K. Šiler: Apie pusės milijono Vokietijos gyventojų pavardės yra lietuvių kilmės

– Esate baltistikos tyrėja. Kodėl Jūsų dėmesį patraukė būtent šis mokslas?

– Iš pradžių susidomėjau mažomis, egzotiškomis kalbomis – taip patekau į savo lietuvių kalbos mokytojos, ilgametės globėjos ir mokslinės mentorės, gerai žinomos baltistės iš Halės dr. Gertrudos Bense rankas. Ji pažadino man meilę lietuvių kalbai ir domesį moksliniams tyrinėjimams, visų labiausia tokiems, kurie siejasi su Mažosios Lietuvos problematika – tam ji pati paskyrė savo mokslinę veiklą. Dabar su Lietuva mane sieja ne vien moksliniai interesai, bet ir ilgamečiai labai intensyvūs, nuoširdūs kolegiški ir draugiški ryšiai, tad Lietuva tapo mano antrąja gimtine, ir visuomet jaučiuosi tarsi grįžusi namo.

– Vasario 24 d. Vilniaus universitete skaitysite paskaitą apie lietuvių kilmės pavardes Vokietijoje. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kada ir kaip Vokietijoje atsirado lietuviškų pavardžių, kokios aplinkybės lėmė jų atsiradimą?

– Kai Vokietijoje kalbu apie Lietuvos ir Vokietijos istorines sąsajas, stengiuosi parodyti, kad jos buvo glaudžiai susipynusios (daugeliui vokiečių šių dienų Lietuva yra egzotiškesnė šalis už Turkiją arba Šiaurės Afriką) ir visuomet paminiu daugybę Vokietijoje paplitusių lietuviškos kilmės pavardžių – bene geriausiai iš jų žinoma buvusio Berlyno mero pavardė Wowereit. Lietuviškas pavardes Vokietijoje daugiausia išlaikė asimiliuotų mažalietuvių palikuonys, kurie XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje išsikėlė gyventi į Berlyną arba Ruro sritį ieškodami darbo arba turėjo bėgti iš Rytprūsių, ir dauguma jų įsikūrė Šiaurės Vokietijoje, kuri tapo naująja jų tėvyne.

– Ar tokių pavardžių daug, kokios yra dažniausios, kas joms būdinga?

– Atsargiai vertindama imčiausi teigti, kad apie pusės milijono Vokietijos gyventojų pavardės yra lietuvių kilmės. Tikslaus pavardžių skaičiaus nustatyti neįmanoma, mat kai kurios pavardės turi daugybę rašybos variantų, pavyzdžiui, vien Žemaitis turi per dvi dešimtis vokiškų variantų, o daugybė pavardžių yra itin retos, jas nešioja vos po keletą žmonių. Penkios dažniausios lietuviškos kilmės pavardės Vokietijoje yra Naujoks (< Naujokas, 1432), Kallweit (< Kalvaitis, 915), Rudat (< Rudaitis, 751), Petereit (< Petraitis, 742), ir Schneidereit (< Šneideraitis, 741).

Skaičiai nurodo telefono abonentų, registruotų tokia pavarde, skaičių – tai vienintelis šaltinis, kuriuo galime naudotis šiems tyrimams. Vokiškos lietuviškų pavardžių formos paprastai neturi galūnių, o istorinės pavardės su galūne –aitis yra itin retos. Šiuo metu Mainco Mokslų ir literatūros akademijoje rengiamas skaitmeninis Vokietijos pavardžių žodynas. Šiame projekte aš dirbu su lietuviškomis, latviškomis ir senųjų prūsų pavardėmis. Pirmuosius šio žodyno straipsnius apie lietuviškas pavardes, pvz., Zamaitis, jau galima rasti internete.

– Taip pat tyrinėjate ir Mažosios Lietuvos kultūrą, kalbą, literatūrą. Šių metų Vilniaus knygų mugėje kartu su kolegomis pristatysite knygą „Nidos mokyklos kronika“. Kaip ši knyga buvo rengiama, kas joje spausdinama?

