo draugiją, ir čia gyvenusius Joną Basanavičių bei garsų Ukmergės krašto didiką Juozapą Montvilą… Panašu, kad kova dėl turto, mėginant apeiti įstatymus, tiktai trukdė šiai misijai, kaip ir pranciškonų konventualų atgaivinimui Lietuvoje.
Na ir pagaliau visa ši niūri istorija verčia priminti šv. Pranciškaus regulą apie evangelinį neturtą, kurio turi laikytis šio ordino nariai, ir kad anot vieno iš pranciškonų tėvų šv. Bonaventūros, tai tėra laikinos žemiškosios gėrybės, kurias savintis kiekvienam pranciškonui turėtų būti nuodėmė [17]. Šis principas taikomas tiek asmeninio, tiek bendro turto siekimui. Štai kodėl šiame straipsnyje pono Mareko dar nepavadinau broliu Mareku.
Autorius 1987 m. yra talkinęs archeologams, tyrinėjusiems šv. Kryžiaus bažnyčios prieigas, kur pasak legendų buvo nukankinti Vilniaus pranciškonai
________________________
[1] Žurnalas Logos 68, Liepa- rugsėjis, 114-128 psl. 2011, Vilnius.
[2] Darius Baronas, Vilniaus pranciškonų kankiniai ir jų kultas XIV-XX a., Vilnius, 2010, 104-105 psl.
[3] Darius Baronas, ibid. 164 psl.
[4] J. Pr. Dluskis, LDK Mažesniųjų Brolių Konventualų Senovė, pgl. Darius Baronas, ibid. 353 psl.
[5] Ten pat, 357 psl.
[6] Ten pat, 359 psl.
[7] Ten pat, 349 psl.
[8] Darius Baronas, ibid. 176 psl.
[9] Darius Baronas, ibid. 30 psl.
[10] Darius Baronas, ibid., 111-119 psl.
[11] Antanas Gžybovskis. Brangiausias Lietuvos pranciškonų lobis, 1740, pgl. Darius Baronas, ibid. 545 psl.
[12] Ten pat, 573 psl.
[13] Darius, Baronas, ibid. 98-101 psl.
[14] Darius Baronas, ibid. 121-122 psl.
[15] Antanas Gžybovskis. Brangiausias Lietuvos pranciškonų lobis, 1740, pgl. Darius Baronas, ibid. 541, 543 psl.
[16] Ten pat, 564-565 psl.
[17] Žr. Virpi Makinen, Property Rights in the Late Medieval Discussion on Franciscan Poverty, Leuven, Belgium, 2001
Ponia viso ketvirčio amžiaus vyriausybe, ką esi prisidirbusi, kad kiekvienoje kadencijoje taip rangaisi ir papirkti stengiesi? Žinoma, NE IŠ SAVO KIŠENIŲ, o iš mūsų visų, iš VALSTYBĖS 🙂
Ir nebūk tu, žmogau prietaringas:
„Iš karto po kovo 13 d.(!!!) pasitarimo Vyriausybėje viešai paskelbta, kad premjeras planuoja atstatyti pranciškonų vienuolių nuosavybės teisę į jų buvusį turtą.”
Kaip tarptautinė teisė vertina „nuosavybių atkūrimą” buvusiose okupuotose teritorijose? Mes, lyg to nežinodami, lyg nuo civilizuoto pasaulio atskirti gyvendami ir nieko apie tai neišmanantys, ne vienam atkūrėme būtent okupacijos metu išdygusią „teisę” į NT…
Nors, kitą vertus, gal ir turėjo šie, dar neaišku, ar legalūs pranciškonai (gal pirma vertėtų Vatikane ir Interpole žinias surinkti?), kur nors Vilniuje savo nuosavybę. Pvz., vietą savo prekystaliui netoliese buvusiame malkų turgelyje… Tada taip, tada taip.
Labai norėčiau tikėtis, kad naujasis Ministras Pirmininkas perskaitys, susimąstys ir klaidos nedarys. Tai bus lakmuso popierėlis – simbolis – daug pasakysiantis – kokią valdžią turime. Tiesa, sakant, ir nulemsiantis šios valdžios dabar bręstančią ateitį.
