A. Jokubaitis. Visiškai atvira visuomenė pasmerkta žlugti nuo savo atvirumo

Karlas Properis (Karl R. Popper) išpopuliarino atviros visuomenės idėją, kuri patiko garsiam mecenatui Džordžui Sorošui (George Sorros), Atviros Lietuvos fondo rėmėjui. Įspūdinga Sorošo labdaros veikla keistai suaugo su mažiau įspūdinga Poperio idėja.

Knyga „Atvira visuomenė ir jos priešai“ yra arogantiško pozityvizmo ir paviršutiniško požiūrio į klasikinę graikų ir vokiečių filosofiją pavyzdys. Erikas Voegelinas viename iš savo laiškų Leo Strausui rašo, kad „Poperio atviros visuomenės idėja yra ideologinis šlamštas“. Net jeigu Voegelinas yra per griežtas Poperio kūrybos kritikas, pastarojo knyga tikrai nėra koks nors išskirtinis politinės filosofijos veikalas. Tačiau ginčytinos reputacijos filosofinės knygos dažnai žmonių ir visuomenių gyvenimą pakeičia labiau, negu griežtus empirinės verifikacijos reikalavimus atitinkantys darbai.

Būtent taip atsitiko su Karlo Markso politine filosofija, kuri net ir nebūdama pagrįsta empiriškai, stipriai pakeitė pasaulio istoriją. Kažkas panašaus atsitiko ir su Poperio atviros visuomenės idėja.

Net ir vadovaudamiesi abejotinos reputacijos metafora, Atviros Lietuvos fondo žmonės padarė tūkstančius gerų darbų. Šis fondas savo poveikiu Lietuvos kultūrai gali lygintis su garsiausiais kultūriniais sąjūdžiais. Kai iš klaidingų prielaidų seka teisinga išvada, samprotavimas logikos požiūriu yra teisingas. Prieš 25 metus atviros visuomenės idėja atrodė savaime suprantama, nes neabejojome, kad prieš tai buvusi visuomenė verta „uždaros visuomenės“ vardo. Šiandien būtina iš naujo apmąstyti atviros visuomenės idėją.

Pažvelgus iš 25 m. perspektyvos, matyti, kad pačiame „atviros Lietuvos“ termine buvo įtvirtintas prieštaravimas.

Žodis „Lietuva“ neįsivaizduojamas be tam tikro uždarumo. Lietuviai gali būti atviri pasauliui, tačiau norėdami būti lietuviais, jie privalo turėti kažką, ko neturi kitos tautos ir visuomenės. Tas „kažkas“ neišvengiamai juos atskiria, apriboja ir uždaro. Vienos šalies piliečių pareiga savo tautai neturi įpareigojančios galios kitų šalių piliečiams. Universalios žmogaus teisės nesako, kokiai tautai mes turime priklausyti. Tačiau teisių neužtenka kultūrinio tapatumo klausimams suprasti.

Iki šiol Lietuvoje nenutyla ginčas tarp tų, kurie nori tautinės Lietuvos valstybės ir tų, kurie reikalauja tautinių ribų nepaisančio kosmopolitizmo. Šis ginčas yra nesusipratimas. Kiekvienai tautai, valstybei ir bendruomenei reikia ne tik atvirumo, bet ir uždarumo. Atvirumas neturėtų prasmės, jeigu nebūtų uždarumo. Vienintelis tikrai prasmingas klausimas yra „kada, kur ir kiek reikia atvirumo, o kada, kur ir kiek prasmingas yra uždarumas“.

Sovietmečio pabaigoje mus užvaldė atvirumo utopija, kuri šiandien turi būti pakeista naujais atvirumo ir uždarumo dialektikos apmąstymais. Mes vis stipriau veidmainiaujame kalbėdami apie atvirumą. Pripažįstame, kad tiesa yra reliatyvi, bet kitaip galvojančius bandome įtikinti, kad žinome absoliučią tiesą. Mes esame uždaryti savo ribotame pasaulyje, bet kalbame apie atvirumą visam pasauliui. Tiesiogiai ir netiesiogiai Vakarai kariauja su kitomis civilizacijomis, tai atvirai vadindami taikos siekiu.

Europos Sąjungai iš utopijų pasaulio šiandien būtina sugrįžti į realybę, kur dalykai vadinami tikrais vardais. Akivaizdu, kad moralinis reliatyvizmas sunaikina atvirumo prasmę. Būdami moralinio reliatyvizmo pusėje mes niekada neįrodysime, kad, tarkime, hidžabas yra blogiau, negu kiti moterų apdarai. Juk mes patys sakome, kad apie žmones reikia spręsti ne pagal jų išvaizdą, bet nuveiktus darbus. Išeidami iš sovietinės Platono olos, mes vis labiau lendame į naują olą.

