V. Sanda. Mūsų ateitis – krentantis pasitikėjimas pareigūnais ir augantis nusikalstamumas

Dėl šiuo metu vykdomos Policijos reformos kils nusikalstamumas, žmonės praras pasitikėjimą policija, į pavojų bus statomas pareigūnų saugumas. Augantis biurokratinis tąsymasis pablogins ir apsunkins paslaugas gyventojams.

Mano prognozė dėl Policijos reformos rezultatų nėra viltinga. Esu tikras, kad jau po kokio pusmečio smulkūs nusikaltėliai gerokai suaktyvės ir pradės kristi taip sunkiai užsitarnautas žmonių pasitikėjimas mumis. Kodėl? Ogi todėl, kad pareigūnai patraukiami nuo žmonių. Dabar vadinami įgaliotiniai labai gerai pažinojo savo teritorijas ir visus probleminius gyventojus, o žmonės pažinojo juos. Vis tik jau pusė metų, kaip viskas pasikeitė. Iš asmeninės patirties sakau – pasimetę ne tik pareigūnai. Pasimetę ir gyventojai. Jie nebejaučia, kad pagalba yra šalia jų. O nėra nieko bjauriau, kaip dingęs saugumo jausmas.

Nepilnamečiai įžūlėja valandomis

Ne paslaptis, kad yra daug nelankančių mokyklos vaikų, kurių tinkamai neprižiūri tėvai. Iš jų netrunka susiformuoti nepilnamečių gaujos. Jei anksčiau juos suvaldydavo už tam tikrą teritoriją tiesiogiai atsakingi nepilnamečių inspektoriai, to nebebus. Teritorijos perdalintos ir dabar už vieną seniūniją atsakinga grupė pareigūnų. Taigi, linkę nusikalsti paaugliai nebejaučia akylos pareigūno priežiūros, nes ta grupė pareigūnų jų tiesiog nepažįsta. Antra bėda – normaliai neužsiimant prevenciniu darbu su nepilnamečiais, pajusime karčius rezultatus.

Tik laiko klausimas, kol sunkūs vaikai supras, kad smulkiai nusikaltę nesusilaukia juos puikiai pažįstančių nepilnamečių inspektorių kontrolės. Pasijutę nebaudžiami, išdrąsės, o blogiausia, kad iš tiesų galiausiai įklius arba atsitiktinai, arba įvykdę rimtus nusikaltimus ir atsidūrę specializuotų padalinių akiratyje. Policijos departamentas žada užsiimti bendrąja prevencija, bet į jų galimybes pasiekti gerų rezultatų žiūrėčiau skeptiškai. Niekas geriau neveikia, kaip „pagavimas už rankos” padarius smulkų nusižengimą. Pavyzdžiui, išdaužus langą ar sulaužius pašto dėžutes.

Pareigūnai patraukti „nuo žemės”

Policijos departamento vadovybė nusprendė kriminalinei policijai palikti tik sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, o visi kiti smulkesnieji, kaip vagystės, apiplėšimai, chuliganizmas, liks teritoriniams policijos komisariatams. Anksčiau kiekviename jų buvo atskirti viešosios ir kriminalinės policijos skyriai, bet dabar viskas jungiama į vieną ir norima turėti universalius policininkus. Gyvenimas ne kartą parodė, kad universalių žmonių nebūna.

Aš, 25-erius metus dirbęs apylinkės inspektoriumi, nusikaltimų netyriau. Tai darė kriminalinės policijos pareigūnai. Dabar pastarieji, niekada nerašę administracinių protokolų, turės mokytis tai daryti, o aš imsiu mokytis tirti nusikaltimus. Sutinku, visko galima išmokti, bet tam prireiks laiko. Supraskime, kad policininkai įgustų profesionaliai atlikti naujai priskirtas užduotis, prireiks pusantrų-dvejų metų. Ką tuo metu veiks nusikaltėliai? Lauks? Naivu taip galvoti.

Kitas svarbus aspektas – anksčiau apylinkės ar nepilnamečių inspektoriai, kriminalinės policijos tyrėjai turėjo savo teritorijas, už kurias buvo tiesiogiai atsakingi. Inspektorius pažinojo ne tik visus rizikos asmenis, bet ir bobutes. Šiandien apylinkių ir nepilnamečių priežiūros inspektoriai panaikinti, o policijos veikla suskirstyta pagal seniūnijas. Pareigūnai patraukti „nuo žemės”.

Pavyzdžiui, jei kažkurioje teritorijoje imta vogti į rūsius įlendant per nedidelius langelius, tai įgaliotinis pirma eidavo pas kaimynystėje gyvenantį smulkaus sudėjimo narkomaną. Dažnai to užtekdavo, kad vagystė būtų išaiškinta. Dabar pareigūnas taip gerai pažinoti didelės seniūnijos nesugebės – tai fiziškai neįmanoma.

Kriminalinė policija, taip pat turėjusi savo teritoriją ir gerai pažinojusi savo „žulikus“, jų nusikalstamus įpročius, irgi atsidūrė migloje. Jei anksčiau atvykę į nusikaltimo vietą, pagal braižą galėdavo numanyti, kieno tai darbas, dabar turės viską pradėti nuo nulio. Būdavo, kad, įvykus rimtam nusikaltimui, pas įgaliotinį pasikonsultuoti ateidavo iš kriminalinės policijos specializuotų padalinių: „kas pagal tokius ir tokius požymius galėjo įvykdyti tai arba tai, ar pažįstamas braižas?“

Devynios auklės – vaikas „be galvos”

Kitas dalykas – ne tik aš pažinojau žmones, bet ir jie mane. Mes turėjome vardines korteles, kurias dalindavome gyventojams, kad žinotų, kaip mus rasti, netgi laiptinėse kabėjo plakatas su įgaliotinių nuotraukomis ir telefonais – tam, kad kiekvienas iš veido pažintų savo pareigūną. Žmonės žinodavo, kam skambinti, jei prireikdavo pagalbos. Ką tai davė?

Būna man tiesiai skambina seniūnas. Sako, yra moteriškė, turinti problemų su kaimynu, ar gali jai padėti? Anksčiau galėdavau iškart pats padėti arba pakonsultuoti, o dabar turiu atsakyti, kad reikia kreiptis ne į mane, o į vyresnįjį, kuris galbūt paskirs tą užduotį kam nors iš seniūnijos pareigūnų. Net jei žmogui reikia tik paprastutės konsultacijos, jam teks skambinti 112 arba ieškoti vyresniojo. O tas jau kam nors galbūt paves konkrečią užduotį. Jaučiate skirtumą?

Štai kodėl mažės pasitikėjimas pareigūnais – žmonės jų jau „neberas” taip greitai, kaip priprato per 10-15 metų.

Kodėl? Ogi todėl, kad jei neturiu konkrečių savo atsakomybės ribų ir už teritoriją esu atsakingas ne aš vienas, o grupė žmonių. Galiausiai išeis taip, kad tinkamai nepasirūpins niekas. Šiandien galiu dirbti viename seniūnijos kampe, ryt būti iškviestas į visai kitą. Kolektyvinė atsakomybė nėra geras sprendimas gyventojų saugumui ir nusikalstamumo suvaldymui. Pareigūnas ištirs tuo metu gautą pareiškimą, bet jis nebesieks ar nebepajėgs užtikrinti, kad tai nepasikartotų. Darbas taps fragmentišku. Bus gesinami gaisrai, o ne suvaldomos bėdų priežastys, kitąkart užduotis teks jau kitam pareigūnui. Dings galimybė užtikrinti ilgalaikį poveikį.

Autorius yra Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos vadovas