Dolomitas yra neatsiejama Žagarės krašto žemės gelmių dalis, kaip yra ir visos šiaurinės Lietuvos geologinis pagrindas. Šių uolienų sluoksnius galima pamatyti Švėtės krantuose ir buvusiame dolomitų karjere – Žagarės atodangoje.
Žagarę, ramų ir tylų Šiaurės Lietuvos miestą, pietinę Žiemgalos dalį, vertėtų aplankyti visiems, kas bent šiek tiek domisi savo krašto istorija.
Šiais metais gruodžio 4 d. pirmą kartą Lietuvoje buvo minima kalnakasių profesinė šventė. Neatsitiktinai šventė vyko Žagarėje – kadangi nuo čia prasidėjo dolomito tyrimai ir kasyba. Žagarės apylinkėse po nestora danga slūgso nuosėdinės uolienos – dolomito sluoksniai.
Dolomitas sudaro paleozoinės eros, devono periodo, Žagarės svitos sluoksnius, kurie susiformavo prieš 360–100 milijonų metų, šiltos druskingos jūros dugne. Ši uoliena turi nelygų paviršių ir slūgso 2–45 m gylyje (Žagarėje 0,3–6 m gylyje, apie 12 m storio), taip negiliai tik Šiaurės Lietuvoje. Žagarės dolomitų atodangos 2,5–3,5 m aukščio ir apie 200 m ilgio karjero sienelės 1964 m. paskelbtos valstybės saugomu gamtos paminklu, nuo 2002 m. geologinis gamtos paveldo objektas (žinoma nuo XIX a.).
Juolab, Žagarėje gyveno iki šiol pagarbiai menama šv. Barbora Žagarietė, dar vadinama „Žagarės stebuklų mergele“. Garsas apie jautrios ir geros širdies Barborą Umiastauskaitę-Žagarietę (1628–1648) netyla ir iki mūsų dienų. Jos kripta yra Senosios Žagarės bažnyčioje, kuri pastatyta iš dolomito. Todėl yra labai simboliška kalnakasių šventę surengti Šv. Barboros – kalnakasių globėjos minėjimo dieną, kuri saugo žmones nuo netikėtos ir staigios mirties, ne tik nuo žaibo, sprogimų, gaisrų, bet ji yra ir geologų, kalnakasių, akmenskaldžių globėja.
Lietuvos naudingosios iškasenos iki šiol išgaunamos tik atviruose kasiniuose – karjeruose. Tai kol kas vienintelis būdas išgauti svarbias Lietuvos naudingas medžiagas.
