Rugpjūčio 26 d. sukanka 81 metai nuo vienos veikliausios visuomenininkės, lietuvybės stiprintojos lenkų okupuotame Vilniaus krašte, Emilijos Vileišienės mirties. Ta proga rugpjūčio 26 d. 17 val. Šv. Mikalojaus bažnyčioje bus laikomos mišios už jos sielą.
Pasvalio kraštas Lietuvai yra padovanojęs iškilių žmonių, kurių tarpe bene garsiausia yra Vileišių giminė. Broliai Petras, Antanas, Jonas XIX a. pabaigoje bei XX a. pradžioje buvo lietuvių tautos žadintojai, švietėjai, lietuviškų laikraščių steigėjai. Geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis teikė peticijas carui dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo, rašė straipsnius į „Aušrą” ir „Varpą”, leido pirmąjį legalų laikraštį „Vilniaus žinios“, Rusijoje uždirbtais pinigais pastatė geležies dirbinių gamyklą, įsteigė lietuviškų knygų spaustuvę ir knygyną.
Advokatas Jonas Vileišis buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, dr. JonoBasanavičiaus bendražygis, „Lietuvos žinių“ steigėjas, Kauno miesto burmistras, padėjęs pagrindus lietuviškosios savivaldos plėtojimui.
Gydytojas Antanas Vileišis daug prisidėjo prie „Aušros” bei „Rūtos“ švietimo draugijų, Lietuvių Mokslo draugijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ir pirmosios lietuviškos dviklasės mokyklos įkūrimo. Antanui aktyviai talkino jo žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė, aktyvi visuomenininkė ir lietuvybės stiprintoja, Vilniuje gyvenusių lenkų vadinama „Lietuvos karaliene be sosto“.
Jei apie brolius Vileišius mūsuose kalbama, rašoma, jų garbei netrukus Vilniuje Neries ir Vilnelės santakoje bus pastatytas paminklas, tai apie Emiliją Vileišienę žino nedaugelis. Kuklus antkapis Rasose, pastatytas kiek atokiau nuo Vileišių šeimos kapavietės, žymi šios puikios moters paskutinio atilsio vietą.
Emilijos Jasmantaitės–Vileišienės vaikystė ir jaunystė
Apie Emiliją Jasmantaitę–Vileišienę, 1861 m. sausio 13 d. gimusią žemaičio bajoro, rusų armijos karininko Antano Jasmanto ir bajoraitės Petronėlės Slastavičiūtės–Jasmantienės šeimoje tarpukario laikais puikų straipsnį į „Vilniaus kovotoja“ parašė Birutė Vileišytė–Tursienė, Jono Vileišio dukra. Šiame straipsnyje ji rašė apie Emilijos vaikystę Kišiniove, kuriame tuo metu tarnavo jos tėvas, taip pat apie metus, praleistus Smolnio kilmingųjų mergaičių institute, į kurį 1870 metais tėvai išsiuntė Emiliją. Institutą globojo caro šeima, jame besimokančios neturtingos merginos iš kilmingų šeimų buvo išlaikomos valstybės lėšomis. Institute mokslai tęsėsi 12 metų, merginos buvo mokomos kalbų, tikybos, geografijos, istorijos, matematikos, fizikos, muzikos, šokių, o taip pat iškalbos ir gražaus elgesio. Pasak straipsnio autorės, „…instituto vadovybė ją laikė lenkaite, tačiau Emilija ne sykį drįso pabrėžti, kad ji lietuvaitė, kaip jos tėvas lietuvis“. Emilija tėvų neteko dar nesulaukusi pilnametystės, tad, baigus institutą, teko Peterburge apsigyventi pas brolį Joną. Jonas Jasmantas dalyvavo tautinėje lietuvių studentų veikloje, į kurią aktyviai įsitraukė ir Emilija. Čia ji išmoko lietuvių kalbą, dainavo chore, vaidino lietuviškuose spektakliuose. 1889–1890 metais Emilija studijavo gailestingųjų seserų kursuose, besiruošdama tarnauti žmonėms, tačiau likimas netikėtai pasisuko kita linkme: sunkiai susirgo brolis, kurį reikėjo slaugyti. Ligai progresuojant Jonas Jasmantas buvo išleistas į pensiją ir kartu su Emilija apsigyveno Vilniuje.
