Rugsėjo 22 dieną, pirmadienį, 19 valandą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės debiutinis spektaklis „Sapnas“, pagal garsaus švedų dramaturgo Augusto Strindbergo to paties pavadinimo pjesę, parašytą 1902 metais. Spektaklyje vaidina Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Danas Kamarauskas, Gytis Laskovas, Gražvydas Staigvilas, Mantas Zemleckas, kostiumų dailininkė – Liucija Kvašytė. Šis darbas įgyvendinamas bendradarbiaujant trims institucijoms – teatrui „Utopija“, Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijai.Kamilė Gudmonaitė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro režisūros studijų III kurso studentė (vad. Gintaras Varnas). Pirmajame savo spektaklyje „Sapnas“ režisierė atskleidžia savitą, įdomią jaunų teatro kūrėjų pasaulėjautą. Čia sprendžiamos esminės žmogaus tapatumo problemos, o pasaulis suvokiamas kaip groteskiška mokykla. „Du kart du“ tampa žmogaus gyvenimo prasmės klausimu, o žodžiais išsakyta mintis netenka dalies tiesos, supaprastina ją. Tai kova tarp logikos ir iracionalaus žmogaus prado, kurio taip bijoma mūsų „sveikame“ pasaulyje. Erdvė ir laikas spektaklyje neegzistuoja, fantasmagoriški sapno veikėjai mėgina atidaryti duris, o kiekviename žmoguje nukryžiuojamas jo Kristus. Plonytėje riboje tarp sapno ir nubudimo kyla giliausios mintys, nevaržomos logiško kasdienybės mąstymo. Kas yra durys? Gal durų nėra? Ar du kart du tikrai yra keturi? O ar galima suskaičiuoti iki begalybės?

Spektaklis „Sapnas“ jau sulaukė pripažinimo dviejuose Italijos teatro festivaliuose, jis dalyvavo Spoleto festivalio konkursinėje programoje ir laimėjo pirmąją vietą „Jaunojo teatro“ kategorijoje.

Režisierę Kamilę Gudmonaitę kalbina Ieva Tumanovičiūtė.

I.T.: Kaip prasidėjo Jūsų režisūrinis kelias?

K.G.: Į teatrą mane atvedė muzika ir Antoninas Artaud (1896-1948 – prancūzų dramaturgas, aktorius, režisierius, teatro kritikas ir teoretikas – I. T.). Paauglystėje atsitiktinai perskaičiau jo knygą „Teatras ir jo antrininkas“, kuri mane labai paveikė, aš supratau, kad Artaud pojūtis apie teatrą man artimas. Taip pat nuo vaikystės gilinausi į garsą, jo prigimtį. Gal dėl to daug mano atsiminimų yra garsai. Kai baigiau mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nerinko režisūros kurso, todėl stojau į Vilniaus kolegiją, kur studijavau miuziklo meną. Tai labai praplėtė mano muzikinį požiūrį. Muzika man yra vienas pagrindinių elementų teatre.

I.T.: Kokia muzikos reikšmė naujajame spektaklyje?

K.G.: Tai yra labai svarbus elementas, nes pati Strindbergo pjesė „Sapnas“ labai muzikali. Joje daug aiškių nuorodų į muziką. Spektaklyje naudojame gongo garsą. Šis instrumentas – tarytum aukštesnysis režisierius. Spektaklyje gongą valdo Dievas Indra. Esu įsitikinusi, kad garsai labai veikia žmogų. Man imponuoja graikų filosofinė idėja – jie tikėjo, kad visatoje besisukančios planetos sukuria sferų muziką, bet mes jos negirdime, nes esame pernelyg užsiteršę. Manau, kad šiandien mes taip pat negirdime aukštesniosios sferinės muzikos. Todėl bandau jos ieškoti teatre, nes būtent čia ją įmanoma išgirsti. „Sapne“ muziką kuriame kartu su aktoriais, tai yra mūsų kūryba. Šiam darbui mus įkvepia kompozitorė Meredith Monk, islandų folkloras ir viduramžių choralai.

I.T.: Koks Jūsų santykis su dramaturgu? Ką Jums reiškia A. Strindbergo „Sapnas“?

K.G.: Statydamas kūrinį tu bendrauji su dramaturgu, ir visas kūrybos procesas yra kalbėjimasis su pjesės autoriumi. Dėl to aš visada stengiuosi perprasti kūrinio prigimtį. Mūsų spektaklis nėra visos pjesės „Sapnas“ pastatymas, todėl įvardijame, kad spektaklis sukurtas pjesės motyvais, mus įkvepia ir kitų absurdistų tekstai, taip pat įterpiame ir iš aktorių improvizacijų atsiradusius tekstus. Pjesėje pagrindinis personažas yra Agnė, Dievo Indros duktė, kuri atvyksta į žemę stebėti, kaip gyvena žmogus, o mūsų spektaklyje pagrindinis veikėjas yra Poetas, kuris iš esmės „atstovauja“ kelis veikėjus – Agnę, Karininką, Advokatą ir Poetą. Čia yra viena iš idėjų.

Šiandien, kaip niekad, labai aktuali žmogaus tapatybės daugiasluoksniškumo tema. Aš visą laiką jaučiu, kad mes, kaip ir pagrindinis veikėjas Poetas, esame kažkur tarp žemės ir dangaus, egzistuojame žmonių pasaulyje, kur abi stichijos pykstasi tarpusavyje. Mes gyvename kovos lauke, kažkur tarp Dievo ir velnio, o susidvejinimas kelia kančią. Tačiau kiekvienas iš mūsų vienu metu taip pat esame ir Dievas, ir velnias. Hermanas Hesė yra pasakęs, kad kiekviename nusidėjėlyje yra Dievas ir kiekviename šventike yra nusidėjėlis. Pjesė „Sapnas“ leidžia teatre tyrinėti ir atrasti daug dalykų apie žmogų, taip pat mąstyti apie laiką ir erdvę, kurioms tirti teatras yra palankiausia vieta.

