V. Rutkūnas. Mes esame baltai – ar gali būti kas geriau?

Įprasminti save kaip tautos narį visuomet buvo, yra ir bus svarbu. Nes svarbu žinoti, su kuo gali susišnekėti, suprasti vienas kitą, turėti vienodas vertybes bei požiūrį į pasaulį. Taip atrandi draugus, bendražygius, atpažįsti bendras šaknis, Tėvynę. Pasigilinęs surandi ir bendrus protėvius, tai kas žmones jungia, teikia saugumo, bendros gyvasties ir laimės jausmą. Apsidairius plačiau, svarbu tampa ir gelminė bendrystė tarp tautų. Tauta atpažįstama pagal bendrus papročius, kūniškas ir dvasines savybes, tačiau labiausiai pagal kalbą.

XIX amžiuje susikūrę kalbotyros mokslai, įgalino kalbininkus susitarti, kaip vadinti giminingas tautas. Vokiečių kalbininkas, vienas iškiliausių lituanistikos pradininkų Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas 1845 metais savo vokiš­kai parašytame veikale „Senųjų prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preußen)  prūsų, latvių, lietuvių tautas ir kitas giminingas jau išnykusias tautas, gyvenančias prie Baltijos jūros, pavadino bendru „baltų“ vardu.  Tai buvo priimta pasaulinėje mokslininkų bendruomenėje, prigijo tiek Latvijoje tiek Lietuvoje, ne tik mokslininkų tarpe, bet ir plačioje visuomenėje.

Tačiau kuris laikas tenka pastebėti, kad kai kurių tautiečių tarpe vis atsiranda ir plinta abejonės dėl baltų vardo, neva tai pernelyg naujas, svetimtaučio sumanytas kenkėjiškas mūsų tautų pavadinimas, išvedžiojant, kad balta spalva reiškia mirtį, o juoda – žemės spalva, lietuviams reiškia gyvybę. Tokiais išvedžiojimais yra klaidinami žmonės, kuriems rūpi tautiškumo esmė, įnešama sumaištis, iš tautos atimami svarbiausi gyvybiniai  įvaizdžiai.

Tenka pastebėti, kad visi kiti siūlomi neva istoriniai mūsų broliškų tautų vardai yra būtent svetimšalių surašyti senuose šaltiniuose, ir dar svarbiau – paprastai žymi ne baltų, o kitokius tautų junginius. Pavyzdžiui: sarmatai, heruliai, getai, hiperborėjai ir t.t. Juos įprasminę, nebebūtume įvardijami kaip seniausių indoeuropiečių kalbų atstovai. Net ir pavadinimas „aisčiai“, kurį sugalvojo Romos imperijos metraštininkas Tacitas, tiesiog siejasi su „rytais“ ir yra skirtas apibūdinti teritorijas į rytus nuo imperijos, kuriose gyveno ne vien baltų gentys. O žodžio „rytai“ prasminis skambėjimas prigimtiniame lietuvio girdėjime nublankina  ir sumenkina mūsų pojūtį ir žinojimą, kad mums mūsų šalis yra pasaulio vidurys, o visos pasaulio šalių kryptys yra vienodo svarbumo.

Jeigu tiksliau,  kalbininkas Neselmanas mūsų tautų kalbas pavadino vokiškai – „baltische sprachen“, o tai, verčiant pažodžiui, nesiejama su žodžiu „baltas“, bet surišama su šimtmečiais žinomu lotynišku Baltijos jūros vardu – „mare balticum“.

Lietuvių ir latvių kalbininkai, turėdami gilų mūsų tautų esmės pajautimą,  Neselmano pavadinimą labai išmintingai išvertė, o tiksliau pritaikė, įvardindami mus „baltais“. Taigi, iš esmės, tai yra labiausiai savas, pačių įprasmintas mūsų tautų bendras vardas. Svarbiausia, jis yra be galo prasmingas, nes tiesiogiai siejasi su balta spalva, turinčia pačią švenčiausią reikšmę mūsų tautose. Pažvelkime giliau į ją.

Nuo seniausių laikų liaudies dainose dainuojama apie mergelę – baltą gulbelę, baltą lelijėlę; bernelį – baltą dobilėlį. Neabejotinai tai siejama ir su ypatingai vertinama mūsų tautose šviesia plaukų spalva. Mergelės idealas – „balta, kaip iš pieno plaukusi“– tikra baltųjų žmonių karalaitė. Balta pieno spalva ne tik mūsų tautoje rišasi su gyvybe. Baltas yra sniegas –  gyvybinio vandens sustingęs pavidalas.  Vandens kristalinė gardelė – snaigė įprasminta bene plačiausiai mūsų paprotinėje puošyboje paplitusiame ženkle – šešialapėje Perkūno, lietuvių gyvybės dievo žvaigždėje. Balta spalva yra ir pagarbos ženklas, nes tautosakoje pagarbiai įvardinami tėvai, senoliai „baltagalviais“.

Žodis „baltas“ nužymėtas visais įmanomais šventumais. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne „balto“ reikšmės yra ir šios: šviesus, švarus, tyras, geras, nekaltas, mielas, brangus.

Visa baltų tautų namo puošyba, kur pavaizduoti seniausi ir prasmingiausi ženklai, buvo dažoma baltais dažais. Tai raižyti ir išpjaustinėti namo  langų,  stogo apvadai. Visi šventiniai siuvinėti marškiniai visuomet buvo balti.

Seniausia lietuvių vėliava – baltasis raitelis vytis – visuomet kėlė ir kelia lietuviams gyvybinę dvasią.

Galiausiai, balta spalva reiškia visumą, nes visų vaivorykštės spalvų spinduliai susilieję į vienį, tampa balta spalva.

Taigi, kaip sakoma, „dievas davė ir dribtelėjo“. Tokio giliausių prasmių vardo, švenčiausio, atspindinčio baltąją rasę, turinčio visumos reikšmę, pavydėti gali bet kas. Visos šios reikšmės slypi giliai mūsų pasąmonėje ir visuomet išplaukia, gelbsti, stiprina, jeigu teisingai jomis naudojamės  ir įprasminame. Todėl drąsiai, garsiai ir kuo dažniau įvardinkime  save  „baltais“, atsiremkime į baltumo šventumą,  gyvastį ir skleiskime jį visam pasauliui. Jeigu įsisąmoninsime, kad esame lietuviai: lietaus – gyvojo dangaus vandens tauta, o taip pat ir baltai: šviesuoliai, gerieji, tyri, mieli, brangūs ir gyvybingi,  ir tą savo pajautimą bei žinojimą skleisime, padengsime darbais, tuomet tikrai tapsime pasaulio viduriu.