L. Soščekienė. Policijos metai, paženklinti slėpynių žaidimu

Karti tiesa ar saldesnis melas? Tikriausiai tokią dilemą sprendė Policijos departamento (PD) vadovai metų pradžioje. Žinoma, jei tik jie nėra visiški cinikai (nors šiemet ir stipriai suabejojau, tebetikiu, kad nėra).

Dar 2015 m. gale Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pristatyta jo  veikla ir ateities perspektyvos. Vis tik prezentacijoje įdomiausios buvo kelios skaidrės, skirtos Policijos departamento sprendimams, tiksliau – policijos pareigūnų darbo užmokesčio didinimui ir jų skaičiaus mažinimui.

Skaidrėse įvardinti keturi etapai 2016-2019 m. Kalbant apie darbo užmokestį, numatyta, kad jau 2019 m. pirminės grandies pareigūnai gaus 1000 eurų „į rankas“, o policijos įstaigų vadovai ir jų pavaduotojai – 3500 eurų. Viskas skambėjo labai gražiai – pagaliau pareigūnai už savo pastangas gaus orų atlyginimą. Deja… Antroji skaidrė nepasirodė tokia graži. Pasirodo, tai policijos sistemai brangiai kainuos. Jei tiksliau – 6700 pareigūnų darbo vietas ir dalį visuomenės saugumo.

Nors 2015-ųjų pabaigoje spauda mirgėjo antraštėmis, kad keliamos policininkų algos ir mažiausiai uždirbantieji gaus kone dvigubai daugiau, to nematome. Ar tiesą sakė buvęs premjeras Algirdas Butkevičius, kad „bene pirmą kartą visai vidaus reikalų sistemai bus ženkliai didinami atlyginimai“??? Ko gero, ne.

Be to, ir apie beveik 7000 pareigūnų atleidimą niekas nekalbėjo. Nors apie algų „didinimą“ trimituota visu pajėgumu, apie tokį jautrų dalyką, kaip pareigūnų skaičiaus mažinimas, tepasakyta „galbūt su mažesniu kiekiu pareigūnų“.

Kur dingo atvirumas ir elementari pagarba?

Be abejo, profesinės sąjungos su tokiu drastišku pareigūnų skaičiaus mažinimu nesutiko. Pati paklausiau generalinio komisaro Lino Pernavo, kas tai per skaičiai ir kokiu būdu bus mažinamas pareigūnų skaičius. Iš pradžių jis apskritai to išsigynė ir net paprašė palikti atspausdintas skaidres. Taip ir patikėjome.

O juk iš tiesų – nieko nėra paprasčiau, kaip sumažinti darbuotojų skaičių prisidengiant reorganizacija, reforma ar tokiais gražiai skambančiais šūkiais kaip „daugiau pareigūnų gatvėse“.

Perkūnas nematė… Jei generalinis komisaras šventai įtikėjo reforma, tebūnie. Vis tik tuomet reikėjo ne pulti žaisti slėpynių, o būti sąžiningam, kreiptis į policijos pareigūnų bendruomenę ir aiškiai pasakyti:

1. „Policijos finansavimas štai toks ir yra labai mažai šansų, kad jis didės.
2. Policijos pareigūnų darbo užmokestis yra apgailėtinas.
3. Norint didinti pareigūnų darbo užmokestį, reikia mažinti jų skaičių.
4. Tam, kad tinkamai galėtume „ginti, saugoti, padėti“, reikės tam tikrų pokyčių.
5. Reformos esmė tokia, pareigūnų funkcijos, darbo laikas keisis štai taip.
6. Gerbiami kolegos, kas nori ir gali dirbti nauju modeliu, prašome likti, kitiems – priklausančios išmokos ir ačiū už tarnybą.“

Vien elementaraus mandagumo ir pagarbaus požiūrio būtų pakakę, kad situacija nebūtų buvusi tokia įtempta ir nemaloni abiems pusėms. Negi kelis dešimtmečius policijoje dirbę kolegos nė nenusipelnė iš anksto sužinoti, kas jų laukia, ir pabandyti tam pasiruošti? Kam taip viską slėpti iki paskutinės minutės? Nesuprantu, kokia logika vadovaujamasi, kai tokios jautrios ir svarbios srities reforma vyksta tiek žmonių įmetant į ledinį vandenį ir ramiai žiūrint, kas išplauks, kas paskęs? Tai ne tik negarbinga, bet ir neatsakinga – juk kalbame apie žmonių gerovę ar net gyvybes.

Čia vis tik norisi prirašyti dar vieną punktą į L. Pernavo sąrašą:

7. Pasižadu, kad reforma bus vykdoma laikantis įstatymų, skaidriai ir sąžiningai, konsultuojantis su socialiniais partneriais.

Sutikite, juokingai atrodo, kai spaudoje ar „Facebook“ skaitai vien tik reformą šlovinančius straipsnius ir nepamatai nė vieno minuso, nė vienos, net menkiausios abejonės policijos vadovų sprendimais. Tikras „rudnosiukų“ rojus.

Apie pačią reformą ir jos reikalingumą čia daug diskutuoti nesinori. Laikas parodys. Tikiuosi klystu ir po poros metų vis tik nepamatysime išaugusio nusikalstamumo. Profesinės sąjungos tikrai nėra prieš pokyčius, jei jie gerina policijos darbą, vis tik reforma pradėta įgyvendinti ne nuo to galo.

O kol visa tai vyksta, nemažai patyrusių pareigūnų palieka tarnybą, nes abejoja savo galimybėmis tapti universaliais visų galų meistrais.

Ketvirtadienį vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas paskelbė, kad nutarta lėtinti policijos reformą. Džiugina tik tai, kad bus nuodugniai įvertinti jos rezultatai. Mes raginame ministrą atkreipti dėmesį ne tik į statistinius reformos rodiklius, bet ir nepamiršti pačių pareigūnų – tiesioginių jos vykdytojų. Kol kas susidaro vaizdas, kad jie neegzistuoja ir su šia reforma nesusiję. Niekas nesidomi, kaip tai paveiks jų gyvenimus, nepasidomi, kaip šie jaučiasi.

Vienas kolega  kalbėdamas apie šią reformą ne taip seniai man pasakė: „žinai, Loreta, trūksta paprasčiausio žmogiškumo…“.

Ir akcentas pabaigai. Kažkas iš PD vadovų kartą prasitarė, kad mes jau NESAME socialiniais partneriais. Ką gi, socialinė partnerystė grįsta abipusiu pasitikėjimu ir pagarba, o ne gudravimu ir slėpynėmis. Iš tikrųjų, kaip galime tikėti tais, kurie jau ne kartą nuvylė ir apgavo?

Autorė yra Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė