D. Razauskas: Didžiausias Lietuvos priešas – vidinė išdavystė (video)

Lapkričio 23-iąją, Lietuvai švenčiant tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus 165-ąjį gimtadienį, solidžia valstybine J.Basanavičiaus premija, skiriama už etninės kultūros tradicijų plėtojimą, puoselėjimą ir tyrinėjimą, buvo įvertintas žinomas Lietuvos mitologas humanitarinių mokslų daktaras Dainius Razauskas.

Nuoširdžiai sveikindami su pelnytu įvertinimu, šiandien su laureatu kalbamės apie tai, kuo skiriasi ir kuo panašios J.Basanavičiaus kurtoji ir šių dienų Lietuvos.

– Yra tradicija šios premijos laureatui pasodinti ąžuoliuką Ožkabaliuose, Jono Basanavičiaus tėviškėje. Ilgainiui išsikerosianti vien iškilių ir garbingų Lietuvos asmenybių pasodintų ąžuolų giria jau savaime yra vertybė, bet jums, kaip etnologui, šis simbolis turbūt byloja ir dar šį tą apie nacionalinės kultūros tęstinumą?

– Kadangi lapkričio 23-ioji – ne pats tinkamiausias metas ąžuoliukui sodinti, šio tradicinio laureatui prideramo ritualo dar neatlikau – jis laukia pavasarį.

Visa, kas pridera, žinoma, aš atliksiu, bet, jei kalbamės visiškai atvirai, visokiems išoriškiems iškilmingiems aktams aš esu gana abejingas, net jei tai ir ąžuoliukų sodinimas. Bene būsiu sugadintas sovietinių demonstracijų.

– Abejingas? Ir šitai sako žmogus, kuris, gindamas medį nuo pjūklo, sykį netgi buvo prie jo prisirakinęs?

– Prisirakinęs nebuvau, tik savo kūnu užstojęs kamieną darbininkams su elektriniais pjūklais pasakiau: „Jei pjausite, tai kartu su manimi.“

Tą puikų aukštą topolį, kuriuo baikščiai tebesigėriu pro savo virtuvės langą, tąsyk man išgelbėti pavyko, nors teko išsikviesti savivaldybės valdininkus. Bet darbų vykdytoja nueidama pagrasino: „Sutrukdei mums, už tai dabar mes nupjausime kitą medį – ana štai tą.“ Maniau, jis tik erzina mane, negalėdama nieko daugiau padaryti, tačiau po kokios savaitės grįžtu iš darbo – nebėra medžio, tiktai sveikutėlis kelmas rasoja. O prieš man išlekiant ano medžio ginti, jie jau buvo spėję kuplią liepą po langais sudoroti. Jos kelmas kitais metais dar želmenis leido, bet gretimo namo gyventojas ten pradėjo statyti automobilį. Kol tą vietą per policiją ir savivaldybę nuo automobilių atkovojome, želmenys nunyko.

Taigi kiemuose šlamančius, ošiančius medžius išpjausime, po langais visus šaligatvius su vejomis užleisime nebaudžiamai maitoti – ir patys važiuosime medelių sodinti į Ožkabalius, kur jie dar niekam netrukdo automobilių statyti. Bent jau kol kas.

Gal todėl parodomieji medelių sodinimai iškilmingomis progomis manęs nejaudina.

– Pritariu. O ar nebyloja apie dvilypį mūsų gyvenimą ir pati J.Basanavičiaus premija, teikiama už nacionalinės kultūros puoselėjimą šalyje, kuri save deklaruoja kaip trokšte trokštančią globalizuotis, kurioje tautinės vertybės skelbiamos reakcinga atgyvena, tiek Briuseliui įsiteikti norinčių šalies politikų, tiek didžiosios šalies žiniasklaidos, tiek pedagogų?..

– Lietuva visai netrokšta globalizuotis ir tautiškumo visai neketina išsižadėti. Tiesiog dalis žmonių mūsų visuomenėje be atokvėpio šaukia apie „ėjimą į Europą“, ir šaukia taip garsiai, kad iš šalies ima atrodyti, neva šaukiame mes visi. Tuos šaukiančiuosius aš vadinu komjaunuoliais (dar taikliau – komsomolcais). Ne tai svarbiausia, kuris iš jų tikrai anuomet buvo komjaunimo sekretorius, kuris nebuvo, – svarbu čia pati laikysena ir jos dvasinis turinys. Tiksliau – visiška jo stoka.

Pats aš esu išmokęs to „komjaunuoliško“ šūkavimo nebegirdėti. Užtat įdėmiai įsiklausęs į gyvus žmones galiu pasakyti, kad didesnioji dalis Lietuvos visuomenės yra labai išsiilgusi tautiškumo ir Tėvynės meilės. Širdyse ji rusena, bet jai lyg ir nepadoru pasireikšti. O pakurstyti ją taip, kad suliepsnotų ir nušviestų, sušildytų mūsų gyvenimus, daugeliui trūksta drąsos. Žmonės tų komjaunuolių kažkodėl bijo, bijo jų pikto pravardžiavimo. O juk jie tėra apgailėtini suskiai.