I.T.: Ar šios temos aktualios šiandienos žmogui?

K.G.: Temų spektaklyje daug, tačiau visa „Sapno“ konstrukcija yra paremta pagrindinio veikėjo nuolatine atsakymo paieška. Jis ieško atsakymo į tapatybės, gyvenimo prasmės klausimus. Kas aš esu šiame pasaulyje? Mes augame visuomenės normų, mokyklos bei kitų institucijų taisyklių pasaulyje. Esame priversti dalyvauti ekonominėje sistemoje, tampame sistemos vienetais. Tai atitolina žmogų nuo to, kas jis iš tikrųjų yra. Daugelis mano bendraamžių labai bijo būti tokiais, kokie jie yra, bijo savęs ieškoti, susikuria kažkokius veidus, įvaizdžius, pasiskaito knygų, cituoja, bet tai nėra jie, tai yra skirtingų matytų personažų, taisyklių, normų rinkinys. Tikrų žmonių yra, bet jie dažniausia yra nuslopinami. Analizuodami, kodėl taip atsitinka, grįžtame į mokyklą, kurioje yra užgniaužiamas mūsų kūrybiškumas. Pats A. Strindbergas yra mokęsis žiaurioje, absurdiškas taisykles teigiančioje mokykloje, tai ir lėmė keleto pjesės scenų tematiką.

Spektaklio „Sapnas“ pagrindinis personažas panašus ir į Jozefą K. iš Franzo Kafkos „Proceso“, kuris taip pat siekia transcendencijos, tikrojo pažinimo, tačiau jam trukdo įstatymai, taisyklės, logika. Atsiduriama samsaros (būties) rate. Ar įmanoma išsiveržti iš šio rato? Kodėl mes neišmokstam pamokų ir grįžtam į tą patį pradinį tašką? Pasaulyje kasdien susiduriame su absurdu įvairiuose lygmenyse, ir jis mus veikia, neleidžia siekti harmonijos, tačiau reikia išmokti būti laisvam vidumi ir ieškoti žmogiškosios esmės.

I.T.: Ir teatras gali paskatinti žiūrovą ieškoti?

K.G.: Mane pačią teatras yra stipriai paveikęs, privertęs giliau susimąstyti. Teatre ieškau susitikimo su savimi ir su žmogiškąja esme, ir žiūrovas tame dalyvauja, norėčiau, kad ir jis susitiktų su savimi: kartu keliautume į tamsiausias, giliausias savo pasąmonines erdves. Atvertume „kerteles“, kurios yra užgniaužtos. Savo pjesėje A. Strindbergas užkodavo ir Kristaus mitą, Kristaus kaip kūrėjo archetipą. Pagrindinis veikėjas Poetas vienoje iš spektaklio scenų nori atidaryti pažinimo duris, tačiau stoja akistaton su „fariziejais“ – institucijos vergais, sistemos vienetais, kurie sunaikina tikintį, idėją puoselėjantį žmogų. „Durų atidarymas“ jiems yra pavojingas. Visada atsiranda tų, kurie bando „nukryžiuoti“ tave už tavo norą atidaryti vienas ar kitas duris, už tavo kryžių, už tavo kūrybą. Bet ar įmanoma Kristui būti nenukryžiuotam? Vėl užburtas ratas.

Teatre vyksta sąjungos: aktorių ir žiūrovų, aktorių ir režisieriaus, režisieriaus ir dramaturgo, dramaturgo ir žiūrovų. Man tai yra kelias į pažinimą. Vieni pasirenka religiją ir eina šiuo keliu, o aš tą kelią randu teatre. Pagal Rytų filosofiją teatras yra aistrų srityje, bet tik perėjus aistrą pasiekiamas aukštesnis sąmoningumas. Turi praeiti aistrą, kad sugrįžtum pas Dievą – kaip sūnus paklydėlis.

I.T.: Ar manote, kad žiūrovas turi ateiti pasiruošęs spektakliui (perskaitęs pjesę, susipažinęs su autoriumi ir pan.)?

K.G.: „Sapno“ atveju tai nėra būtina. „Sapnas“ priešinasi racionaliam žinojimui, remiasi archetipiniais intertekstais. Todėl žmogus turėtų ateiti ir žiūrėti. Teatre norisi sukurti erdvę, kurioje galėtum atmerktomis akimis sapnuoti. Viskas, ko mes nematom, visos pasąmonės ir sapno sferos yra teatro sritis, ir tai įdomu. Teatre tai, kas nematoma, pasakoma vizualia išraiška. Pavyzdžiui, kūrybinio proceso metu spektaklyje atsirado groteskas kaip viena iš išraiškos priemonių, tinkanti „sapnuojančio“ žmogaus pasąmonei perteikti. Todėl šiame darbe labai svarbus aktoriaus kūnas ir fizinis jo judesys. Scenoje ieškome paradoksalių veikimo galimybių. Tai susiję su logikos ir iracionalumo tema. Siekiau, kad aktoriai veiktų paradoksaliai, o judėjimas ir mizanscenos sukurtų savitą piešinį, suteikiantį papildomos, ne tekstinės informacijos.

Spausdinti 🖨