Uždarumas nebūtinai yra Sovietų Sąjungos stiliaus uždarumas. Susirinkę į šią salę mes vienas apie kitą nepasakysime visko, ką galvojame, nes tai gali sugriauti mūsų bendrumą. Kultūra moko žmones būti uždarais, visko nesakyti kitiems, net ir labai brangiems žmonėms. Bet kurios visuomenės žmogui reikia mokėti uždaryti kai kurias savo mintis savyje ir siaurame žmonių rate.

Šiandien atvirumo vardu bandoma įveikti kultūrai būtiną apribojimą.

Europa gyvena keistu metu. Santuoka ir šeima diskriminuoja labiau, negu kai kurių žmonių dvasinis skurdas. Įvairių mažumų gėris tapo svarbesnis už daugumos gėrį. Reikalaujama tokio didelio atvirumo viskam, kad nelieka skirtumo tarp gėrio ir blogio, tiesos ir klaidos, grožio ir bjaurasties, padorumo ir nepadorumo. Pagrindinis dalykas, kurį šiandien išmoksta Lietuvos studentai – sutarti, kad būtinas nesutarimas. Per 25 metus, praėjusius po sovietinio eksperimento, neaiškūs tapo pagrindiniai žmogaus gyvenimo aspektai.

Kas yra tėvynė, kai galvojama, jog samprotavimai apie ją diskriminuoja? Kas yra šeima, kai samprotavimai apie ją suvokiami kaip diskriminacijos šaltinis? Kas yra auklėjimas, kai samprotavimai apie jį būtinai reikalauja diskriminacijos? Kas yra vyriškumas, kai samprotavimai apie jį neišvengiamai diskriminuoja?, Kas yra laisvė, kai vaikai pripratinti prie mokslinio determinizmo? Kas yra menas, kai bet kuris į parodų salę patekęs daiktas tampa meno kūriniu? Kas yra ekonomika, kai viskas tampa ekonomika? Kas yra siela, kai mokslas negali įrodyti jos buvimo?

Šį klausimų sąrašą būtų galima tęsti, tačiau nėra prasmės to daryti, nes vis vien nesutarsime dėl atsakymų. Geriausiu atveju, tik įsteigsime dar vieną komitetą nesutarimams apibendrinti. Mūsų parlamentarai sako atvirai diskutuojantys dėl tiesos, tačiau iki posėdžio pradžios jie jau yra susitarę dėl būsimo balsavimo rezultatų. Mūsų žiniasklaida tapo tokia atvira, kad net patys drąsiausi žmonės ir intelektualai vis labiau bijo viešai kalbėti tam tikrais klausimais.

Poperis nepastebėjo, kad jo knygos pavadinime yra įtvirtintas prieštaravimas. Jeigu atvira visuomenė turi priešų, tai ji nėra vien tik atvira visuomenė, bet kažkieno suvokiama kaip uždaras darinys. Kol žmonija netapo politine sąvoka, bet kuris atviros visuomenės vardu veikiantis kolektyvas neišvengiamai yra uždara visuomenė. Švedija ilgą laiką buvo stebėtinai atvira imigrantams, kol nepradėjo aiškėti, kad jos atvirumui yra ribos. Jeigu švedams rūpėtų vien tik atviros visuomenės idėja, jie turėtų užmiršti esą švedai ir visas savo transporto priemones pasiųsti į Afriką ir kitus žemynus neturtingiems imigrantams atsivežti. Europos Sąjungos valstybės gali būti atviros imigrantams, tačiau tai nėra simetriškas santykis – imigrantai nebūtinai yra atviri juos priėmusių valstybių kultūrai, bet gali užsidaryti getuose. Be tam tikro uždarumo neįmanoma jokia tauta ir valstybė. Be tam tikro uždarumo nebūtų asmenybės, šeimos, Bažnyčios, draugystės, meilės ir ištikimybės. Mes nesakome savo priešams to, apie ką kalbame su draugais. Jeigu taip darytume, nebūtų draugystės.

Per didelis atvirumas yra toks pat pavojingas, kaip ir per didelis uždarumas.

Tik labai trumpai po Sovietų Sąjungos žlugimo atrodė, kad baigėsi politine ir karine konfrontacija grindžiama pasaulio istorija ir visa žmonija turės pripažinti liberalios demokratijos pergalę. Mes net nepastebėjome, kaip per trumpą laiką po komunizmo žlugimo buvo pastatytos naujos neįveikiamos sienos Ispanijos ir Maroko, JAV ir Meksikos, Indijos ir Pakistano, Indijos ir Bangladešo, Saudo Arabijos ir Irako, Serbijos ir Vengrijos, Slovėnijos ir Kroatijos pasienyje. Berlyno sieną pakeitė žydus ir palestiniečius skirianti Jeruzalės ir Betliejaus siena, išaugusi Izraelio valstybės viduje.

Izraeliečių sumanymas statyti tvoras šiandien susilaukia vis daugiau pasekėjų. Tai ne koks nors kvailas pažangos priešų įnoris, bet tragiškos politikos prigimties priminimas. Nepaisant noro gyventi taikiai, jungtis ir bendrauti, žmonės dalijasi į skirtingas valstybes, partijas, kultūras ir civilizacijas.