Policininkui nė motais Tauta ir jos likimas, mūsų sostinės ir Vilniaus krašto likimas. Jis – garbėtroška , ir tuo viskas pasakyta: jis sauvaliaus, kaip policininkas keliuose, kad kišenė ir karjera augtų. Jis pirmaisiais apdovanojimais jau lekmuso popierėkį nuspalvino palaižio – karjeristo, nesiskaitančio su Tautos nuomone ir valia, spalvomis. Jis dar daugiau “priksladys malkų” Tėvynės ir Tautos nenaudai.
Lenkija šimtmečius gyveno, kaip parazitas. Pirmiausiai prisisiurbė prie Vengrijos ir čiulpė jos syvus, paskui prisisiurbė prie Lietuvos, dar vėliau prie Švedijos, dar veliau prie Saksonijos( dar jeigu neklystu prie čekų) Šiandien prie ES ir JAV. Mano klausimas: Prie ko Lenkija prisisiurbs vėliau? – gal prie Kinijos ar arabų? Žodžiu šitai valstybei( kaip parazitui) nuolat reikalingas globėjas ir šeimininkas, nes be to ji tiesiog negali gyventi ir ji taip įpratusi gyventi. Man asmeniškai ne vieną kartą teko bendrauti su paprastais lenkais, tai jie ir sako, kad geriausiai Lenkija gyveno prie lietuvių, o ne prie vengrų ar švedų.
Pagarba autoriui
Gal Skerrneliui vertėtų pagalvoti kaip susigrąžinti Suvalkų kraštą , o ne parceliuoti likusį valstybės turtą.
Tai kad gal yra atvirkščiai – Vilniaus lietuvybės “neįkanda”, tai Kauną “prijunginėja” prie Suvalkų, Balstogės. Antai, europinę vėžę net už 365 mln. eurų, skirtų ES, jau į Lenkiją nusitiesė, tiesa, kol kas vėžlio greičio, tai kauniečiai vis dar važiuoja į Vilnių, bet tik kol kas…, jau, kaip girdėjome, ministerijas užsimojęs kelti arčiau Lenkijos į Kauną. Tik va niekaip vis dar nepavyksta VU išjudinti iš pamatų, bet universitetų mažinimas numatytas, VDU nesnaudžia, – ką čia iš Vilniaus prisilipdžius, taigi visko galima sulaukti…
Štai ir atsikleidžia naujojo Premjero veidas: jam- pataikūnui svarbiausia dėl KARJEROS bet kam įlįsti į užpakalį, kad tik ligi generolo dasikrapšytų. Policijoje tik pataikūnai kopia karjeros laiptais. Kas jam lietuvių tauta ir jos istorinis palikimas, jos istorniiai paminklai, kas jam lietuvių tauta ir jos likimas. Praėjusios kadensijos Seimas beveik vienbalsiai nesuteikė “patriarcho” vardo ir apdovanojimų didžiausiam savanaudžiui ir tautos išdavikui, o Skvernelis , vos kojas sušilęs, “na zlo vragam” suteikia kilmingus Tautos apdovanojimus, lyg būtų iš Karalių kilmės palikuonis. Bet savivaliautojui policininkui – viskas per nieką. Kuo nusiplenusiam, gal tik tuo, kad Lietuvoje įkūrė Globaliosios Pilietinės visuomenės institutą, skatinantį lietuviukus vykti iš Lietuvos, įtvirtinusio didžiausią padlaižūnų korupcinę valdžią, nė kiek nevaržiusio Lietuvos neokapitalistų žiauriausio išnaudojimo, vikusio lietuvius iš Lietuvos, Amerikos agentas, kad buvo apdovnaotas lietuvių tautos garbinigiausiu