Vilniuje tuo metu gyveno itin mažai lietuvių, tad atvykę brolis ir sesuo pradėjo megzti ryšius su negausia lietuvių bendruomene, kurių tarpe itin aktyviai veikė broliai Vileišiai. Antanas Vileišis, gydydamas sunkiai sergantį Joną Jasmantą, pamilo Emiliją, su kuria susituokė 1897 metais. Tai buvo ypatinga šeima: abu sutuoktiniai buvo išsilavinę, pasiturintys ir patriotiškai nusiteikę lietuviai, pasirengę kibti į lietuvybės atgaivinimo darbus. Tais laikais lietuvių inteligentų tarpe vyravo nusiteikimas į žmonas imti tik lietuvaites, tad Emilijos ir Antano Vileišių šeima buvo vadinama „tikru lietuvybės lizdu“, tapusiu Vilniaus lietuvių inteligentų užuovėja. Pasak Birutės Vileišytės–Tursienės, sutuoktinius Vileišius kone visuomet galėjai rasti namuose: daktaras Antanas Vileišis ligonius priiminėjo savo namuose, o Emilija prižiūrėjo paralyžuotą brolį. Emilija, kuriai visuomet rūpėjo jaunuomenės reikalai, rūpinosi jaunaisiais vyro giminaičiais, padėdama jiems mokslus eiti. Ji buvo Vilniaus II-osios berniukų gimnazijos ir Marijos gimnazijos tėvų komitetų narė, reikalavusi lietuvių kalbos pamokų ir tikybos mokymoi gimtąja kalba. Buvo kalbama, kad ji slaptai telkė lietuvių moksleivių kuopą, kurios dalyviai rašinėdavo į „Vilniaus žinias“, talkino lietuviškoms draugijoms. Vileišių bute 1900-1901 metais vyko pirmieji lietuviški vaidinimai.
Dvylika Vilniaus apaštalų
XIX amžiaus antroje pusėje Vilniuje lietuviai tesudarė vos porą procentų nuo viso gyventojų skaičiaus. Bažnyčiose pamaldos vyko lenkų kalba, lietuvių kalba ypatingai aršiai iš bažnyčių buvo vejama po 1863 metų sukilimo, tuo tarpu dvarai ir klebonijos tapo lenkų kultūros skleidėjais. Tik XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Vilniuje suaktyvėjo lietuvių inteligentų veikla. Pasak Jono Vileišio, „1899 metais šiame būrelyje jau buvo 12 žmonių, kurie juokais pasivadino lietuvių idėjos apaštalais“. Būrelis gausėjo, tapdamas tikru lietuvybės židiniu, žadinančiu lietuvišką sąmonę. Lietuviški apaštalai pradėjo žygius, siekdami, kad nors vienoje Vilniaus bažnyčių pamaldos vyktų lietuvių kalba. Vilniaus vyskupijos kurijai delsiant paskirti lietuviams vieną seniausių Vilniaus bažnyčių – Šv. Mikalojaus bažnyčią, kurios jie labai prašė, žmonės patys pradėjo joje rinktis ir giedoti lietuviškas giesmes. Pagaliau 1901 metų gruodžio 18 d. ši bažnyčia buvo paskirta lietuvių visuomenės tikybiniams reikalams ir tapo svarbiausiu lietuvybės skleidimo centru, kuriame paskutiniais spaudos draudimo laikais buvo įrengta draudžiamos literatūros slėptuvė.
