Z. Miškinytė-Mazūrienė. Didžiausia bėda – abejingumas

Artėjant neterminuoto streiko dienai, norėtųsi dar kartą pakalbėti apie tai, kodėl imamasi šios kraštutinės priemonės. Ar tai tik mokytojų noras gauti didesnius atlyginimus? Ar tai dirbančiųjų ir suvokiančių visas švietimo sistemos bėdas vienintelis būdas būti išgirstiems?

Mokytojas jau seniai suvokė tai, ką patvirtino  ekonomistas Nerijus Mačiulis – mūsų atlyginimai yra gėdingi. Ir nors valdžios vyrai ir moterys mikliai suskaičiuoja, kiek daug Akmenėje uždirba pedagogas, mūsų atsiskaitymo lapeliai, nors prasmek, rodo ką kita. O ką bekalbėti apie visas atlyginimų „žirklutes“. Visa tai pritaikoma „praktiškai“ labai paprastai: jeigu galima nemokėti daugiau, tai ir nemokama, tačiau viešojoje erdvėje labai piktinamasi, jei mokytojas pasako, kad , pavyzdžiui, sąsiuvinių taisymui skiriama apgailėtinai mažai apmokamo laiko, tad, ko gero, visi Lietuvos mokytojai šį darbą dirba iš dalies nemokamai. Kiek tai gali tęstis? Žinau, kad dauguma mokytojų tai priima kaip pareigą. Gražu ir prasminga. Aš irgi taip manau, kad reikia aukotis dėl valstybės gerovės.  Manęs nepapiktina, kai kirpykloje ar automobilių remonto dirbtuvėse sumoku ne pagal savo kišenę. Aš suvokiu, kad tai yra kapitalizmas – nori paslaugos, tai už ją mokėk pasiūlytą sumą.

Bet mane papiktina, kai  Seimo nariai ir teisėjai, atkūrę per krizę nurėžtus atlyginimus, negali dirbti taip, kaip mokytojai, truputį nemokamai. Juk, ponai, ar ne tai pačiai Lietuvai dirbame? Na, bet jie protingi, nenori ir nepriversi. Bet kai mokytojai irgi pasako, kad nori to paties – nedirbti nemokamai ir todėl streikuos, labai pasipiktina. Situacija primena Dž. Orvelo satyros „Gyvulių ūkis“ vieną iš įsakymų – ,,Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus“. Kaip paaiškinti tokią situaciją? Ogi paprastai – visišku abejingumu mokytojui, o kartu ir valstybės ateičiai, kadangi tuoj nebeliks perspektyvių jaunuolių, norinčių pradėti pedagogo karjerą, nes jaunas žmogus dar jautriau reaguoja į socialinę neteisybę.

Vienas iš mokytojų reikalavimų – atkurti ikikrizinį krepšelio dydį – logiškas ir, atrodo, turėtų būti net nediskutuotinas. Juk švietimas – prioritetinė valstybės sritis, o vaikai – Lietuvos ateitis, į kurią reikia investuoti. Tad ėmus privilegijuotoms grupėms atlyginimus atkurti į ikikrizinį lygį turėtų būti atkurtas ir ikikrizinis mokinio krepšelio dydis. Taip mokinys gautų daugiau. Tik čia pasigirsta balsų, kad mokytojai gudrauja, mat  jie tesirūpina savo atlyginimu, nes jis įskaičiuotas į mokinio krepšelį. Taip teigiantiems noriu pasakyti, kad mokymasis vyksta vadovaujant mokytojui, tad jei mokiniai gaus daugiau veiklos, natūralu, kad ir mokytojas, kuris vadovaus tai veiklai, turėtų gauti didesnį atlyginimą. O gal ir čia dar būtų galima sutaupyti, pavyzdžiui, mokytojų sąskaita. Juk jei dirbi truputį nemokamai, argi būtų sunku dar truputį padirbėti nemokamai. Ko gero, panašiai mąstoma, nes neskubama atkurti ikikrizinio krepšelio, kadangi  mokytojai ir nemokamai daug ką sutvarko. Tik čia jau negalima kaltinti valdžios – čia jau kalti patys mokytojai. Kodėl?

Ogi todėl, kad patys yra abejingi ir nesirūpina padoriomis gyvenimo sąlygomis. Niekas kitas nepasirūpins, reikia būti veikliems. O galimybių yra. Mokytojų profesinių sąjungų pasirinkimas kaip grožio konkurse. Na, bet daugumai gaila tų kelių eurų, kad profesinės sąjungos kaip galinga ir apimanti visą pedagoginę bendruomenę jėga galėtų daug geriau atstovauti. Taip dalis mokytojų per mėnesį sutaupo kelis eurus nemokėdami profesinės sąjungos nario mokesčio, tačiau iš tiesų praranda žymiai daugiau – tai, ką būtų galima gauti visiems susitelkus. Tad nėra ko verkšlenti, kad parduotuvėje viskas yra brangu. Teisingai yra pastebėjęs rašytojas Liutauras Degėsys viename iš savo romanų: „ne daiktai yra brangūs, o Tu – pigus. Kai žiūri parduotuvėje į dešrą ir sakai, kad dešra brangi, Tu ne dešrą vertini, o vertini save, – kad Tu pigus“. Taigi, gerbiamoji pedagogine bendruomene, nebūkite pigūs ir imkitės iniciatyvos! Iniciatyva – tai dalyvavimas profesinės sąjungos veikloje, tai supratimas, kad streiko metu negalima bėgti pavaduoti streikuojančio kolegos.

Abejingumo ir pesimizmo apstu. Ir net iš pedagogų pasigirsta: „O ką tie streikuojantys laimės?“ Klystate. Laimės, jie jau laimėjo. Klausite, kodėl. Ogi todėl, kad  nebijo pralaimėti, nes visada atsirita kita banga.

Autorė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos prezidiumo narė