apdovanojimu? Ir vis tai pataikūniški Skvernelio ėjimai. Prieš keletą metų Skvernelis jau kartą išdavė Lietuvos interesus, pasirašydamas ES sutartis. Dabar lenkams pataikauja, nesidomėdamas ir nesuvokdamas, kad pastaruoju metu Lenkijos vyriausybė ir nacistai , siekdami atkurti Lenkijos imperiją, naudoją tyliais slenkantį POLIAKŲ , GYVENUSIŲ PRIEŠ KARINĖSE , LENKIJOS OKUPUOTOSE ŽEMĖSĖ – LIETUVOJE, BALTARUSIJOE IR UKRAINOJE, – PRIVATININKŲ TEISĖMIS PER EUROOPS SĄJUNGOS TEISMUS SIEKIA SUSIGRAŽINTI PRIVAČIAS ŽEMES TOSE ŠALYSE. Ir to vienuolio Marijano, melagingai apsišaukusio Lietuvos proanciškonu, siekiai tokie patys. Šiandieną vienuolyną, o rytoj – visą Vilniaus – lyg tai teisėtą Lenkijos kraštą, sieks atsiimti ir atskirti nuo Lietuvos. Nepamirštant ir Žemaitijoje Mažeikių krašto. Jau dabar draskomą Ukrainą 600 lenkų – prieškarinių ūkininkų padavė į ES teismus, pad prisiteistų “savąsias” buvusias okupuotas Lvovo krašte žemes. Te Skvernelis nepamiršta, kad Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje buvusiose prieš karą okupuotuose kraštuose TEBEVEIKIA ARMIJOS KRAJOVOS POGRINDINIAI DALINIAI, po 15 milijonų dolerių ir po 10 tonų medikamentų kasmet remiamos iš Amerikoje įkurto Armijos krajovos veteranų rėmimo ir generolo Pilsudskio fondų, kad nuo 1992 metų prie Varšuvos veikia Armijos krajovos Štabas ir prie jo veikianti diversantų buvusiems “svojim krajam” mokykla, kurioje kasmet perkvalifikuojama po 240 karių – diversantų pogrindinei ir anti lietuviškai veiklai mūsų ir minėtose srityse. Skverneli, įsileisk velnią į bažnyčią, – ant altoriaus užlips: tą Jūs darote, tą darys lenkai- tie , kuriems rengiates užpakalius laižyti, išdavinėjant ir pardavinėjant Lietuvą. Kodėl nestabdote narkotikų, cigarečių kontrabandos srautų į Lietuvą, kodėl nenubaudžiate aplaidžiųjų policinininkų? Sakysite, Jums , kaip ilgus metus dirbusiam aukštose pareigose policininkui – tai NEŽINOMA???Matomai, todėl , kad iš jų gaunate “atkatus”. Artėja ir Jūsų nedorumų atskleidimo eilė. Tikriausiai , tai jausdamas, skubate, rjuošiate sau dirvą ES , o gal ir Lenkijoje. Prakeiks Jus lietuvių tauta, jei toliau savivaliausite, negerbdamas krašto, kuriame užaugote ir kurio syvais maitinotės. .
Niekų šnekėti tai nereikėtų. Neturto galite mokinti savo godžiuosius, prasigėrusius ir su banditais bei sukčiais bendraujančius observantus. Jau vien tai, kiek jie pinigų gavo pardavę lietuvių turtą Amerikėj, kas paskaičiuos ir pasakys?
Su konventualais viskas tvarkoj. Klaipėdoj statosi vienuolyną, kalba visi lietuviškai (kad ir su akcentu), traukia bomžus iš liūno, dirba su jaunimu, nesimeldžia pinigui… Tegul jiems tenka tas turtas Vilniuje geriau, nei kokiems banditams ir sukčiams (a la Masiulis su dėžute).