Beje, Tėvynę mylėti ir jos labui darbuotis ES, mano galva, visai netrukdo. ES samprata gali keistis ir keičiasi drauge su jos parlamentarais Briuselyje. Viena nesikeičia – laisvų ir dvasiškai sveikų žmonių poreikis gerbti vieniems kitus ir būti gerbiamiems, ir bendradarbiauti, ir netgi draugauti, kai tik tai tampa įmanoma. Užtat kai koks kvailys įkyri rėkdamas apie „ėjimą į Europą“, reikia ne Europą keikti ir ne nuo Europos nusigręžti, o nuo to rėkiančio kvailio. Manau, laisvas ir lygiavertis bendradarbiavimas su kitomis tautomis ir valstybėmis – vienintelis įmanomas sugyvenimo būdas.

Aš nesakau, kad į visus ES reiškinius žiūriu palankiai, kad kiekvienas Briuselio priimtas nutarimas man yra geras, o tik tai, kad tai, kas nėra gerai, reikia ne sugriauti, o pataisyti. Argi ne taip pat Lietuvoje? Argi mylėti Tėvynę – tai manyti, kad čia viskas gera ir tobula? Aš manau visai priešingai: mylėti reiškia ne užsimerkti ir ne apsimesti, kad viskas gerai, o ypač akylai, tiesiog priekabiai įžiūrėti visus trūkumus ir imtis juos taisyti. Kaip tik tai reiškia meilę ir atsakomybę. ES irgi reikia ne idealizuoti ar demonizuoti, o dorai, garbingai ir drąsiai naudotis jos teikiamais privalumais.

– Ir aš esu už bendradarbiaujančią, darnią Europą, bet aš – už bendravimą tarp tautų, o ne apsimetinėjimą, kad tautų įvairovės išvis nėra.

– Galbūt aš klystu, nes nesu politikas ir neišmanau daugybės subtilybių, bet man atrodo, kad tas noras nuneigti tautines skirtybes sklinda ne iš Briuselio, o būtent iš Lietuvos „komjaunuolių“. Gal jie patys ir mano, kad šitaip elgdamiesi pataikauja Briuseliui, kaip sovietiniais laikais įsiteikinėjo Maskvai, bet nemanau, kad tai būtinas ar vienintelis įmanomas santykis. Manau, kad, jeigu lietuviai drąsiai ir ūkiškai imtųsi šeimininkauti savo šalyje, Briuselis pasirodytų ne kaip kokia kliūtis, o kaip labai palanki aplinkybė Lietuvai augti ir suklestėti. Kliūtis yra rėkaujančių „komjaunuolių“ pridengta vietinė korupcija, dėl kuriuos didelė dalis Briuselio paramos nuėjo šuniui ant uodegos – buvo „įsisavinta“ tiesiogine buitine prasme.

Aš esu įsitikinęs, kad didžiausias Lietuvos priešas yra vidinė išdavystė. Savi išdavikai – tie, kuriems asmeninis pilvas yra svarbiau nei tauta ir valstybė, nei žmonių gerovė apskritai. Iš tikrųjų jie patys jaučiasi nevisaverčiai, o kad nukreiptų dėmesį nuo savęs, pirštu rodo į Lietuvą, sakydami, kad Lietuva provinciali, neįgali, nevisavertė, mažytė, vadina ją Lietuvėle ir t.t.

Aš už tautų Europą. Ir kiek teko bendrauti, dauguma kitų ES valstybių piliečių yra už tautų Europą. Antai neseniai teko šiltai ir atvirai pasišnekėti su keliais Belgijos flamandais. Mūsų tautinės skirtybės mūsų ne nutolino, o priešingai – suartino. Beje, pajutau iš jų didelę pagarbą tautiškumui, patriotizmui ir slaptą panieką pasirengimui už ilgesnį eurą lįsti į užpakalį, prie kurio jie perdėm įpratę ir kuriuo bodisi. Ir Lietuva tuo jokia išimtis. Esu tikras, kad toks dalykas kaip pagarba apskritai įmanoma tik tarp skirtingų, tarp tokių, kurie žino, kas jie yra. Tiek žmonių, tiek tautų. Nes tik tas, kuris turi savigarbos, gali gerbti kitą.

Tarp mankurtų, nuolat išduodančių save ir jau praradusių sielas dėl sotesnio pilvo ir patogesnės buities, pagarba neįmanoma. Todėl manyti, kad tautų, religijų ir kultūrų skirtumai yra tarpusavio nesantaikų priežastis, yra klaida. Juk savo kailiu patyrėme, kaip sovietų suvienodinti, sulyginti (norisi pridurti – su žeme) žmonės nemirktelėję gali vienas kitą parduoti, engti, žudyti.