– Nidos ir Kuršių nerijos istorija domiuosi jau senokai, tad sėkmingai sutapo, kad 2013 metais mano gera kolegė ir draugė Vilija Gerulaitienė kreipėsi į mane prašydama patarimų, kai ėmėsi rengti vokiškąjį Nidos mokyklos kronikos publikacijos leidimą. Norint publikuoti istorinius šaltinius, reikia atlikti begalę papildomų tyrinėjimų ir paieškų, dažnai tokio leidinio koncepcija kinta, kai randasi naujų dokumentų ar užtinkama naujos informacijos. Taip buvo ir šį kartą. Šio leidinio sumanymas kilo dr. Gitanui Nausėdai, kai 2012 metais Bassenge aukcione Vokietijoje jis įsigijo vokiškai rašytą Nidos mokyklos kronikos rankraštį, ir dėjo visas pastangas jį įgyvendinti. Jau 2013 metais Vilniuje buvo išleista vokiška publikacijos dalis, o šiemet parengėme ir antrąją – lietuvišką ir papildytą: tai trys Nidos mokyklos kronikos rankraščiai, kuriuos nuo 1894 m. iki 1944 m. rašė mokyklos mokytojai. Ankstesnių mokyklos mokytojų, kurie būdavo ir Nidos parapijos kunigai, rašytos kronikos, deja, neišliko. Gal kada nors atsiras ir jos, kaip netikėtai ir pačiu laiku atsirado, tiesa, tik kopija, 1894–1923 metais rašyta mokyklos kronika, kurią saugojo ilgametė Nidos mokyklos direktorė Rūta Žeimienė.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mokyklos kronika pateikia tik paprastą visų mokyklos įvykių aprašymą. Tačiau ši kronika aprėpia gerokai plačiau, dėl to yra neįkainojamos vertės istorinis dokumentas – nuo 1872 metų Prūsijoje kaimo mokyklų mokytojai dvasinių, mokymo ir medicinos reikalų ministro potvarkiu mokyklų kronikas privalėjo praplėsti iki „kraštotyrinių tų gyvenviečių kultūros istorijos veikalų“. Mokyklų kronikas turėjo rašyti vyriausieji mokyklų mokytojai (Hauptlehrer), skelbiamus dokumentus užrašė dešimt Nidos mokyklai vadovavusių mokytojų. Seniausias išlikęs dokumentas datuotas 1854 metais – tai kunigo ir mokytojo Gustavo Egberto Syllos surašytas pamokų tvarkaraštis ir mokyklos nuostatai.

Ypatingą pagarbą dera atiduoti ilgamečiam mokytojui Henry’ui Fuchsui, kuris į kroniką įterpė literatūrinį talentą liudijančių fragmentų. Didelę dalį tekstų perėmęs iš senų mokyklos ir Bažnyčios dokumentų Fuchsas dėsto nerijos kaimo Nidos ir gretimo Karvaičių kaimo istoriją nuo XVII amžiaus, o vėlesniuose savo paties tekstuose geba detaliai fiksuoti ir išsamiai aprašyti aktualius trečiojo ir ketvirtojo XX amžiaus dešimtmečio pradžios savo krašto įvykius, vis didėjančią politinę įtampą, į rankraštį įklijuoja Nidai ir nerijai svarbias laikraščių iškarpas arba pateikia straipsnių nuorašus.

Kaip ryški, romantiška, bet tuomečiuose politiniuose verpetuose pasimetusi asmenybė atsiskleidžia mokytoja Susanne Jenssen – jai ir turime būti dėkingi už traukiantis į Vokietiją su savimi išsivežtą ir išsaugotą mokyklos kroniką. Jenssen įrašai kupini asmeninių išgyvenimų, nacionalsocializmo ritualų ir karo metų aprašymų, kurie netelpa į mokyklos kronikos kaip mokyklos dokumento sampratą. Pirmoji vokiška šio leidinio dalis jau buvo pristatyta Berlyne, Leipcige, Brėmene ir susilaukė palankių recenzijų tiek Vokietijos žiniasklaidoje, tiek specialiuose leidiniuose. Vilniaus knygų mugėje Lietuvos skaitytojams bus pristatytas visas dviejų dalių leidinys, kurį sudaro vokiškų rankraščių transkripcijos, jų vertimas į lietuvių kalbą, gausybė dalykinių komentarų ir originalių iliustracijų. Džiaugiamės knygos dailininkės Sigutės Chlebinskaitės darbu – ji sukūrė reto grožio knygą.

– Kartu su savo studentais 2017-ųjų metų Leipcigo knygų mugei į vokiečių kalbą verčiate Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną. Kaip kilo idėja imtis šio darbo?

– Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas ieškojo, kas išverstų Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną į vokiečių kalbą. Tarpininkaujant Lietuvos Respublikos ambasados kultūros atašė dr. Gabrielei Žaidytei, kuri žino mano mokslinius interesus, leidykla kreipėsi į mane. Tuo metu kaip tik buvau baigusi vertimo iš lietuvių kalbos semestro kursą su studentais ir kolegomis, jaučiau, kad jie su užsidegimu imtųsi šio darbo, todėl man kilo mintis žinyną versti kartu su studentais. Šis sumanymas studentus bemat įkvėpė, ir mes susitelkėme bendram projektiniam darbui. Taip jie įsigilina ir į Mažosios Lietuvos istoriją, gauna nepalyginamai daugiau žinių, nei įstengtų gauti seminare apie Mažąją Lietuvą.