Šiandien susiduriame su paradoksu. Kuo daugiau paskutinius 25 metus kalbėjome apie laisvę, tuo daugiau sienų buvo pastatyta. Kiekviena tauta ir visuomenė nori apginti savo laisvę ir gerovę. Šiandien sunku rasti ES valstybę, kurios valdžia vienaip ar kitaip nesusimąstė apie kokios nors sienos statybą. Tai kaina, kurią mokame už klaidingą atvirumo ir uždarumo dialektikos sampratą ir pasidavimą visų pasaulio žmonių atvirumo vieni kitiems utopijai. Kalbėdami apie laisvę ir lygybę, žmonės paradoksaliai pradėjo statyti sienas. Vietoj vienos Berlyno sienos atsirado daug naujų sienų, rodančių tautų kovą už suverenitetą. Įspūdingiausias sienos statybos pavyzdys JAV. Ši valstybė yra ne tik pagrindinis globalizacijos variklis, bet ir įspūdingos sienos su Meksika statytoja. ES valstybės jau pradėjo pamėgdžioti amerikiečių patirtį. Tai nėra atsitiktinumas. Politika neįsivaizduojama be sienų. Demokratija negali be suvereniteto, o pastarasis – be uždarumo. Tai elementarus politikos principas, kurio neįmanoma paneigti.

Tie, kurie mato vien tik atvirumą viskam, krenta į politiškai pavojingos utopijos glėbį.

Atvirumas viskam gali sunaikinti kultūrą. Nežinia kodėl, bet žmonių dvasia yra neįsivaizduojama be apribojimo. Žmonės sugeba suprasti universalius dalykus, mylėti artimą ir priglausti svetimą, tačiau kartu jų dvasioje įrėžtos tam tikros ribos – krikščionybė skiriasi nuo islamo, Lietuva nuo Latvijos, padorus žmogus nuo nusikaltėlio, vyras nuo moters, mokytojas nuo mokinio. Tai reiškia, kad žmogaus dvasia niekada nėra visiškai neutrali, bet prisiriša prie tam tikrų dalykų, taip neišvengiamai sukurdama uždarumą. Tie, kas moka skirti gėrį ir blogį, dažniausiai nėra atviri gėriui ir blogiui, bet stoja į gėrio pusę. Samprotavimai apie atvirą visuomenę negali būti siejami su per dideliu antropologiniu optimizmu. Žmogus nėra vien tik gėrį kuriantį būtybė, o velnias niekada nebus išganytas. Didžiųjų monoteistinių religijų atstovai šioje vietoje pasakytų, kad žmogus yra paliestas pirminės nuodėmės. Gerus žmones uždaro jų gerumas, o blogi žmonės randa savo valstybių, visuomenių ir bendruomenių kūrimo logiką. Padorus žmogus ne tik atviras naujiems meno kūriniams, bet ir siekia išvengti blogio. Visiškai atvira visuomenė pasmerkta žlugti nuo savo atvirumo, kuris gana greitai tampa vienu iš kvailumo įrodymų. Iki kraštutinumo privesta atviros visuomenės idėja yra metodas bet kuriai visuomenei ir kultūrai sugriauti. Prieš 25 metus dar buvo sunku suprasti, kad privesta iki kraštutinumo toji idėja iš vaisto nesunkiai virsta nuodu.

Šiandiena vis labiau darosi aišku, kad norint sukurti padorių žmonių visuomenę, reikia tiek atvirumo, tiek uždarumo. Pokomunistinės Lietuvos patirtis rodo, kad atvirumas negali būti vienintelė dorybė. Atvirumas negali būti didesnis už sugebėjimą puoselėti ribotas žmonių gyvenimo formas, kurios neįsivaizduojamos be tam tikro kultūrinio uždarumo. Jaunasis Marxas savo veikale „Žydų klausimu“ rašo, kad „Galutinė žydų emancipacijos reikšmė yra žmonijos išsivadavimas iš žydiškumo“. Tai tipiškas komunistinis atvirumo pasauliui pervertinimo pavyzdys. Nesinori tikėti, kad kovodami su sovietiniu marksizmu mes prieš savo valią tapome marksistais. Marxas manė, kad galima išsivaduoti iš bet kokio uždarumo. Šis perdėtas atvirumo sureikšminimas sukūrė multikultūralizmo paradoksą. Vakarai tapo tokie tolerantiški kitoms kultūroms, kad šios randa vis daugiau progų juos sunaikinti. Atvirumas yra pavaldus tam pačiam paradoksui, kaip ir laisvė. Žmonės negali būti laisvi tam, kad sunaikintų savo laisvę. Atvirumas taip pat reikalauja apribojimo ir negali tapti pasaulio sunaikinimo priežastimi. Popperio knyga atliko savo utopinę sovietinės utopijos kritikos misiją. Šiandien reikia naujų knygų. Reikia atvirai pripažinti, kad būtinas ne tik atvirumas.