F. Kauzonas. Detektyvas ar politinė diversija?

Nebūk naivus, skaitytojau…

Pilietis ir skaitytojas Algimantas Jankauskas, matyt, bus linkęs tikėti, kad aukščiausioje šalies valdžioje mūsų visų vardu triūsiantys politikai dar atsimena, kas yra sąžinė. Netikėtų, argi būtų į tas jų sąžines taip nuoširdžiai beldęsis. O mums į redakciją atsiuntęs šį beldimosi įrodymą, dar nuo savęs pridūrė: „Kai gausiu valdžios atsakymus, jų kopijas persiųsiu jums. Geros jums visiems, respublikonai, dienos“.

Ir dar prisipažino, kad neketina nurimti: jeigu valdžia į jo laišką nereaguotų, būdamas žemaitis, atakuosiantis ją tol, kol atsakys. O kai atsakys, jis informuosiąs „Respubliką“ ir jos skaitytojus.

Kas paskatino pilietį skaitytoją Algimantą Jankauską belstis ten, į kur jau seniai Lietuvoje tik idealistai naivuoliai ir kitokie keistuoliai dar bando belstis?

Paskutiniame liepos numeryje „Respublika“ publikavo rašinį „Istorija apie slepiamą istoriją“ („Lenkai vėl užima Vilnių“). Jame pasakojama apie ypatingą vietą Antakalnio karių kapinėse – vos įžiūrimus bevardžius kauburėlius visai šalia puikiai sutvarkytų lenkų karių kapų, kur, kaip ant įspūdingo paminklo Lenkijos Respublikos Vyriausybės vardu skelbiama, palaidoti „žuvusieji arba mirę nuo žaizdų kovose su bolševikais 1919-1921 metais“.

Ir žvelgia į darniai išrikiuotus ir pagarbiai prižiūrimus lenkų karių kapus apsamanoję kauburėliai, kurių su kiekvienais metais vis mažiau ir mažiau čia gali įžiūrėti. Ir tikriausiai pavydi kauburėliai savo kaimynams lenkams, sulaidotiems čia pat, tik anapus kapinių tako, kad pastarieji gali didžiuotis savo valstybe, nes jai rūpi jos žuvę kariai.

Kauburėliai turbūt irgi turi savo valstybę, nes dar tada, kai jie buvo ne vien samanomis gamtos padabinti, ant jų stovėjo, kad ir labai pasvirę, žmonių pastatyti mediniai kryžiai. O turbūt svarbiausia, kauburėliai dar turėjo savo vardus. Savo akimis mačiau kito žemaičio, istoriko Stanislovo Urbono surinktus liudijimus, kuriuos yra surašę seni vilniečiai, 1947-1958 metų atkarpoje čia yra matę tuos medinius kryžius. Kai kurie liudijusieji dar buvo suspėję ant kryžių pamatyti įskaitomų Lietuvos karių pavardžių, žūties datų, kiti – jau tik vieną kitą vos vos įžiūrimą lietuvišką užrašą aptikę. Drįstu manyti, kad būtent pastaroji žinia, publikuota „Respublikoje“, ir paskatino pilietį ir skaitytoją Algimantą belstis į tris svarbiausias šios valstybės sąžines.

Šis rašinys „Respublikoje“ baigiasi detektyvo, o gal net politinės diversijos užuomazga: prie kauburėlių atsiranda moteris ir ima juos fotografuoti. Lekiu prie jos. Nuojauta rėkte kužda, kad ji apie tuos kauburėlius gali žinoti kažką daugiau. Bet pradedu nuo klausimo Nepažįstamajai: kodėl fotografuoja? Nuo Nepažįstamosios atsakymo net atsilošiau – esą lenkai ėmę manyti, kad čia irgi gali būti palaidoti jų kariai, o kadangi šiomis dienomis kažinkokia delegacija vyksta į Lenkiją, ji turinti šiuos kauburėlius nufotografuoti…