Antano ir Emilijos Vileišių veikla
Antano ir Emilijos Vileišių šeima buvo viena aktyviausių legalios tautinės veiklos organizatorių. Caro valdžiai ribojant bet kokių draugijų veiklą lietuviams buvo leista kurti tik savišalpos ir labdaros organizacijas. Dvylikos apaštalų draugijai gimė mintis įkurti legaliai veikiančią lietuvišką savišalpos draugiją, kurios pirmininku tapo Antanas Vileišis. Draugija teikė pagalbą lietuvėms tarnaitėms, atvykusioms į Vilnių, kurios dažnai atsidurdavo sunkioje būklėje, o 1907 metais, įkūrus dviklasę lietuvišką mokyklą tuometinėje Lydos gatvėje (dabar Lydos g. 6 / Pranciškonų g. 3) , Savišalpos draugija rūpinosi jos išlaikymu. Mokykloje mokytojavo Jonas Basanavičius, taip pat ir pati Emilija Vileišienė. Per septynerius metus mokinių skaičius nuo 35 išaugo iki 110. Mokykla gyvavo iki 1915 m., kuomet vietoje jos buvo įkurta pirmoji Vilniaus gimnazija.
1905 metais gruodžio 4–5 dienomis Vilniuje įvyko Didysis Vilniaus Seimas, turėjęs labai didelę reikšmę Lietuvos ateičiai. Po kelių dienų caro valdžia pradėjo represijas prieš seimo organizatorius, kurių tarpe buvo Emilija ir Antanas Vileišiai, ir suėmė Antaną Vileišį. Tačiau tautinio atgimimo jau nebuvo įmanoma sulaikyti, ir, nuvilnijus 1905 metų revoliucijai bei atgavus lietuviškos spaudos laisvę, broliai Vileišiai pradėjo leisti „Lietuvos žinias“, o Savišalpos draugija organizavo lietuviškus vakarus, kuriuose buvo gaivinama lietuvių kultūra.
Į Lietuvą atūžus karo suirutei Emilija Vileišienė pasinėrė į karo pabėgėlių rūpesčius. Šelpė juos kiek galėdama, su arkliu ir vežimu apkeliaudama aplinkinius kaimus rinko aukas maistu ir drabužiais, organizavo prieglaudas. Įkūrus Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetą, kuris daug lėšų gaudavo iš Didžiosios kunigaikštytės Tatjanos komiteto, skirto karo pabėgėliams šelpti, globojamo pačios carienės Aleksandros, veiklioji Emilija Vileišienė nuvyko net į Peterburgą, kur susitiko su cariene – o tai labai nepatiko lenkams, norėjusiems ten siųsti savo atstovus. E. Vileišienei, jaunystėje baigusiai Smolnio institutą, nebuvo sunku bendrauti su karališkais asmenimis, tad savo globojamiesiems ji gavo didelę paramą.
Okupavus Vilnių vokiečiams ji ir iš šios okupacinės valdžios stengėsi gauti paramą dviklasei lietuvių mokyklai. Savo drąsa ji rodė pavyzdį visai lietuviškai vyrijai, išdrįsdama ginti lietuvybės klausimus ir savosios tautos orumą. Istorikas, Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas susižavėjęs aprašė, kaip Emilija Vileišienė mokė vokiečių okupacinės karinės valdžios viršininką grafą fon Pfeilį Lietuvos istorijos ir geografijos: pastarajam išleidus vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis atsišaukimą į Vilniaus miesto gyventojus, kuriame Vilnius vadintas „perlu garsiojoj lenkų viešpatijoj“, tik vienintelė Emilija, „…išnirusi iš moteriškumo ir degdama visa savo puošnia kompleksija, žaibais prasimušė pro mūsų ūkanas ir smelkėsi trenkti pablūdusį grafą“ . Lydima Jono Basanavičiaus ir Jono Kymanto nuvyko pas Pfeilį ir išaiškino jam, kad Lietuva – ne Lenkija, o Vilnius yra Lietuvos sostinė. Jai pareikalavus atsišaukimą nuimti okupantams nebeliko kas daryti ir jie jį nudraskė.