– Jūs taip pat vadovaujate ir Vokietijoje esančiai Baltų studijų draugijai, kasmet rengiate baltistikos konferencijas. Kas jose dalyvauja kaip klausytojai? Kam įdomūs baltų kalbų, literatūros ir kultūros klausimai Vokietijoje?

– Baltų studijų draugija (Gesellschaft für Baltische Studien e.V.) yra susivienijimas, jungiantis baltistus, mokslininkus, nagrinėjančius su Baltijos šalimis susijusią problematiką, ir mums rūpimais klausimais besidominčius mėgėjus iš Vokietijos ir kitų šalių. Ji išsirutuliojo iš Berlyno baltistų būrelio (Baltistenkreis zu Berlin e.V.),kurio didžiai nusipelnęs ilgametis pirmininkas, garsus Vokietijos baltistas profesorius dr. Raineris Ekertas (Rainer Eckert) perleido į mano rankas šios draugijos vairą. Baltų studijų draugijos istorija siekia 1964 metus, kai, vadovaujant gerbiamam baltistui ir slavistui, Jono Bretkūno tyrinėtojui profesoriui dr. Viktorui Falkenhahnui, Rytų Berlyne buvo įkurta baltų kalbų, literatūros ir kultūros studijų organizacija, kasmet rengdavusi po dvi legenda tapusias baltistų konferencijas. Jose, be kita ko, dalyvaudavo ir garsūs vokiečių rašytojai su lietuvių literatūros veikalų – tiek prozos, tiek poezijos – vertimais. Baltų studijų draugija stengiasi tęsti darbą tokia pat dvasia ir tradicija. Šia proga norėčiau pakviesti lietuvių kolegas tapti draugijos nariais ir aktyviais draugijos veiklos dalyviais.

– Kada ir kur vyks šių metų konferencija? Kokia šiųmetės konferencijos tema, apie ką bus skaitomi pranešimai?

– Pernykštėje rudenį vykusioje konferencijoje svarbiausias dėmesys buvo skirtas baltistikos perspektyvoms. Dalyvaujant abiejų baltų respublikų – Latvijos ir Lietuvos ambasadoriams Vokietijoje, J. E. Deividui Matulioniui ir J. E. Elitai Kuzmai, jas nagrinėjo baltistikos centrų vadovai. Šiųmetė konferencija, kuri vyks Berlyno Humboldtų universitete gegužės 20–21 dienomis, skirta temai „Vokiečių mokslininkai ir baltų kalbos“. Apie daugybės vokiečių mokslininkų baltų kalbų tyrinėjimus iki šiol buvo žinoma mažai arba ir visai nieko nežinota. Pavyzdžiui, bus skaitomi pranešimai apie garsaus pasakų rinkėjo ir Vokiečių kalbos žodyno autoriaus Jakobo Grimo (Jacob Grimm), vokiečių literatūros ir teatro reformatoriaus Johano Kristofo Gotšedo (Johann Christoph Gottsched) ir žymaus vokiečių kalbos dialektologo ir vokiečių kalbos atlaso iniciatoriaus Georgo Venkerio (Georg Wenker) domėjimąsi lietuvių kalba ir jai skirtą dėmesį. Džiaugiamės, kad ir mūsų kolegės iš Lietuvių kalbos instituto habil. dr. Ona Aleknavičienė ir dr. Birutė Triškaitė dalyvaus šioje konferencijoje.

– Ar tarp Humboldtų universiteto studentų lietuvių kalba yra populiari? Kiek maždaug studentų kasmet mokosi lietuvių kalbos? Ką jie mano apie lietuvių kalbą, kas mokantis lietuvių kalbos yra sudėtingiausia, kas lengviau?

– Į lietuvių kalbos kursus Humboldtų universitete užsirašo istorinės kalbotyros studentai. Kursų dalyvių skaičius kinta priklausomai nuo to, ar šis kursas jiems privalomas, ar pasirenkamas. Tie, kurie sąmoningai apsisprendžia mokytis lietuvių kalbos, dirba su didžiuliu atsidavimu, baltistikos temomis rašo kursinius, bakalauro ir magistro darbus arba net mokslinius straipsnius į dalykinius žurnalus. Turime studentų, kurie pasinaudojo galimybe ilgėliau studijuoti Lietuvoje, todėl gerai moka lietuvių kalbą ir savo gebėjimus panaudoja vertimo arba mokslinių tyrimų projektuose. Kai studentų klausiu, kas jiems lietuvių kalboje sunkiausia, jie vienu balsu sako, kad sunkiausia yra skaičių vartosena, tinkamas veiksmažodžių priešdėlis ir kirčiavimas.