Gėdinga, naikinama mūsų tauta, bijodama absoliučiai svetimų mūsų žemei ir tautai pabėgėlių invazijos, ginasi, maksimaliai apribodamas priėmimą. O tuo tarpu Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai, Vatikano įsakymu, patyliukais atsigabeno kelis šimtus, o gal jau ir tūkstantį arabiškų katalikų ir priėmė juos lietuvių šaimose. Ar tai nekaltas katalikškas elgesys, ar tai Vatikano ir pasaulio ELITOS suokalbio rezultatai? Ar ne tie patys katalikai prieš 600 metų išžudė mūsų senojo tikėjimo šventikus, šimtus tūkstančių, nenorėjusių priimti katalikiškai – žydišką krikštą, lietuvių.Nuo tų laikų jie – kitataučiai katalikai pradėjo naikinti mūsų lietuvių tautą, tai tęsia ir dabar. “Tiesa, jie Klaipėdoje kalba su akcentu, bet bažnyčią statosi- kaip ir senajame prieš 500 metų Vilniuje tęsia tyliąją okupaciją, kad po kiek metų galėtų pareikšti pretenzijas į LIETUVIŲ SUAUKOTAIS PINIGAIS PASTATYTUS PASTATUS. Lygiai taip pat, kaip ir Vilniaus Pranciškonų vienuolynas buvo pastatytas ne atvežtais iš užsienių pinigais, ne atvežtomis iš užsienių plytomis, – viskas buvo pastatyta surinkus lėšas iš Lietuvos žmonių, ir perimta iš aukotojų TIK UŽ PALAIMINIMĄ, pakišant žeminančią prievartautojų sutartį. Taip lietuviai užsieniuose neteko savųjų gražiųjų bažnyčių, nes jas už palaiminimą pasisavino Vatikano vietininkai. Pagaliau, ir Lietuvos VISI bažnyčių rūmai, vienuolynai, bažnyčių auksas absoliučiai priklauso TIK LIETUVOS ŽMONĖMS, KAIP PROTĖVIŲ AUKOTOJŲ PALIKUONIMS. Jokiems atėjūnams “geradariams” niekas Lietuvoje NEPRIKLAUSO.
Dievulėliau, Aisti, – tu toks bukas, toks bukas… kad net nematai, jog tavo supagonėję tautiečiai geriausiu atveju tik du-tris vaikučius šeimoje nori auginti. Pagonims vaikai nėra vertybė. Tuo tarpų mano aplinkoje katalikai (lietuviai, lenkai, prancūzai, rusai, ispanai) turi nuo 5 iki 11 vaikų. Ir čia tik mano aplinkoje, mano pažįstami. O žinau katalikų, kurie ir po 13 turi bei gražiai juos augina, ugdo. Tavo sumautas auksas, ar pastatai Vilniaus centre negagarantuos tau tavo tautos išlikimo. Įsikalk tai į savo buką galvelę. Ana, musulmonai neturi nei aukso nei nekilnojamo turto, bet jų daugėja ir jie plinta – su jų skaičiumi auga ir jų kultūros įtaka. Žinai kodėl? Todėl, kad jie vaiku NEPLANUOJA, kaip tai daro supagonėję vakariečiai.
Dėl ofm observantų turto Amerikėj tu irgi kliedi – jį išpardavojo patys Lietuvos observantai. Paklausk B. Jurčio, A. Kungio, A. Malakausko… Neslėpk galvos į smėlį ir nustok vaidinti auką.
Su pagonybe į Lietuvą (ir Europą) grįžta pinigų, valdžios kultas, vaikai nustoja būti vertybe kaip ir monogaminės santuokos bei tvirtos šeimos, plinta pornografija, prostitucija, iškrypimai, girtuokliavimas, narkomanija bei melas, kuris yra geriausias šėtono įrankis pagoniškoms tautoms valdyti.
Pagonys savo šeimų taip pat neplanuodavo. Nereikia svaidytis etiketėmis ir kaltinimais. Pinigų ir valdžios kultas buvo būdingas pačioms įvairiausioms imperijoms, taip pat ir krikščioniškoms. Šmeižti kitus, o po to gauti nuodėmių atleidimą taip pat būdinga netikriems krikščionims.