Susipažinimas su Nepažįstamąja

Ne mažiau nustembu iš Nepažįstamosios lūpų išgirdęs, kad ji mananti, jog čia gali būti sulaidoti caro kareiviai, atvežti tiesiai iš Sapiegos ligoninės. Oho, pamaniau, tai kas čia dėsis, kai į šią kapavietę su kauburėliais ims pretenduoti dar ir Rusija? Bet tik pamaniau, o pasakiau Nepažįstamajai visai kitką: „O aš linkęs manyti, kad po kauburėliais – nepriklausomybės kovų Lietuvos kariai savanoriai, galbūt yra net tų, kurie prie Širvintų pateko į lenkų nelaisvę…“ Vaidinu daug žinantį, bet neprasitariu, kad apie tai tik esu skaitęs liudytojų prisiminimų ir istorikų samprotavimų. O ji, Nepažįstamoji, matau, ne tik nenori sutikti su tokia mano nuomone, o dargi ima mane remti, tiesa, gana mandagiai, prie sienos: „mums reikalingi“, girdi, šaltiniai, kuriais remdamasis, leidžiu sau taip manyti. Bet aš šaltinių neišduodu, nes nežinau kas tie „mes“, kuriems mano šaltiniai tokie reikalingi – Lenkija ar Rusija?

Tik staiga prie mudviejų atsiranda Stanislovas Urbonas – tas pats, kuris yra surinkęs senų vilniečių liudijimus, ir kuris su kitu žemaičiu, gydytoju Romualdu Konstantinu Dobrovolskiu, mane ir sugundė imti domėtis šiais kauburėliais, „papuoštais“ Vilniaus kalvelių samanėlėmis ir mano valstybės abejingumu. Beje, abu jie tądien mane ir buvo pirmąkart atvedę į šį karių kapinių „užkampį“. Ir kaip tik tuo metu, kai mes visi trys stovėjome prie tiesiomis gretomis išrikiuotų lenkų karių antkapinių kryžių, iškilmingai perjuostų Lenkijos valstybinės vėliavos spalvų juostelėmis, aš, išvydęs Nepažįstamąją, fotografuojančią kauburėlius, palikau abu žemaičius ir nuskuodžiau prie jos. O Stanislovas, matyt, bus pabūgęs, kad ta moterimi susidomėsiu labiau nei kauburėliais, tad atskubėjo manęs gelbėti.

Ir staiga Nepažįstamoji atpažįsta Stanislovą… Tą patį, kuris jai drumsčia ramybę ieškodamas tiesos šiame, 11-ajame, Antakalnio karių kapinių kvartale. O Stanislovas atpažįsta ją – Audronę Vyšniauskienę, Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos vyriausiąją valstybinę inspektorę. Tą pačią, kurios parengtus raštus, adresuotus tiesos ieškančiam Stanislovui, pasirašinėja departamento direktorė Diana Varnaitė. O tuose raštuose teigiama, kad „Departamentas nepritartų Stanislovo siūlymui atlikti „antropologinius tyrimus, siekiant nustatyti, ar čia palaidoti Lietuvos kariai savanoriai ir partizanai, žuvę už Lietuvos laisvę“. Esą neturint istorinių duomenų, patvirtinančių šį faktą, tai prieštarautų galiojantiems teisės aktams. Tik po Audronės Vyšniauskienės konsultacijos ir Vilniaus savivaldybės administracijos miesto ūkio ir transporto departamento direktorius Virginijus Pauža Stanislovui atsako tą patį, ką ir Varnaitė, tačiau jau „nuo savęs“, o ne „nuo Vyšniauskienės“ dar priduria: „Neturėdami jokių istorinių duomenų, galime tik minimaliai prižiūrėti išlikusias kapavietes: šienauti teritoriją, nugrėbti ir išvežti lapus, surinkti atsitiktines šiukšles. Dėkojame už neabejingą požiūrį ir rūpinimąsi senosiomis Vilniaus miesto kapinėmis“.

Ką „jie gali“, gali skaitytojas įsitikinti, aplankęs kauburėlius… Tuos pačius, prie kurių susipažinau su Nepažįstamąja. Susipažinau ypatingomis aplinkybėmis. Net sakyčiau, karo sąlygomis – senų pažįstamų, Audronės Vyšniauskienės ir Stanislovo Urbono, požiūriai į kauburėlius it žaibai kryžiavosi virš pačių kauburėlių. Stanislovas žaibavo gerokai aistringiau, tad sykiais tekdavo imtis taikdario vaidmens. Gal ne tiek taikos labui, kiek bijodamas, kad ponia Audronė neišlaikiusi pabėgs ir liksiu ko nors svarbaus nesužinojęs.

