Jei nebūčiau lietuvis ir negalėčiau ar net nežinočiau, kur rasti svarbiausias naujienas šalyje, pažiūrėjęs populiariausius interneto portalus pagalvočiau, kad rinkimus laimėjo Gabrielius Landsbergis su savo partija. Kodėl? Todėl, kad jo nuotraukų vis dar daugiausia portaluose visokiausiomis nuotaikomis, pozomis ir su komentarais bei jo genialiomis mintimis. Ar tai atsisveikinimas, ar darbas ateičiai?
Gal portalistai dar nesupranta ar nesusitaiko su mintimi, kad jau baigta, rungtynės baigėsi ir rezultatas, deja, kitos komandos naudai. Taip būna. Toks gyvenimas. Kažkas turi būti nugalėtas. Ir nesvarbu, kad jau matavaisi nugalėtojo (premjero) mantiją ir jau pakankamai buvai įrodęs, kad tavo oponentas tikrai netinka būti premjeru, nes jam daug ko trūksta.
O ir komanda jau buvo pasiruošusi kokybiškam, galingam šuoliui su padarytais (bet ne iki galo partneriais), pasidalintomis ministerijomis ir veiklomis, darbais, baltomis pirštinėmis ir nauju, jaunu bei gaiviu polėkiu – brangieji, mes vėl atėjom.
Tačiau Tauta (rinkėjai, žmonės) turi savo nuomonę apie ateitį ir permainas ir jai nesvarbu, kad tu jaunas, išvaizdus, gražus ir gražiai kalbantis. Svarbu ne tavo išvaizda, bet tavo elgsena nubėgus tik pusę distancijos. Pasipūtimas, savo nuomonės brukimas, arogancija ir kitų žeminimas, žinant, kad galbūt reikės su tais niekam vykusiais „profesionalais“ kartu veikti, visiems balsuotojams yra taip žinoma ir tikriausiai jau ne kartą matyta, kad jie, deja, netiki gražiu paveikslėliu ant senelio buto sienų.
Grįžkime prie rezultatų komentarų. Dar neteko matyti, kad pralaimėjusios komandos lyderis ar treneris po rungtynių pradėtų aiškinti nugalėtojų komandos veiksmus: ką jie turėjo ar turės daryti, kad ateityje būtų laimėtojais, kaip strategiškai komandos lyderiai turi elgtis ir panašiai, užuot paanalizavęs savo pralaimėjimo priežastis.
Dieve, kaip viskas lietuviška – kalti ne mes, bet jie, nes mus nugalėjo. Tačiau realybė kita: „Noriu pasveikinti Valstiečių ir žaliųjų sąjungą su stulbinamu rezultatu, kurio greičiausiai nesitikėjo net jie patys“, – sakė G. Landsbergis. Būtų galima pateikti krūvą tokių ar panašių citatų.
Kaip ten viskas būtų buvę, šiandien turime aiškius nugalėtojus ir linkime jiems neeilinės stiprybės, nes lietuviai rinkėjai aiškiai pasakė, kuo pasitiki, ir dabar laukia jų darbų bei rezultatų. O stiprybės, mano galva, jiems reikės labai daug.
Kai sunkiai serga žmogus, giminės ar pažįstami komentuodami jo būseną sako: „Duok Dieve išgyventi iki šviežių bulvių.“ Politikoje taip irgi būna. Ypač kai politinės švytuoklės švytuoja ne iš kairės į dešinę ir atvirkščiai, bet sustoja kažkur viduryje.
Analogų turėjome 2000 metais. Naujoji politika. Nauji jauni, perspektyvūs politikai. Jaunas premjeras ir Seimo pirmininkas. Sudaroma koalicija, Vyriausybė. Prezidendas laimina programą ir Vyriausybę.
Tačiau ta švytuoklė neduoda ramybės. Kaip tai gali būti? Jie viską sugriaus. Lietuva pavojuje.
Užuot leidus Vyriausybei ir Seimui dirbti, bandoma kažką gelbėti. Rezultatą žinome – Lietuva išgelbėta. Vėl prie valdžios vairo patikimi, patikrinti, neklystantys. Nesvarbu, kuo pasitikėjo rinkėjai ir ko jiems reikėjo.
Nematote analogo? Aš matau.
Kai laimi viena iš sisteminių partijų – kairė, dešinė su satelitais ar be jų, o kita pralaimi – viskas gerai. Tiesiog pasikeičia veidai. Nesvarbu, ar jie jauni, gražūs, patrauklūs ar pavytę ir jau šimtą kartų matyti, atsibodę ir besisapnuojantys bloguose sapnuose. Nesvarbu – tvarka yra, nes viskas yra, kaip buvo. Visi viską žino, kas, kur, už kiek, kada ir t.t. Net partijų programos nesikeičia ir programų vykdymo planai lieka tokie patys, tik pakoreguojamos datos.
Kai laimi kažkokia nauja politinė jėga – lauk bėdos. Jau iš rinkimų vykstančių debatų, žurnalistų apžvalgų, pasikalbėjimų, apžvalgininkų pasisvaičiojimų apima kažkokia bloga nuojauta. Kodėl?
Ne todėl, kad mūsų laukia didelės permainos, darbai, bet kažkas, kas būdinga Lietuvėlės politiniam gyvenimui. Lauki susidorojimo, kurio užuomazgos jaučiamos dabar. Arba jūs, „valstiečiai“, darysite, kaip mes sakome, arba ilgai neišbūsite. Užuominos ir užgauliojimai jau vyksta viešojoje erdvėje.
Atkreipkite dėmesį į diskusijas dėl būsimo premjero:
– ar Saulius Skvernelis gali būti premjeru? Kalnai abejonių, bet štai G. Landsbergis gali, nes net senelis tuo neabejoja.
– Kas čia per „profesionalų“ nepartinė Vyriausybė? Ką tai reiškia? O mes jau turime suformavę šešėlinę Vyriausybę ir visi partiniai.
– O tai kur bus R. Karbauskis, ką jis darys? Nesvarbu, kad jis partijos pirmininkas ir už viską atsakys, bet ką mes trankysime – frakcijos seniūną? Juk tai ne lygis.
– Ar R. Karbauskis myli rusus, nes jis su jais turi verslo interesų? Mes tikrai – ne.
Ir apskritai ar ši partija kairiarankiai ar dešiniarankiai. Ir ar jie dar nesuskilo, nes apie tai jau daug kalbama. Šie ir kiti klausimai ne šiaip pateikiami. Tai pradžia, kaip sakant, įvadas.
Taip jau būna. Jei Tauta nori vieno, tai sistemininkai nori savo. Ir kaip paprastai sistemininkai laimi, nes jie labai jau greitai susivienija dėl savo valstybės gelbėjimo idealų. Jų gelbėjimo metodus galime pamatyti netolimoje praeityje. Jų metodai nėra patys švariausi ir kilniausi. Tiesiog tai sunkus ir atsakingas veiksmas – valstybės gelbėjimas.
Tokiu atveju būdai ir veiksmai yra pateisinami: sava ir lojali žiniasklaida, politologai, teisingos TV laidos su teisingais vedėjais, viešoji interneto erdvė, tarnybos, kurios tai gali daryti, ir, aišku, subtilus visiems žinomas konstitucinis apkaltų mechanizmas, kuris buvo gana efektyviai išbandytas ir įgyvendintas, nors jo sprendimai buvo nesuprasti Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Tai gali pasikartoti. Netikite? Na tai palaukime šviežių bulvių.
Autorius yra VGTU docentas, architektas, Lietuvos eksparlamentarų klubo prezidentas