Kliedite gerbiamasis. Pasiskaitykite apie pagonių kūdikių ir vaikų žudymus dėl nepatikusios lyties, apsigimimų ar tų vaikų ir kūdikių aukojimus dievams. Pagoniškose kultūrose vaikai net nebuvo skaitomi žmonėmis (ką mes matome sugrįžtant į pagonybę dabar). Nesupratau, apie kokias etiketes jūs čia kalbate? Net 9 klases geresnėje mokykloje baigęs paauglys žino, kad pagoniškose kultūrose santuoka nebuvo apribota monogamija ar kad į lytinius santykius ne santuokoje buvo žvelgiama liberaliai, ar kad vaikai buvo planuojami nuo kontraceptikų, abortuojančių arbatų iki vaikžudystės.
Apie kokį nuodėmių atleidimą kalbate irgi nesupratau (kokios konfesijos rėmuose ir kokiais dokumentais remiantis?).
Gal galit paminėti bent vieną tikrai krikščionišką imperiją, nes aš tokių nepamenu. Na, nebent Kanados ir JAV amišų bendruomenes laikote imperija… Nors tai tikrai netikslu. Išvis ar jūs suvokiate kas yra krikščionybė, ar tiesiog (Lanzbergo pavyzdžiu) įsivaizduojate, kad žmogus nueinantis į bažnyčia jau tampa krikščionimi (kaip atsistojęs garaže tampa automobiliu)?
Taip, buvo atvejų įvariose kultūrose kur pavyzdžiui žudydavo gimusias mergaites. Tačiau kas jums davė teisę apibendrinti, kad taip elgėsi daugelis pagonių ir kad tai yra vos ne pagonybės požymis? Tai tik jūsų ideologinuai paistalai. Be to, šis straipsnis kalba visai apie ką kita – apie netikrus pranciškonus, kurie gviešiasi turto ir apie lenkų imperialistus, kurie siekia palaužti lietuvių istorinę atmintį bei valstybingumo tęstinumą.
Sunku fermeriams proto įdėti, dar sunkiau išmokyti Lietuvą mylėti
Karaliaus vardo nešiotojau, malonėkite skirti policininką nuo “fermerių”, siekiančių atkurti Lietuvoje ūkį ir dorą. O Skvernelis – daug žemiau už fermerius- tai prisidengėlis savanaudis pataikūnas su Vergiškuoju sindromu smegenyse,tai jau liudija jo negarbinga Lietuvai ir mūsų tautai veikla.
supratau – fermeriai geri, jų premjeras ir ministrai blogi
Toks veiksmas-tiesioginis lenkų okupacijos padarinių įteisinimas.Lenkų ideologinio lizdo įsteigimas.Bet kažkodėl niekas nekalba apie kitą-dar basesnį veiksmą, kai nuosavybė tesė į žemę atkūrimo įstatyme buvo įrašyta pirmumo eilėn lenkai, kurie iki 1939 m. okupacijos lenkų okupacinės valdžios sprendimu buvo perkelti į Lietuvą su visi šeimos nariais, kurie turėtą žemę paliko Lenkijoje, o jiems lenkų valdžia suteikė tokius pat plotus Lietuvoje .Taip buvo pripažinta Lietuvos žemės okupacija .Mačiau bent dviejų šeimų archyvinius dokumentus, vienai šeimai Ignalinos rajone buvo suteikta 40 ha .Kitai-Vilniaus rajone, prie Nėries upės .To įstatymo autorius-Lanzbergis su konservatoriais.Todėl Skverneliui-skubiai atsikvošėti.
Jo… Milicininkas ir Afrikoje – milicininkas…
Tai klausimas paprastas: ka musu valdzia galvoja apie tarpukario Vilniaus ‘epopeja’? Kas tai buvo???? Kas tai buvo, jeigu premjeras rimtu veidu kalba apie ‘nuosavybes grazinima’… Tai musu valdzia pripazista kad tai nebuvo okupacija? Na tokiu atveju netoli laikai, kada teks kazkuriam premjerui pripazinti, kad tai mes dabar esame okupave Vilniu. Kito kelio nera… Kaip seni zmones sakydavo ‘..prajovai ant zemes..’. Labai noretusi tiketi, kad premjeras nepadarys sios klaidos, kad tai buvo tik akimirkos silpnybe. Premjere, labai gerai pagalvokite KA DAROTE!!!!