Įkūrus Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti vokiečių karinė valdžia leido steigti Vilniuje lietuvišką gimnaziją. E. Vileišienė ėmėsi bendrabučio šalia gimnazijos steigimo darbų, o vėliau tapo jo vedėja.
Netektis. Paskutiniai gyvenimo metai
1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimą Vileišių šeima sutiko labai džiaugsmingai. Emilija pasinėrė į įvairių draugijų, delegacijų darbus, rūpinosi grįžtančiųjų iš Rusijos apgyvendinimu, abu su vyru toliau rūpinosi dviklasės lietuvių mokyklos išlaikymu. Deja, 1919 metais netikėtai nuo dėmėtosios šiltinės mirė Antanas Vileišis… Jo laidotuvėse kanauninkas J.Tumas–Vaižgantas kalbėjo, jog „ žmogaus vertybė yra matuojama jo sąžiningumu ir ištikimumu, ne didumu ir prakilnumu pareigų, tekusių jam pildyti.“ Pasak J.Tumo–Vaižganto, velionis visko, ko ėmėsi, „…tai ne tai dienai, ir ne vieniems metams, kuriems būdavo renkamas. Užsimovęs jungo lanką, jo nebepadėjo, vilko amžinai…“, rausdamas „ gilią šaknį, ir Lietuvos kultūros istorijoje jam skirta gražioji ir garbingoji vieta“. Tokie buvo žmonės, rentę Lietuvos valstybės pamatus…
Emilijai, kuri buvo išlaikoma vyro, jau nebe jauno amžiaus sulaukus teko ieškotis darbo. Ji ėmėsi moksleivių bendrabučio (Aušros Vartų g. 12) vadovės pareigų. Vilniui einant iš rankų į rankas, besikeičiant valdžioms E. Vileišienė, būdama tiesmuko būdo, niekuomet nevengė atskleisti savo pažiūrų, nors tekdavo net nukentėti: 1919 m. buvo areštuota už tai, kad pasipiktino lenkų, užsimojusių iškasti žuvusių lietuvių kovotojų kūnus, elgesiu. Ji organizavo lietuvių belaisvių globą ir maitinimą, sužeistųjų slaugymą savo vadovaujamame bendrabutyje. Lenkų valdžiai užsimojus uždaryti bendrabutį, E. Vileišienė tam priešinosi kiek įstengdama, teko net Lukiškių kalėjime pasėdėti. Lenkų okupacinė valdžia labai nemėgo Emilijos Vileišienės už atvirą ir aštrų žodį. Sklando legenda, jog net Juzefui Pilsudskiui, kuris jautė jai didelį dėkingumą už tai, kad kažkada ji išslapstė jį, kaip žmonės kalbėjo, po „savo sijonais“ nuo caro žandarų, Vileišienė rėždavusi į akis teisybę, reikalaudama atiduoti Vilnių Lietuvai.
To laikotarpio liudininkė Teklė Basanavičiūtė ( dr. Jono Basanavičiaus dukterėčia), kuri gyveno bendrabutyje, apie Emiliją Vileišienę rašė: „Jaunystėje E. Vileišienė turėjo būti labai graži. Labai aukšta, tiesi kaip nendrė, net ir būdama 59-60 metų atrodė didinga. Visada juodais ilgais rūbais, plaukus aukštyn susišukavusi. Eidama galvą laikydavo iškėlusi, gal dėl to, kad visada ant nosies turėjo pensnė ir bijodavo, kad nenukristų“. Toliau ji taip rašė: „Nežinau, ar ji buvo praktikuojanti katalikė, ar ne, bet su mumis ji melsdavosi rytais ir vakarais. Bendrų visoms mergaitėms auklėjimo pasikalbėjimų nedarydavo, bet ateidavo į kambarius, ypač pas vyresnes, pamokinti gražaus elgesio. Daug žinodavo ir iš medicinos srities. Paklausta paaiškindavo ir patardavo, jei reikėdavo – ir nuramindavo“.