– O kaip mums derėtų tvarkytis su tais „komjaunuoliais“?

– Yra du būdai, kaip ir gydantis nuo bet kokios ligos: galima nukreipti visas jėgas prieš puolančias iš aplinkos bakterijas ar virusus, o galima stiprinti imunitetą, savo organizmo imuninę sistemą, kad aplinkoje nuolat besiveisiantys virusai neįstengtų taip lengvai mūsų susargdinti. Pirmasis būdas skubesnis ir daugiau trumpalaikis, o antrasis, nors lėtesnis, man atrodo daug svarbesnis. Tai mokymasis mąstyti savo galva, jausti savo širdimi ir tiesiog gyvaplaukiais skirti pelus nuo grūdų.

– Kaip manote, kas lėmė, kad J.Basanavičiaus laikais Lietuvos imuninė sistema veikė, ir ko trūksta mums, kad ji geriau veiktų dabar?

– J.Basanavičiaus laikų Lietuvoje dar daugmaž visuotinai buvo suvokiama tiesa, kad darbas – tai ne tik pragyvenimo šaltinis. Aš esu radęs sau tokią formulę: dirbti reikia už pinigus, bet ne dėl pinigų. Į darbą žmogų turi vesti širdis. Mėgstamą, mylimą darbą dirbdamas žmogus ilsisi ir šypsosi, ir dažiausiai padaro jį gerai. O tas, kuris tedirba dėl pinigų, tėra vergas, net ne visai žmogus. Darbas nėra tik ekonominė veikla. Darbas, kai į jį žmogus įdeda širdį, arba jame suranda širdį, virsta pirmiausia dvasine veikla.

Mes šią paprastą tiesą, deja, baigiame pamiršti.

Dar prisiminkime daugybę kartų praktiškai patikrintą dėsnį: žygyje niekas neserga. Nekalbu apie traumas, susižeidimus, o apie visokius peršalimus. Nes žygis įprasmina, suteikia pastangoms tikslą, kryptį ir šitaip sutelkia, mobilizuoja, įkvepia. Ir padaro atsparų ligoms.

Tad štai – Lietuvai, Lietuvos vidinei sveikatai šiandien labai trūksta žygio ir žygio taisyklių: našta žygyje, nori nenori, visiems padalijama daugmaž po lygiai. Ar matėte žygį, kuriame nešulius neštų tik dalis, o kiti eitų tušti ir dar niekintų nešančius? Tokia nelygybė žygį greitai sustabdo. Ir košė prie laužo – gal kam ir daugiau atsitiktinai teks arba liks pakartoti, bet į dubenėlius dedama po lygiai. Bent minimalus socialinis teisingumas žygyje yra visiškai būtinas, privalomas. O jeigu esi stipresnis ir gali daugiau už kitus, tai užsidėk sunkesnę kuprinę, paimk ką nors iš silpnesnio. Jei dorai padėsi, anksčiau ar vėliau jie patys prie katilo pasakys: „Įdėkite jam daugiau, jis daugiau nešė!“ Ir tai bus pelnyta tavo garbė!

Tautinio solidarumo visai be socialinio solidarumo pasiekti neįmanoma. O socialinis solidarumas neįmanomas be socialinio teisingumo, apskritai be teisingumo. Kitaip tai ne solidarumas, o apgavystė, kuri labai greitai subliūkšta kaip muilo burbulas.

– Šventa tiesa, tik kas ja Lietuvos visuomenę beišmokys kliautis, idant ji virstų mūsų tikrove?

– Niekas kitas, tik švietimas. O švietimas yra toks, kokia kultūra. Todėl pirmiausia būtų gerai iš „komjaunuolių“ atsiėmus kultūrą. Tiksliau, supratus, kad ji jiems niekada nepriklausė ir kad jie čia kaip tik mažiausiai įgalūs. Bet galiausiai kultūra yra tokia, koks žmonių dvasinis gyvenimas. Nes tautiškumo branduolys yra ne ekonomika, ne politika ir ne karyba, o kultūra ir dvasingumas. Ne išorinės jo formos, ne parodomasis religingumas, o tylus nuolatinis dvasinis darbas. Dvasios įtūžis pro sukąstus dantis, pamažėle išjudinantis traukinį. Kaip Jono Basanavičiaus. Kaip Sąjūdžio.

– Dar reikia pasirinkti teisingą kryptį?

– Teisinga kryptis tėra viena – stačiai aukštyn, į Didžiąją Šviesą. Linkstant bet kuria kryptimi į šalį tegalima nulinkti. O jei išsitiesi augti, tai tik aukštyn.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos įteikimo iškilmės 2016 m. lapkričio 23 d. (Alkas.lt, J. Vaiškūno video) :