/…/ Vėlinės ir Helovynas yra šventės, skirtingai atsakančios į klausimą – kaip elgtis prieš mirties iššūkį? Tai skirtingų civilizacijų atsakas.
Baltiška civilizacija atsako rimtimi, anglosaksiška-keltiška – baimės šurmuliu. Baltiškoji tradicija kviečiasi dvasias, anglosaksiškoji siekia jas nubaidyti.
Mes labai rimta publika, ir man lietuviškas atsakas patinka labiau. Per Vėlines mes einame pas mirusiuosius, plūste užplūsdami kapines…
Mes patys kreipiamės į protėvius. Keltai tą dieną ir juolab naktį išvis vengdavo iškelti koją už namų slenksčio – nes tada atsiveria pragarų vartai, mirusieji, raganos, dvasios siautėja čia pat, už lango. Lietuviai irgi žino, kad per Vėlines dvasios keliauja, juda, spiečiasi kapinėse. Na ir mūsų atsakas – jei dvasios ateina, reikia jas pasitikti. /…/
Mes savo tradicijos jėgą labai dažnai pražiūrime. Šiuo atveju tai dermė, sandora su protėviais, bendrystė. Tai suvokimas, kad protėviai ir mes, gyvieji ir mirusieji, esame viena.
Vėlinių susitikimas tą dar kartą patvirtina. Jame visiškai nėra baimės. Tarkime, anglosaksiškas mentalitetas, arba šiais laikais jam tapati masinė kultūra, mirtį eliminuoja iš apyvartos. Galima sakyti iš baimės.
Kodėl tokios skirtingos mirties sampratos? Priežasčių, čia, suprantama, ne viena. Bet pirmiausia į akis kristų toks požymis: mūsų mirties samprata visų pirma jungia. Moderniosios Vakarų kultūros požiūriu, mirtis yra baisus, nesugrąžinamas, nepereinamas atskyrimas, gyvybės pražūtis.
Įsisamoninus mirtį, beprasmiškas pasirodytų visas masinės kultūros kompleksas, visa vartojimo aistra netektų prasmės. Vartotojas yra nemirtingas, tą mintį jam brukte bruka reklama. Ir miršta jis nustebęs ir įsižeidęs. Turbūt. Juk apie tai masinė kultūra nieko nesakė…
Lietuvių tradicijai mirtis tiltas per bedugnę, moderniajai vakarietiškajai – bedugnė pati. Žinoma, yra metafizinė tradicija; daug archajiškų tautų nuo aborigenų Australijoje iki Vakarų Afrikos genčių, nuo Kinijos iki Amerikos indėnų išlaikė ypatingą, ramų, pasitikėjimo kupiną santykį su mirusiaisiais.
Lietuviai čia irgi įsiterpia, tai ne „religinis išsišokimas“. Religinis skandalas atsiranda kaip tik tą akimirką, kai nuo mirusiųjų ima skirti praraja, stovėjimas akis į akį su mirusiaisiais, su protėviais yra natūrali religinė būklė.
Romėnai tą puikiai jautė, viduramžių Europa to neprarado. Bet – viduramžių, bet – romėnai. Mes tą išlaikėme, gal dėl ypatingo metafizinio jautrumo. Gal dėl izoliacijos, uždarumo.
Šiaip ar taip, ne gėda išlaikyti tą bendrumą su protėviais, kurį pažino Roma ar Kinija, ar tebepažįsta japonai, ar paskutinė Žemės rutulio mįslė – aborigenai.
Gėdinga yra protėvių baimė, gebėjimas stoti veidas į veidą prieš juos – stipriųjų prerogatyva. /…/
Iš G. Beresnevičiaus eseistikos rinkinio „Vilkų saulutė“ esė „Vėlinėms žodžiai“.
Ačiū Alkui už gerą, rimtą, prasmingą G. Beresnevičiaus straipsnį. Vėlių laikas yra sudėtingas mums gyviesiems, šį virsmą pereisime tinkamai pagerbdami jau iškeliavusius artimuosius ir laikydamiesi senųjų protėvių tradicijų.
Gal valstiečiai ir žalieji imsis gelbėti mūsų kapus nuo klaikaus kičo-plastikinių gėlių gausos.Tai darko kraštovaizdį,laužo geras senas tradicijas,teršia gamtą.Jau vien dėl ekologijos reiktų uždrausti ar reglamentuoti šia pasibaisėtiną miesčionišką madą.Gal sukils per televizijas ir spaudą mūsų mokslininkai,etnografai ir sukels diskusiją ,teiks siūlymus ,ką daryti.Jau visai negerbiam savo mirusių ir savo giminių,kurie turi kentėti tokį kapų darkymą.
Nieko nėra baisiau už nesutvarkytą kapą. Pakasa motiną ir pamiršta. Man patinka, kad mūsų žmonės puošia kapus ir prisimena mirusius.
Neturi pinigu ar zinai kiek kainuoja laidotuves???
O prie ko čia laidotuvės?
Straipsnis stebetinai taiklus. Labai gerai spausdinti panasius rasinelius, ypac tokiomis temomis kaip mirtis. Autorius itin taikliai pastebi, kad mirtis siuolaikineje pop kulturoje – kazkas baisaus, negriztamo… Musu proteviai zinojo kazka daugiau nei mums bruka ‘vienaakis draugas’ ar ‘nepriklausoma ziniasklaida’. Verta apie tai susimastyti, ir apie ju stipruma verta susimastyti (ziurejimas i mirti kaip i viena is tarpiniu musu buties tarpsniu- tai ir drasu, ir ismintinga). Veliniu laikmetis- svarbus laikmetis zmoniu susivokimui, giliems apmastymams ir isisamoninimams
O bet tačiau – sustoje kapinėse, o jose raudonos gėlės… kai mūsų baltiškai kultūrai mirties spalva – balta. Balta – visa ko pabaiga ir pradžia, nes mirtis tokia ir yra – pabaiga ir kitko pradžia. Baltos gėlės turi būti, ne raudonos.
Straipsnis puikus, bet nuotrauka….
Pirma – kalbama apie Vėlines o nuotraukoje pats vasaros įkarštis.
Antra – raudonos gėlės kapuose ‘ tai visiškas “pravalas”. Lietuviams / baltams mirtis, kapai – tai balta spalva. Ačiū Dievui, per laidotuves vis dar nešame baltas gėles. Bet kapinės kuo toliau, tuo labiau spalvinasi.
” Gėdinga yra protėvių baimė, gebėjimas stoti veidas į veidą prieš juos – stipriųjų prerogatyva” Norint geriau suprasti iš kur kyla ta protėvių dvasių baimė, būtina turėti omenyje Vakarų istorija, kurioje visada siautėjo karai, masiniai žudymai, susidorojimai …tų, kurie taip elgėsi, dvasios tikrai nėra šventos ir jų bijoti yra ko. Pasidomėkit kaip Vėlines švenčia buvusių stribų, nkvdedistų, kagebistų, komunistų palikuonys- ar jie nebijo savo protėvių dvasių ?