Vienintelė viltis – Rusija ir Lenkija…

Užmuškite – nepatikėsiu, kad Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė būtų sumaniusi įsiteikti mūsų kaimynams lenkams ir padėti jų žuvusiems „užimti“ dar ir šią teritoriją. Lenkų žuvusieji šiose kapinėse ir be papildomos teritorijos turi pakankamai erdvės oriai jaustis anapus kapinių tako. Tai, matyt, pastebėjo ir mūsų skaitytojas, nuo kurio beldimosi į tris svarbiausias mūsų valstybės sąžines prasidėjo šis rašinys: „Kodėl lenkai sugebėjo pagerbti savo karius, kovojusius prieš Lietuvą ir norėjusius užgrobti Vilnių ir Lietuvos pietinę dalį. Kodėl jie gerbia savo karius, o mes ne?“

Aš taip kategoriškai teigti, žinoma, nesiryžčiau. Tačiau nesiryžčiau ir būti toks užtikrintas kaip Lenkijos Vyriausybė, ant oraus paminklo čia gulintiems savo kariams užrašiusi ir pasirašiusi, kad čia palaidoti tik tie jų kariai, kurie 1919-1921 metais žuvo ar mirė nuo žaizdų būtent kovose su bolševikais. Jeigu paminklas būtų pastatytas tarybmečiu, ant jo tikriausiai būtų kiek kitokia formuluotė… Galų gale ar taip jau labai svarbu formuluotė – kapinių takas vis tiek jau nebe fronto linija. Svarbiau, mano galva, yra tai, kas ponią vyriausiąją valstybinę inspektorę prie kauburėlių atvijo. Priežastis tikriausiai daug paprastesnė, nei ji man taip netikėtai „suformulavo“. Atkaklusis Stanislovas jau 10 metų domisi šiais kauburėliais. Matydamas, kad jų su kiekvienu rudeniu ir pavasariu čia vis mažiau, drumsčia ir drumsčia ramybę Kultūros paveldo departamentui, kuris, kaip tikriausiai ir dauguma Lietuvoje veikiančių departamentų, nori ramiai gyventi. Matyt, mūsų apsilankymo kapinėse metu kažkas iš kapinių darbuotojų, atpažinęs „nuolatinį vizitatorių“ Stanislovą, ir dar su kažkokiais neaiškiais dviem tipais, paskubėjo įspėti departamentą apie gresiančius rūpesčius. Ir, ko gero, todėl ponia Audronė kaipmat prisistatė.

O žinote, man labai norėtųsi, kad šiais kauburėliais iš tiesų susidomėtų Lenkija. Juolab tarp bevardžių kauburėlių yra ir vienas ne kauburėlis. Kapas. Vardinis: „Bronislaw Stankiewicz, 1900-1936“. Galbūt lenkai ne tik inicijuotų tarpvalstybinį šioje kapavietėje palaidotųjų antropologinį tyrimą, bet ir kauburėlius paverstų kapais. Kaip kad idealiai sutvarkė Pirmajame pasauliniame kare žuvusių totorių kapus, kurie visai čia pat. Gal net paminklą pastatytų. Kaip kad vokiečiai pastatė paminklą savo ir rusų kariams, kritusiems Pirmajame pasauliniame kare. Irgi, beje, visai čia pat.

Ir dar labai norėčiau, kad ir Rusija susidomėtų, anot ponios Audronės, „čia sulaidotais caro kareiviais, atvežtais tiesiai iš Sapiegos ligoninės“.

Aš beldžiuosi į valdžios sąžinę. Tik ne Lietuvos valdžios, kaip Algimantas. Į Rusijos ir Lenkijos! Netikiu, kad be šių valstybių rimto susidomėjimo kauburėliais prabustų didžiausių trijų Lietuvos valdžių sąžinės, kaip vis dar mano pilietis Algimantas Jankauskas. Jų, manau, nepažadins net trys žemaičiai – Stanislovas, Romualdas Konstantinas ir Algimantas. Ir kodėl tie žemaičiai taip ilgai sugeba išlikti lietuviais?..

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“