1922 metais E. Vileišienei vėl teko ragauti kalėjimo duonos: šį kartą už nesutaisytą šaligatvį prie bendrabučio ir už tai nesumokėtą skirtą 25 000 lenkiškų markių baudą. E. Vileišienės tai nesugniuždė: ji pareiškė, kad jei kas norėtų sumokėti už ją baudą, tegul tuos pinigus paaukoja vargstančioms bendrabučio auklėtinėms. Ne sykį jai teko kovoti net teismuose dėl bendrabučio, kurį lenkų valdžia vis baudėsi atimti, likimo, kol galiausiai 1924 metais ji pasitraukė iš bendrabučio vedėjos pareigų.
Nuo pat pirmųjų lenkų okupacijos metų E. Vileišienė labai rūpinosi lietuvių politiniais kaliniais. Kaip rašė Birutė Vileišytė–Tursienė, „daug gyvenimo valandų Emilija išstovėjo prie Lukiškių kalėjimo. Kas ją ten vedė? Meilė lietuviams! Kiekvienas ten patekęs lietuvis buvo jos aprūpinamas maistu ir drabužiais.“
Jau būdama garbaus amžiaus – 68-ių metų – Emilija Vileišienė išsirengė į Ameriką rinkti aukų vargstantiems lietuvių našlaičiams. Lietuviškų bendrabučių ir prieglaudų būklė buvo itin sunki, jie išsilaikė tik iš aukų, valdžia jų nerėmė, tad Emilijai ir jos bičiuliams kilo mintis kreiptis pagalbos į tautiečius už Atlanto. Kelionė buvo sunki, kamavo ligos, o pagal suplanuotą maršrutą reikėjo aplankyti daugybę lietuvių kolonijų, renkant aukas, susitikti su daugeliu žmonių, kurie kartais ir nepalankiai būdavo nusiteikę aukų rinkėjos atžvilgiu. Tačiau aukos buvo aktyviai renkamos ir siunčiamos lietuvių labdaros draugijai Vilniuje. Amerikoje praleidusi net pusantrų metų Emilija Vileišienė 1930 metais grįžo į Lietuvą. Beje, ji atsisakė plaukti į Lietuvą laivu, ant kurio stiebo plazdėjo Lenkijos vėliava.
Grįžusi į Vilnių Emilija Vileišienė nesėdėjo rankų sudėjusi: iki gyvenimo pabaigos ji gynė lietuvių katalikų teisėtus interesus, piktinosi lietuvių kalbos išstūmimu iš bažnyčių, taip pat kartu su kitais lietuviais aktyviai priešinosi Aušros Vartų koplyčios lotyniško užrašo pakeitimui lenkišku, ragindama lietuvius skųstis Romos popiežiui.
1933 m. Emilija Vileišienė už nuopelnus tautai buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordinu. Ji mirė 1935 m. rugpjūčio 26 d. Laidotuvėse karstą nešė lietuviai studentai, jai gyvai esant be galo ją gerbę ir mylėję. Iš nepriklausomos Lietuvos atvyko gausi delegacija, taip pat atvyko Amerikos lietuvių bendruomenės atstovai. Kalbama, kad net ir lenkai skaitlingai dalyvavo jos laidotuvėse, nors netrūko ir nedraugiškų žvilgsnių.
Emilija Vileišienė buvo palaidota Rasų kapinėse, šalia savo brolio Jono Jasmanto palaikų, netoli Vileišių kapavietės. Teneišblėsta jos šviesus atminimas iš mūsų istorijos.
