– Specialiai nelieskime Turkijos temos.
– Ir vis dėlto vieną sakinį norėčiau šia tema pasakyti: jeigu jūs manote, kad perversmas jau įvyko, tai klystate – maištas vyksta dabar, o visi vykstantys areštai bei valstybės tarnautojų atleidimai ir yra tikrasis perversmas.
– Persikelkime pas Turkijos kaimynus – į Armėniją. Atrodo, kad ten dabar bręsta perversmo situacija: masiniai neramumai Jerevane, savaitę besitęsianti įkaitų drama, reikalaujant opozicijos lyderio išlaisvinimo, areštai, sužeistieji, protesto demonstracijos… Kokios priežastys?
– Armėnija visą laiką garsėjo radikaliais veiksmais politiniame gyvenime, o per pastaruosius 28 metus nieko kito ten ir nebuvo, kaip tik drastiškas jėgos panaudojimas, sprendžiant politinius klausimus…
Mano patirtis, pagyvenus Kaukaze, sako, kad už kiekvieno tokių jėgų panaudojimo visada stovi tam tikra išorės jėga – nesvarbu, ar mes kalbėtume apie perversmą Turkijoje, ar apie neramumus Armėnijoje. Dažniausiai tai galima sieti su stambiu politiniu projektu. Pavyzdžiui, su išskirtiniais Armėnijos ryšiais su Iranu, kur Armėnija tarnauja nuolatiniu tiltu tiekiant Iranui technologijas ir ginkluotę.
Politiniai procesai, vykstantys šioje šalyje, yra susiję arba su nepakankamu Armėnijos pralaidumu į Iraną, arba su pertekliniu jos pralaidumu į Iraną. Kitas dalykas – Armėnija tarnauja ir kaip teritorija, per kurią keliauja įvairios taktinio lygmens prekės į Kurdistaną. Per tai stimuliuojami įvairūs procesai, vykstantys Sirijoje, Turkijoje ir Irake, o ypač stimuliuojami įvairūs susidūrimai su kurdų pajėgomis tose teritorijose.
Tai yra antroji priežastis, dėl kurios vyksta tokio pobūdžio perversmai Armėnijoje. Trečioji priežastis – nereikėtų užmiršti ir Karabacho problemos. Kuo toliau, tuo labiau kaistant politiniam klimatui Senajame pasaulyje, įvairios valstybės pagal savo lygmenį nuolat stimuliuoja įvairiausių parateroristinių ir grynai teroristinių-diversinių veiksmų arsenalą.
Tiesiog už pinigus perkant įvairias radikalias grupuotes sukeliami įvykiai, kurie išoriškai atrodo tarsi brutalus nevaldomas politinis aktyvumas, bet iš tikrųjų tai yra žvalgybinės – diversinės operacijos. Todėl ieškokime atsakymo štai šitose trijose kryptyse ir neapsiriksime.
Gali būti ir ketvirta priežastis, t.y. už viso to stovintis stambus komercinis projektas, siekiant į valdžią atvesti reikalingus žmones, kurie priimtų atitinkamus sprendimus, bet šiuo momentu aš tokio projekto ten neįžvelgiu. Bet tai nereiškia, kad tokio projekto nėra.
– O tuo metu Kijeve nužudytas žinomas žurnalistas Pavelas Šeremetas, kuris kritikavo ir Vladimirą Putiną, ir Aleksandrą Lukašenką, ir Petro Porošenką, ir daug rašė apie separatistus, kontrabandininkus, įvairias sukarintas grupuotes bei tiesiog banditus. Kokios versijos?
– Nebūtinai buvo taikytasi į jį konkrečiai. Iš to, kas yra žinoma man, susidaro įspūdis, kad tas sprogmuo buvo skirtas ne jam – tiesiog žmogus atsidūrė netinkamu metu netinkamoje vietoje, kurioje turėjo būti visai kitas asmuo.
Tik jo žinomumas ir jo pakankamai konfliktiško žurnalisto šlovė verčia visus galvoti, kad taikinys buvo būtent jis, bet aš tuo abejoju. Kitas aspektas – Ukrainoje jau yra žuvę nemažai žurnalistų.
Įvairios politinės grupuotės, negalėdamos susitvarkyti su medijomis, tiesiog griebdavosi tokių brutalių veiksmų. Bet aš nesakau „nepriklausomomis medijomis“, nes Ukrainoje beveik nesusidūriau su nepriklausoma žiniasklaida – visa ji veikia viename ar kitame sąryšyje su politinėmis grupėmis pačioje Ukrainoje arba už jos ribų.
