Kauno technologijos universiteto (KTU) docentas Saulius Japertas 1990-ųjų lapkričio 23 d. davė priesaką ir tapo vienu pirmųjų nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos savanorių. Netrukus – 1991 m. sausio 13-ąją – kartu su bendraminčiais jis jau saugojo Lietuvos parlamentą Sovietų Sąjungos ginkluotosioms pajėgoms bandant įvykdyti perversmą. Jam buvo patikėta atsakinga ir pavojinga užduotis – saugoti pagrindinį parlamento įėjimą.

S. Japertas vėliau tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o į atsargą išėjo turėdamas

pulkininko leitenanto laipsnį. Šiuo metu jis yra KTU Telekomunikacijų katedros vedėjas.

– Kodėl nusprendėte įsilieti į savanorių gretas?

– Daug mano bičiulių ir pažįstamų dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Aš tuo metu dirbau Fizikinių ir techninių energetikos problemų institute (1992 m. tapo Lietuvos energetikos institutu, – aut. past.) ir rašiau disertaciją, kuriai skyriau daug dėmesio ir norėjau sėkmingai ją apginti.

Savanorių gretose trūko ryšininkų, o aš Vilniaus universiteto Karinėje katedroje buvau įgijęs ryšininko specialybę, tad ilgai negalvojęs nusprendžiau papildyti jų gretas.

– Kur davėte savanorio priesaiką?

– Prašymą dėl įsijungimo į atkuriamą krašto apsaugos sistemą 1990 metų kovo 22 dieną pasirašiau Kauno sąjūdžio būstinėje, kuri buvo įsikūrusi prof. Vytauto Landsbergio namuose, K. Donelaičio gatvėje. Priesaikas kartu su kitais savanoriais davėme 1990 metų lapkričio 23 dieną Kaune, aikštėje prie Karo muziejaus.

Karo muziejaus sodelyje tądien priesaikas davė šešios kuopos savanorių: keturios Kauno ir dvi Vilniaus.

– Po priesaikos, atsiliepdami į Kauno mero Vidmanto Adomonio kreipimąsi, savanoriai pradėjo saugoti strateginius miesto objektus. Kaip vyko jų apsauga, budėjimai? Ar savanorių būrys buvo gausus?

– Po darbo dienos grįžęs namo skubėdavau į būstinę ir pagal sudarytą budėjimų grafiką kartu su kitais savanoriais saugojau strateginius objektus, paminklus. Budėjimai tęsdavosi iki 6-7 val. ryto.

Tuo metu Kaune veikė daugiau nei pora dešimčių savanorių, kurių dauguma buvo patriotiškai nusiteikę jaunuoliai. Kol neturėjome savanorių uniformų, budėjimų metu vilkėjome įprastiniais civiliais rūbais. Artėjant pirmosios savanorių priesaikos dienai, gavome juodos spalvos uniformas, kurias vilkėjome kartu su baltais marškiniais, ryšėdami kaklaraiščius. Uniformą išsaugojau iki dabar.

– Kada išvykote į Vilnių saugoti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos?

– Sausio 8-ąją jau budėjau Aukščiausioje Taryboje. Buvau oficialiai išleistas iš darbo, nes vykdžiau Vyriausybės užduotis. Energetikos instituto, kuriame tuo metu dirbau, vadovybė į tai žiūrėjo labai geranoriškai.

– Kokios buvo dienos prieš Sausio 13-ąją?

– Nors mus pasiekdavo žinios apie statomas barikadas, užgrobtus pastatus – girdėjome apie Krašto apsaugos departamento užėmimą, tačiau buvo juntama daugiau emocijų, nei įtampos. Aukščiausioje Taryboje budėję žmonės jautėsi gana laisvai, netikėjome, kad gali įvykti kažkas baisaus.

Dienos metu buvo organizuojamos savanorių rikiuotės: žygiuodavome kolonoje aplink pastatą, o naktimis miegojome posėdžių salėse ant ten patiestų kilimų.

Sausio 10 dieną buvo duota komanda vykti namo, nes atrodė, kad viskas aprimo. Grįžome į Kauną, tačiau jau kitos dienos rytą sulaukėme skambučio dėl kilusių neramumų ir vėl išvykome į Vilnių.

– Papasakokite apie Sausio 13-osios išvakares. Kas dėjosi Aukščiausioje Taryboje?

– Dalis deputatų buvo likę Seime, dalis pasirodė po kreipimosi atvykti į Aukščiausiąją Tarybą. Pastate susirinkę žmonės buvo nusiteikę labai patriotiškai. Visur veikė įjungti radijo imtuvai, nuolat sekėme informaciją. Parlamento gynėjų tarpe buvo ir nemažai Afganistane tarnavusių lietuvių, iš Ukrainos atvykusių žmonių. Vienam ukrainiečiui teko ne kartą iš lietuvių kalbos versti per radiją transliuojamus pranešimus.

Aukščiausioje Taryboje buvę vadinamieji Ruzgio afganistaniečiai su degtukais rankose susėdo suverstų ir apipiltų benzinu baldų centre. Jie buvo pasiryžę susideginti, įsiveržus rusų armijai.

– Kokias užduotis Aukščiausioje Taryboje vykdėte jūs?