Songaila skelbia labai svarbią medžiagą, ginant Lietuvos kultūrinį ir istorinį paveldą – pranciškonų vienuolyną, kad Skvernelis jo neatiduotų Lenkijai. Tačiau šiuo atveju noriu atkreipti dėmesį į klausimo neviešinimą, kad į tokį svarbų Lietuvai klausimą kita Lietuvos žiniasklaida kažkodėl nekimba… Visiškai nesuvokiama yra tai, kad tyli LRT, tuo neatlikdama savo įstatyminės paskirties. Toks faktas bylotų apie akivaizdų didžiosios žiniaskaidos dalies korumpuotumą, jos priklausomumą. Taigi Lietuvoje laikomoje demokratine šalimi viešumo neturime. Tad, ar ne dederėtų vieną kartą tokio akivaizdaus visuomenės neinformavimo atveju Seimui imtis esminio LRT valdymo pertvarkymo. LRT taryba turi vykdyti viešą jai pavaldžios LRT įstaigos valdymą. To nematome, – kad Taryba imtųsi atitinkamų priemonių – negirdėti nė žodelio. Imant ir šiuo konkrečiu atveju dėl grėsmių, – kad toks Tautai neįkainuojamas turtas gali būti neteisėtai atiduotas Lenkijai, LRT visuomenės apie tai neinformuoja, jos Tarybai abejingai tūnant.
Gal atsilieps laida „NES MAN TAI RŪPI”
Nurėžt finansavimą kitiems metams visai ž-sklaidai, kuri „nemato” to, ko „reikia” nematyti.
Kodėl taip padarytą, neatsiklausus plačios visuomenės. Taip ir vėl pateksim į lenkų įtakon. Skvernelis neprisimena Vilniaus Golgotos, kaip lenkai lenkino per bažnyčias Lietuvą. Manau, kad reikia šią problemą perspresti….DIEVAS SUPRANTA IETUVIŠKAI IR lENKIŠKAI
Bravo Gintarai. Gražiai sudėliojai.
Mane eilinį kartą nustebino buvusios valdžios minkštakūniškumas ir abuojumas valstybės bei tautos interesams. Vis gi gi tikiuosi, kad p. Skverneliui ir jo padėjėjams bei Finansų ministrui užteks sveiko proto ir tokio žingsnio jie napadarys, t.y. neatiduos Lenkijai Lietuvos turto ir nepaniekins mūsų tautos.
Kartoju, bet kartoti verta. Čia surinkta ir pateikta
svarbi medžiaga
Visuomenės švietimuisi, turistam pažindinti būtų reikalinga medžiaga ir apie Livonijos atšakos pranciškonų kūrimąsi toje Vilniaus vietoje Mindaugo, Vytenio ar dar senesniais laikais, o taip pat ir domininkonų radimąsi Vilniuje. Beje, regis, kad ta vieta ne Smiltyne vadinosi, o Arena ar Orena (Vorena?). Žodžiu, Lietuvos ir Vilniaus istorijoje nearti dirvonai. Visą Nepriklausomybės laiką Vyriausybė tiek smetoniškai antivilniška atsirasdavo, kad net Gedimino kalnas ėmė griūti. O, regis, kaip tik vienas iš Justino Marcinkevičiaus priesakų buvo, – saugokite Gedimino kalną.
Tyli kiaulė gilią šaknį knisa
Po wizycie w Wilnie w 1992 Generał Zakonu powiedział: Prawnie przewiduje się odtworzoną Kustodię lub Prowincję Litewską jako ZALEŻNĄ bezpośrednio od Kurii Generalnej w Gdansku. Jest to koncepcja zgodna z ideą Nuncjusza Apostolskiego i Arcybiskupa Wilna.
W sierpniu 1995 roku Prowincja Gdańska kupiła w Wilnie dom, z przeznaczeniem na juniorat zakonny. Może on pomieścić kilkunastu zakonników.