Aš nemanau, kad nužudytas žurnalistas buvo tiek įtakingas ar buvo užlipęs ant kažkokios ypatingos gyslos, kuri būtų pakankamas pagrindas jį sprogdinti ir sukelti tokį skandalą.
Laikausi nuomonės, kad sprogmuo buvo skirtas ne jam. Tačiau jeigu aš vis dėlto klystu, tuomet tai buvo ataka ne tiek prieš patį žurnalistą, kiek prieš šiandieninę Ukrainos valdžią.
– Aptarkime naujosios britų premjerės Teresos Mei (Theresa May) vizitą pas ponią Angelą Merkel. Kokie to vizito tikslai ar uždaviniai? Juolab kad po pirmųjų riksmų „išmesti britus kuo greičiau“ jau pasigirdo atsargūs raginimai neskubėti su „Brexit“ procedūra…
– Manau, kad T. Mei bando aiškintis savo galimybių lauką Europoje. Spėju, kad artimiausiu metu tokie jos vizitai bus organizuoti ir į Prancūziją, ir į Italiją, ir į Ispaniją. Su visais pagrindiniais Europos žaidėjais bus kalbama. Iš esmės tai yra T. Mei bandymas susivokti, kokios yra galimybės manevruoti išstojimo iš ES procese, laike, ginant „Brexit“os interesus pirmiausia prekybos srityje, taip pat ir Britanijoje dirbančių imigrantų klausimu.
Mano žiniomis, galutinis apsisprendimas Britanijoje dar nėra pasiektas, nepaisant garsių pareiškimų, kad bus kietai laikomasi referendumo rekomendacijų. Britai dabar ieško būdo būti ir ne Europos Sąjungoje, ir tuo pat metu Europos viduje, išsaugant visas ekonomines bei politines galimybes. Tai ir yra vienintelis vizito tikslas.
Kadangi akivaizdu, kad Didžioji Britanija šiandien neturi užsienio reikalų ministro, kuris būtų pajėgus tai padaryti, tai ponia T.Mei prisiėmė pati sau nemažai šios ministerijos funkcijų ir daugybę klausimų dabar bando spręsti pati.
– Tačiau britai dar prieš vizitą paskelbė, kad neketina pirmininkauti ES, nors ir ateina jų eilė, kita vertus, britai paskelbė, jog kol kas neketina pateikti oficialaus išstojimo prašymo, kuris reikalingas pagal tą garsųjį 50-ąjį ES sutarties straipsnį… Tai yra to paties žaidimo dalis?
– Britai kol kas dar mato galimybę laviruoti. Jie bando užimti jiems pačią patogiausią poziciją – Dievo kaulą graužti ir Dievui rodyti špygą…
– Šią savaitę Europoje ir vėl siautėjo vadinamieji pabėgėliai: Vokietijoje priglaustas afganas kirviu kapojo žmones, Švedijoje musulmonas nužudė socialinę darbuotoją, Prancūzijoje atvykėlis iš Maroko peiliu pjovė savo moteriškes, nes jos kažkaip ne taip apsirengusios… O tuo metu Europos „lyderiai“ ir toliau gieda senas giesmeles, kad terorizmo negalima sieti su „pabėgėliais“, toliau slepiamos tokių veikėjų tapatybės, vyniojama į vatą… Kada visa tai baigsis? Ar lauksime naujos Nicos ir tų pačių giesmių apie „integraciją“?
– Mes ne kartą esame kalbėję, kad Europos Sąjungos politika yra labai ideologizuota. Iš tikrųjų ES vadovai nėra vien tik ten deleguoti visų Europos tautų atstovai. Tai yra tam tikros ideologinės pakraipos žmonės.
Žinodami jų praeitį, mes turime visą teisę kalbėti apie valdžią Europoje užgrobusius neokomunistus su maoistiniu kvapeliu, apie iš ten sklindantį prastą neoliberalistinį kvapelį… Visas šis tvaikas iš tikrųjų yra viešai neįvardyta ideologija, siekiant multikultūrinį mišinį paversti Europos realybe.
Tai daroma visiškai ignoruojant visus sociologų ir kultūrologų tyrimus, įrodančius, kad skirtingos kultūros tarpusavyje nesimaišo. Šitie žmonės kuria kažką tokio, ką galima pavadinti homo europaeus, kaip kad tarybiniais laikais buvo kuriamas homo sovieticus.
