Vasario mėnuo – burnos vėžio žinomumo mėnuo. Jo metu siekiama priminti ir pacientams, ir gydytojams, kad burnoje gali atsirasti ne tik dantų problemų, ne tik ėduonis, perodonto ligų, bet ir vėžys. Žmonės dažnai kreipiasi į gydytoją dėl dantų skausmo, tačiau, kai nieko neskauda, tikrinasi vangiai.
Burnos vėžys yra rimta problema, apie kurią turėtume daugiau kalbėti. Tai piktybinis bet kurios burnos vietos susirgimas. Jis gali išsivystyti ant lūpų, dantenų, liežuvio, vidinio žandų paviršiaus, gomurio, burnos dugno ar net seilių liaukose. Ši liga dar gali būti vadinama oraliniu vėžiu arba burnos ertmės vėžiu. Šis susirgimas, kaip ir kitos vėžio rūšys, išsivysto, kai audinių ląstelių genetinėje medžiagoje įvyksta tam tikri pokyčiai, dėl kurių ląstelės ima netaisyklingai dalintis ir augti.
Šis vėžys yra sunkiai atpažįstamas. Lietuvoje nustatoma apie 75–80 proc. užleistų (trečios, ketvirtos stadijos) burnos vėžio atvejų. Tai yra labai blogas rezultatas. Žmonės kreipiasi labai vėlai, neateina gydytis laiku. Užleistų stadijų burnos vėžio gydymas labai sudėtingas tiek gydytojams, tiek pačiam žmogui.
Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje vien 2014 m. nuo burnos vėžio mirė 248 asmenys, iš kurių net 218 – vyrai. Daugiausiai gyvybių pasiglemžė burnaryklės piktybinis navikas – 48, gerklaryklės piktybinis navikas – 42 ir burnos dugno piktybinis navikas – 34.
Simptomai, kurie verčia sunerimti:
- ilgai negyjanti opa ar žaizdelė burnoje ar ant lūpos. Tai būdingiausias burnos vėžio požymis. Jeigu opelė neužgyja per 3 savaites, būtina pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ar odontologu;
- skausminga, patinusi ar kraujuojanti raudonos ar baltos spalvos dėmelė ant dantenų, liežuvio, tonzilių ar burnos gleivinės;
- gumbelis ant lūpos, burnoje, kakle ar gerklėje, standus darinys žando gleivinėje;
- nuolatinis gerklės perštėjimas ar jausmas, tarsi kažkas įstrigo gerklėje;
- užkimęs ar pakitęs balsas, kartais trinkanti kalba;
- burnos ar liežuvio tirpimas;
- burnos skausmas, kraujavimas iš burnos gleivinės ar dantenų;
- pasunkėjęs kramtymas, rijimas, sutrikę liežuvio ir apatinio žandikaulio judesiai;
- ausies ir (ar) žandikaulio skausmas;
- nemalonus burnos kvapas. Sergant vėžiu nemalonus burnos kvapas gali paaštrėti, simptomas kartotis vis dažniau ir trukti ilgiau;
- paslankūs, skausmingi dantys; ilgą laiką gerai tikę, o dabar nesilaikantys ar spaudžiantys protezai;
- apetito stoka ir svorio kritimas;
- lėtinis nuovargis;
- įvairūs kiti požymiai ar simptomai, atsiradę burnoje be aiškios priežasties ir nepraeinantys ilgiau nei 6 savaites.
Daugelį minėtų simptomų gali sukelti ir įvairios neonkologinės ligos, todėl labai svarbu reguliariai tikrintis sveikatą bei laikytis burnos higienos. Dažniausiai burnos vėžį pirmasis aptinka gydytojas odontologas, atlikdamas įprastinį dantų patikrinimą. Todėl, anot Nacionalinio vėžio instituto gydytojo onkologo Vytauto Čepulio, reikėtų labiau šviesti odontologus, kad šie išmoktų atpažinti ar įtarti tokią klastingą ligą kaip burnos vėžys ir laiku nusiųstų pacientą pas gydytoją onkologą.
Jeigu nuogąstaujama dėl vieno ar kelių išvardytų simptomų ar požymių, ypač jei jie neišnyksta savaime ar blogėja, būtina pasitarti su šeimos gydytoju ir (ar) odontologu.
Kaip diagnozuojami burnos ertmės navikai?
Pirmiausiai gydytojas odontologas apžiūri visą burnos ertmę. Aptikęs burnos ertmėje pakitusią vietą, čiuopia pirštais, gilesniems burnos audiniams apžiūrėti naudojamas endoskopas. Nustatant diagnozę atliekama biopsija – burnos navikinio audinio tyrimas mikroskopu. Jei diagnozuojamas burnos vėžys, pacientas turi būti ištiriamas detaliau, siekiant nustatyti ligos išplitimo laipsnį bei įvertinti ligos stadiją. Gydymo planas sudaromas atsižvelgiant į ligos stadiją, vėžio lokalizaciją, bendrą paciento būklę bei jo poreikius. Galimi įvairūs gydymo metodai: operacinis, chemoterapinis, radiacinis ar medikamentinis.