Kiekvienais metais rugsėjį – šiemet jau penktą kartą – Humboldtų universitete bendradarbiaujant su Vilniaus universitetu rengiami intensyvūs dvisavaitiniai lietuvių kalbos kursai. Jie skirti Vokietijos universitetų ir aukštųjų mokyklų studentams, kurie ten, kur studijuoja, neturi galimybės išmokti lietuvių kalbos. Norinčiųjų dalyvauti šiuose kursuose daug, prašymų visuomet pateikiama daugiau, negu galime priimti, nes dalyvių skaičius ribotas – jų priimame tik penkiolika. Daugelis šiuos kursus išklausiusių studentų tęsia studijas Lietuvoje, čia studijuoja vieną arba kelis semestrus, atlieka praktiką įmonėse arba organizacijose arba savanoriauja. Ne vieną klausytoją į kursus atveda meilė.

– Kaip matote Vokietijos baltistiką apskritai? Su kokiomis problemomis susiduriama, kokių įžvelgiate šio mokslo Vokietijoje perspektyvų?

– Paskutinį XX a. dešimtmetį ir mūsų amžiaus pradžioje baltistika Vokietijoje išgyveno pakilimą: buvo išplėsti baltistikos centrai Miunchene ir Miunsteryje, tokie centrai įkurti Greifsvalde, o 2002 metais ir Erlangene. Tačiau pastaraisiais metais tenka apgailestauti dėl geroko nuosmukio. Tokią raidą sąlygojo studijų pertvarka ir griežti bakalauro bei magistro studijų planai, vadinami Curricula, o jiems įgyvendinti būtina pasitelkti daugybę dėstytojų. Baltistika, kaip siaura mokslo sritis, to neįstengia. Buvo atsižvelgta į tai, kad baltistikos studijų pageidauja palyginti nedaug studentų, ir panaikinti atitinkami baltistikos studijų kursai. Tačiau pastaraisiais metais pastebiu tam tikrą konsolidavimąsi, net, sakytum, naują, vilčių teikiantį pakilimą. Į gretą su jau tradiciniu baltistikos centru Greifsvalde, kuris po dvejų metų švęs 25 metų sukaktį, rikiuojasi ir kiti – Frankfurto Goethe’s universitete ir Berlyno Humboldtų universitete. Esu labai dėkinga Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai už skiriamą mano, kviestinės profesorės, vietos finansavimą ir reikšmingą paramą ir dėmesį baltistų veiklai Humboldtų universitete. Belieka puoselėti lūkesčius, kad netrukus bus galima rasti sprendimą, kaip šiame Berlyno universitete įtvirtinti ir išlaikyti baltistiką.

Baltistikos ateitis priklauso nuo to, ar mums pavyks užtikrinti minėtų baltistikos centrų finansavimą ir įžiebti studentų susidomėjimą mūsų dėstomu dalyku. Tam būtinas visų baltistikos centrų bendradarbiavimas, nes tik drauge galėsime šį uždavinį išspręsti.

– Ar turite planų savo ateityje atliksimiems tyrimams? Jei taip, kokių darbų planuojate imtis, galbūt kuriuos nors žadate tęsti?

– Pagrindinės mano mokslinių tyrimų sritys yra Mažosios Lietuvos kalbos, literatūros ir kultūros istorija, lietuvių leksikografija, baltų onomastika ir kuršių kalba. Šiose srityse dirbsiu ir toliau, juk čionai randasi vis naujų įdomių temų.

Kalbino Joris Kazlauskas

Habil. dr. Christianės Schiller paskaita „Lietuvių kilmės pavardės Vokietijoje: tyrimų metodai, problemos ir perspektyvos“, vyks vasario 24 d. (trečiadienį) 15 val. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (Universiteto g. 5, Vilnius), Kazimiero Būgos auditorijoje.

Knygos „Nidos mokyklos kronika“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje – vasario 27 d. (šeštadienį) 15 val. salėje 5.5. Dalyvaus knygos rengėjai dr. Gitanas Nausėda, Vilija Gerulaitienė, PD habil. dr. Christiane Schiller, moksliniai recenzentai prof. dr. Domas Kaunas ir prof. dr. Dalia Kiseliūnaitė, knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Knygą išleido ir spausdino „Petro ofsetas“. Renginį maloniai parėmė Lietuvos istorijos institutas.