– Man ir mano bičiuliui iš Kauno buvo patikėta sudaryti atvykusių kauniečių sąrašus. Prisimenu, kad jame buvo 96 ar 98 žmonės.

Vakare, apie 21 val. gavau komandą saugoti pagrindinį įėjimą į Aukščiausiąją Tarybą ir tikrinti norinčių į pastatą patekti leidimus. Po poros valandų baigėsi mano pamaina, tačiau likau budėti ir toliau. 23 val. pasigirdo šūviai.

Kai sužinojome apie užgrobtus pastatus ir situacijos rimtumą, abejojantiems ar nepasitikintiems savo jėgomis buvo leista palikti Aukščiausiąją Tarybą.

– Pasilikote?

– Taip, pasilikau. Tuomet man buvo liepta tikrinti leidimus iš pastato lauko pusės. Vilkėjau juodą savanorio uniformą ir vienas vaikščiojau tarp baltų pastato kolonų. Tik vėliau supratau, kad žibintų šviesoje buvau it vaikščiojantis taikinys.

Tą naktį į Aukščiausiąją Tarybą atskubėjo ir kunigas Robertas Grigas, turėjęs aukoti mišias. Nors buvo duota komanda neįleisti žmonių be leidimų, tačiau jį praleidau. Pamenu, dvasininkas tada apkabino mane ir pasakė: „Broli, štai mano leidimas“.

Budėdamas prie įėjimo mačiau, kurie iš kviestų Aukščiausiosios Tarybo narių tą dieną iš tikrųjų pasirodė, praleidau su akreditacijomis į parlamentą iš užsienio atvykusius sveikus ir sužeistus korespondentus. Sulaukiau ir gana keisto lankytojo – vieno iš sostinės viešbučių darbuotojas atnešė du didžiulius termosus pilnus karbonadų (šypsosi, – aut. past.).

– Kas Aukščiausioje Taryboje vyko po vidurnakčio?

– Po vidurnakčio nukabinome prie Aukščiausiosios Tarybos iškeltas vėliavas ir įnešėme į vidų. Aš ir toliau pasilikau prie pagrindinio įėjimo iš lauko pusės. Po 1 val. nakties gavau komandą grįžti į pastatą – buvo užbarikaduotos durys. Vėliavų kotai buvo atremti taip, kad verždamasis puolimo metu priešininkas būtų pasimovęs ant jų smaigalių.

Buvo užgesintos šviesos ir visiems uniformuotiems vyrams (savanoriams, pasieniečiams, šauliams, kariškiams iš Kauno, Vilniaus ir Šakių) buvo duotos komandos užimti postus. Ginklus turėjo tik nedaugelis, nes tikslas nebuvo ginkluotas pasipriešinimas.

Paskutinius nurodymus Aukščiausioje Taryboje mums davė lietuvių kilmės amerikietis, JAV „Žaliųjų berečių“ kapitonas Andrius Eiva. Šis žmogus labai mums pagelbėjo, suteikė daug vertingų patarimų.

Mūsų, savanorių, planas rusų kariuomenės puolimo atveju, buvo pulti iš užnugario, atitraukiant dėmesį, kad nežūtų taikūs žmonės. Buvo pasakyta, kad, jeigu iki 6 val. ryto rusų kariuomenė nepasirodys, visi iš savo postų turi sugrįžti į pastato vidų.

– Kiek žmonių paryčiais susirinko sutartoje vietoje?

– Ryte grįžus į Aukščiausiąją Tarybą pirmiausia buvo liepta nusivilkti uniformas. 8 val. vėl pradėjome sudarinėti sąrašus. Suskaičiavus pasirodė, kad iš beveik šimto kauniečių po nakties įvykių liko 26 ar 28 žmonės. To priežastys gali būti įvairios: galbūt vyrai negirdėjo komandos, pasitraukė, neatlaikė nervai, tačiau iš budėjusių Aukščiausioje Taryboje sausio 13-ąją nežuvo nei vienas.

– Kas vyko kitomis dienomis?

– Sausio 14 dieną visiems buvo leista vykti į namus – pakeliui jau važiavo kita pamaina. Po visko, kas įvyko, jautėmės įsitempę, pavargę. Aš su keletu savo draugų iš Kauno išvažiavome namo sausio 15-ąją.

– Ar per 1991-ųjų sausio įvykius pavyko baigti rašyti disertaciją?

– Taip, pamenu, jog vadinamąjį autoreferatą baigiau rašyti Aukščiausioje Taryboje būtent per sausio įvykius. Jeigu atmintis neapgauna – sausio 10 dieną.

Apgynęs disertaciją ėmiau dirbti krašto apsaugos sistemoje. Taip pat kaip kviestinis dėstytojas KTU studentams dėsčiau paskaitas apie žinybinius telekomunikacijų tinklus. Universitete visu etatu pradėjau dirbti 2009 metais.

– Kaip dabar, praėjus 25-eriems metams po Sausio 13-osios įvykių, minite šią istorinę datą?

– Namuose su šeima ir artimaisiais. Iki šiol palaikau ryšius su ne vienu Aukščiausiosios Tarybos gynėjų.

Spausdinti 🖨