Rizikos veiksniai
Mokslas dar negali paaiškinti, kodėl normalios organizmo ląstelės pakinta ir išsivysto vėžys. Rizikos veiksniai – tai bet kurie aplinkos veiksniai, paveldėtos savybės ar įpročiai, kurie didina riziką susirgti vėžiu. Daugelis jų tiesiogiai vėžio nesukelia, tačiau dažnai turi įtakos vėžio atsiradimui.
Veiksniai, kurie didina riziką susirgti burnos vėžiu:
- tabako vartojimas (rūkymas, uostymas, kramtymas). Tai vienas iš pavojingiausių veiksnių. Net 85 proc. burnos vėžio atvejų siejami su tabako vartojimu. Rūkaliams rizika susirgti burnos vėžiu yra 15 kartų didesnė nei nerūkantiesiems. Pypkės rūkymas išskirtinai siejamas su lūpos vėžiu, kuris išsivysto toje vietoje, kur lūpa liečiasi su kandikliu. Pasyvus rūkymas taip pat gali padidinti riziką susirgti burnos vėžiu;
- ne mažiau pavojingas ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Vartojant alkoholį kartu su tabaku rizika susirgti burnos vėžiu išauga net keletą kartų. Manoma, kad šie du veiksniai stiprina vienas kito poveikį;
- ilgalaikis deginimasis saulėje (ultravioletinių spindulių poveikis);
- žmogaus papilomos viruso infekcija;
- vyriška lytis (vyrai burnos vėžiu serga dažniau nei moterys);
- šviesi oda (šviesi oda siejama su didesne rizika susirgti lūpų vėžiu);
- amžius (dažniau serga vyresni nei 45 metų amžiaus žmonės);
- lėtinis burnos gleivinės dirginimas – kuo daugiau dantų trūksta, tuo labiau dirginama gleivinė. Gleivinę taip pat dirgina ir pažeidžia nepritaikyti dantų protezai;
- prasta burnos ir dantų higiena;
- nevisavertė mityba. Rizika gali padidėti, jeigu organizmui trūksta A ir E vitaminų, o kasdieniame maisto racione mažai vaisių ir daržovių – pagrindinio antioksidantų šaltinio;
- nusilpusi imuninė sistema.
Profilaktika
Burnos vėžio profilaktika yra pirminė, antrinė ir tretinė.
Pirminė – tai vėžio rizikos veiksnių įvardijimas ir pašalinimas iš žmogų supančios aplinkos ir jo gyvensenos, siekiant užkirsti kelią ligai atsirasti:
- mesti ar nepradėti rūkyti. Net ir ilgamečiai rūkaliai, atsisakę tabako, gali gerokai sumažinti burnos vėžio riziką;
- nepiktnaudžiauti alkoholiu;
- sveikai maitintis, gausiau vartoti vaisių ir daržovių;
- vengti ilgalaikio saulės poveikio lūpoms;
- siekiant apsisaugoti nuo lytiniu (ir oraliniu) keliu plintančio žmogaus papilomos viruso, riboti lytinių partnerių skaičių.
Antrinė – laiku diagnozuotos ikinavikinės ligos, jų gydymas bei stebėjimas. Burnos vėžio galėtų padėti išvengti ar bent jau kuo anksčiau ją nustatyti reguliarus lankymasis pas odontologą. Daugeliu atvejų gleivinėje pirmiausia atsiranda ikivėžinių pokyčių. Laiku pradėjus jų gydymą, vėžio dažniausiai galima išvengti.
Tretinė – šia profilaktika siekiama sumažinti galimybę vėžiui recidyvuoti. Burnos vėžys, kaip ir kiti onkologiniai susirgimai, vystosi palaipsniui. Pirmiausia organo audinyje atsiranda viena ar kelios dėl kokios nors priežasties pakitusios ląstelės. Jeigu šios ląstelės nežūsta anksti pačios arba nėra sunaikinamos, jos pradeda daugintis. Kuo anksčiau burnos vėžys aptinkamas, tuo lengviau jį gydyti ir tuo didesnė tikimybė, kad gydymas bus sėkmingas. Tinkamai koreguojant sirgusiųjų vėžiu mitybą, taikant paskirtą gydymą, mažinama galimybė ligai atsinaujinti. Gydymas priklauso nuo naviko vietos, dydžio, ligos stadijos, paciento amžiaus ir bendros sveikatos būklės.
Onkologinių ligų bijoti nereikia. Svarbu jausti atsakomybę už savo sveikatą ir gyvybę, imtis visų įmanomų profilaktikos priemonių užkirsti kelią šioms ligoms, o susirgus – laiku diagnozuoti, gydyti ir toliau gyventi visavertį gyvenimą.
Informaciją panaudojant ištrauką iš straipsnio „Burnos vėžys“ bei kitą literatūrą parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Liuda Ciesiūnienė