Arba kaip Amerikoje buvo kuriamas naujasis amerikietis, kaišiojant kur reikia ir kur nereikia žodelį „nacionalinis“ – nacionalinis stadionas, nacionalinė biblioteka ir t.t., žodį „tauta“ pakeičiant žodžiu „nacija“, tarsi tai galėtų sulydyti visus viename.
O ES vadovybė šitą sulydymą vykdo įsileidžiant į Europą didelius skaičius musulmonų ir Šiaurės Afrikos genčių atstovų. Čia nieko naujo nėra. Nuo tų laikų, kai visa Šiaurės Afrika veržėsi į Europą ir juos stabdė ispanai, situacija nepasikeitė, tik šįkart Europos vartus atidarė neaiškiais pagrindais Europą valdančių veikėjų grupė.
Tai yra Europos interesų išdavystė, o šitie kapotojai kirviais bei moterų pjovėjai yra bendros programos ir strategijos dalis.
– Respublikonų suvažiavimas JAV jau oficialiai patvirtino Donaldą Trampą (Donald Trump) kandidatu į šalies prezidentus. Tačiau šis kandidatas iškart spėjo pareikšti, kad dar gerai pagalvosiąs prieš gindamas Baltijos šalis, tarsi 5-asis NATO sutarties punktas neegzistuotų. Ar tai tik rinkimų retorika, ar jau dabar ir amerikiečiais negalėsime pasitikėti?
– Deja, toks kandidato į JAV prezidentus pareiškimas negali būti traktuojamas kaip tik rinkimų žaidimas. Aš manau, kad situacija yra gana rimta. Nuolatinis lietuvių politikų šūkalojimas „mes esame NA TO ir jie mus apgins“ nepasiteisina, tarsi kitų su Lietuvos saugumu susijusių klausimų spręsti nereikia, nes automatiškai viskas esą išspręsta…
D.Trampo pareiškimas tik parodo, kokiame trapiame pasaulyje gyvename. Istoriškai juk niekas nepasikeitė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, kai Lietuva tarptautinės bendrijos buvo atiduota ramiai suvalgyti 1940 metais, jokie klausimai dėl mūsų nepriklausomybės nebuvo iškelti ir pokario laikais… Taigi klausimas, kaip pasielgs amerikiečiai, lieka visiškai atviras.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Tiek Vokietija tiek Prancūzija visiškai supranta situaciją su pabėgėliais ir žino,kad su jais nebepakovosi jų daug ir jų tikėjimas griežtas užtat stengiasi jų visus išpuolius užglaistyt; deja, kuo toliau tuo europiečiai jų labiau bijos.
O kaip pasielgs amerikieciai ? Kada prasidejo Antrasis pasaulinis karas ir tuo paciu masinis zydu naikinimas ,jie nesieme jokiu priemoniu,kad tai sustabdyti,o veliau,sulauke kada vokieciu jegos isseks, patapo didziais sajungininkais ir plieke is visu pusiu… Amerika ir Rusija – “Beide Großmächte beanspruchen für sich einen großen Anteil am Sieg über Nazi-Deutschland” ir tai tesiasi iki siu dienu…
Klouną Borisą Džonsoną paskirdama užsienio reikalų sekretoriumi naujoji premjerė pasielgė grynai moteriškai gudriai – juk britams procesą reikia kuo labiau ištęsti… o tasai borisas bent metus turės atsiprašinėti visų, kuriuos įžeidinėjo…
Dėl D. Trumpo – klaidingai suformuluotas teiginys. “Tačiau šis kandidatas iškart spėjo pareikšti, kad dar gerai pagalvosiąs prieš gindamas Baltijos šalis, tarsi 5-asis NATO sutarties punktas neegzistuotų.” – pardon, bet čia ne visai tai, ką jis sakė. Paklaustas, ar gintų dėl Baltijos šalis, jis atsakė:
“If they fulfill their obligations to us,” he added, “the answer is yes.”
Mano galva, šitą pareiškimą reikia priimti kaip gerą spyrį subinėn – priminimą, kad NATO narės turi ir ĮSIPAREIGOJIMUS, kuriuos privalu vykdyti (įskaitant 2 proc. BVP skyrimą krašto gynybai). Čia geras papurtymas už pakarpos tiems, kas nusiteikę krapštyti nosį ir nieko nedaryti, nes “vis tiek NATO apgins”.