Gruodžio 16 d. 14 val. Parlamento galerijoje (Seimo I rūmai) vyks šiaudinių sodų parodos pristatymas. Parodą atvers Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Rasa Juknevičienė. Parodą organizuoja Vilniaus etninės kultūros centras, pristatyme ansamblis „Ratilio“ (vadovė Milda Ričkutė) atliks sutartines.
Šiaudų sodai seniau buvo veriami visoje Lietuvoje ir buvo svarbi tautos papročių dalis: sodas buvo kabinamas virš kūdikio lopšio, per vestuves gražiausius linkėjimus jaunajai į sodą supindavo pamergės, sodais buvo puošiami namai per kalendorines šventes, kaip turtingo gyvenimo linkėjimas sodas buvo dovanojamas ir jaunavedžiams.
Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, tyrinėjęs lietuviškus sodus, yra atkreipęs dėmesį į kelias vienas kitą papildančias žodžio „sodas“ prasmes. Lietuvių kalboje žodis „sodas“ šiandien suvokiamas kaip „žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai“, Tos pačios šaknies yra žodžiai „sodyba“ arba „soda“ – neišskirstytas kaimas. Lietuviški žodžiai su ta pačia šaknimi „sodrus“, „sotus“ nusako sotumo, prisisotinimo, pertekliaus būseną. Galima sakyti, kad „sodas“ – žmogaus sukultūrinta erdvė.
Sodo kūrimas, pasak J. Vaiškūno, turėjo sutapti su žmogaus vidinės darnos augimu, saugumo didėjimu. Ši būsena mūsų kalboje nusakoma žodžiu „sodnus“ – ramus, nuo aistrų atsiribojęs, vidinės darnos sodą susikūręs žmogus. „O simbolinio apeiginio sodo kūrimas – tai kelias į gamtos darną, į dvasinę Romuvą“, – pabrėžia J. Vaiškūnas.
Sodas būdavo kabinamas palubėje ir per vestuves, ir per didžiąsias metų šventes – Kalėdas bei Velykas. Sodo vėrimas, kaip ir sutartinių ar kalėdinių giesmių giedojimas – ypatingas veiksmas, paslaptinga būsena, kurios metu kuriamas kiekvieno iš mūsų vidinis sodas.
Parodoje Seime dalyvauja 30 sodų vėrėjų, pynėjų, rišėjų. Visi riša skirtingai, kiekvienas įnešdamas savo dvasios, širdies ir minčių.
